Kol vieni skleidžia propagandą, kiti karštligiškai skuba neigti melagystes. Dar kiti, plūduriuodami informacijos vandenyne, aklai plaukia pasroviui surydami visas kelyje sutiktas žuveles. Tai nėra vien šio šimt­mečio problema. Viskas prasidėjo dar XIX a. nuo vokiečių realistinės literatūros atstovo Theodoro Fontane’s (1819–1898). Prieš tapdamas rašytoju, daugiau kaip keturis dešimtmečius jis dirbo žurnalistu. „T. Fontane visai nesirūpino dėl pateikiamos informacijos tikslumo“, – sako Dartmuto koledže, Naujajame Hampšyre, dėstanti PETRA MCGILLEN, sutikusi pasidalyti tyrimo rezultatais apie jo darbo metodus.

Theodoras Fontane (1894). „Zander & Labisch“ nuotrauka iš Berlyno valstybinio muziejaus archyvo
Theodoras Fontane (1894).  „Zander & Labisch“ nuotrauka iš Berlyno valstybinio muziejaus archyvo

Kaip supratote, kad T. Fontane buvo vienas pirmųjų, kūrusių melagingas naujienas?

Tyrinėtojai jau seniai žinojo, kad T. Fontane į savo straipsnius įmaišydavo fantazijos ir netikslių faktų. Nauja yra atpažinti, kad jo darbo principai panašūs į šiuolaikinių fake news gamintojų. Tai pastebėjau, kai rinkdama medžiagą knygai įsigilinau į T. Fontane’s veik­los būdus, jo užrašų knygeles ir apsiėjimą su informacija. Jis buvo perkandęs žurnalisto amatą. Daugiau kaip keturis dešimtmečius T. Fontane dirbo profesionaliu žurnalistu, kasdien perskaitydavo daugybę laikraščių ir nuolat sekė visas naujienas, įskaitant skandalus ir paskalas. Neįtikėtinai daug žinojo apie to laiko žiniasklaidos užkulisius ir rašė beveik visomis temomis, nevengdamas ir melagingų naujienų.

Porą metų jis dirbo Londone.

Ten buvo Prūsijos vyriausybės atstovu spaudai. Jo pranešimai turėjo tapti atsvara sėkmingiems austrų korespondento Maxo Schlesingerio straipsniams, kurie spausdinti daugelyje laikraščių ir Prūsijoje pradėjo daryti per daug didelę įtaką. Bet T. Fontane’i jo pranokti nepavyko – M. Schlesingeris paprasčiausiai buvo per geras.

Ar dėl šitos priežasties jis ėmė išgalvoti įvairius dalykus?

T. Fontane’i visada buvo aišku, kad žurnalistai konkuruoja dėl menkų dėmesio išteklių. Iš tiesų jau tada, pasitaikius progai, pats klastojo įvykių liudininkų nuomonę. Bet tuo jis labai neišsiskyrė iš kitų. Profesionalios žurnalistikos pagrindai tuo metu dar tik formavosi.

Vėliau T. Fontane kūrė melagingas žinias. Kas tai buvo?

Ano meto žurnalistai tai suprato kaip nusirašytas ar pagražintas žinias. Nelabai aišku, kas buvo šio reiškinio pradininkas, greičiausiai „Deutsche Allgemeine Zeitung“. XIX a. viduryje išgalvotos žinios tapo atskiru žanru. Didieji laikraščiai sulaukė tokio skaitytojų susidomėjimo, kad turėjo siųsti į užsienį savo korespondentus. Tik taip neva buvo galima išvengti standartizuotų spaudos agentūrų pranešimų. Bet užsienio korespondentų išlaikymas buvo brangus, o pinigų Berlyno laikraštis „Kreuzzeitung“, kuriam T. Fontane papildomai dirbo gyvendamas Anglijoje, neturėjo. Tad jis tariamai ir toliau pranešinėjo iš Londono, nors tuo metu ten jau nebegyveno. Jo gyvenimiška patirtis Anglijoje padėjo sukurti tikrumo įspūdį.

Ar galite pateikti jo netikrų pranešimų pavyzdžių?

1861 m. jis rašė apie Londone, Too­ley gatvėje, kilusį didžiulį gaisrą. Kadangi gaisras siautėjo jau keletą dienų, T. Fontane svarbiausius dalykus išrankiojo iš įvairių laikraščių ir juos surikiavo savaip. Šiandien sakytume: copy and paste. Visam tam dramatizmo rašytojas pridėjo sukurdamas įvykio detales. Tarkim, išgalvojo draugą, kuris neva turėjęs gerų ryšių Londono policijoje. Draugas padėjęs T. Fontane’i patekti arčiau nelaimės vietos, nei tai buvo leidžiama kitiems žurnalistams. Dėl šito triuko kolegos negalėjo susekti, ar jo aprašymai tikri, ar išgalvoti.

Ar jį kada nors demaskavo?

Kiek žinau, ne. Kitus – taip, kaip antai jo kolegą Georgą Hesekielį, apsimetėlį žurnalistą, atsakingą už žinias iš Prancūzijos ir Ispanijos. Tas dažnai rėmėsi vienu markizu, kol pasklido kalbos, kad tai esąs jis pats.

T. Fontane jautė sąžinės graužatį?

Ne. Jis labai anksti išreiškė nuostatą, kad kiekviena žinia yra ne daugiau nei reprodukcija, kad nėra nieko, kas nepatektų į žiniasklaidos akiratį. Jo gyvenamuoju laiku santykis tarp asmeninės patirties ir medijų perteikiamų žinių smarkiai pasistūmėjo pastarųjų naudai. Niklasas Luhmannas pasakytų: „Viską, ką mes žinome apie pasaulį, žinome iš masinės žiniasklaidos.“ T. Fontane teigė panašiai: „Viską, ką mes žinome, žinome iš dokumentų.“ Tuo svarbiau tampa išsiskirti iš kitų bent jau tariama asmenine patirtimi.

Tad rašytojui nekilo jokių problemų?

Jį dangstė vyriausiasis redaktorius. Be to, „Kreuzzeitung“ ne itin sureikšmino faktų tikslumą, nes ten iš dalies buvo spausdinama gryniausia Prūsijos karalystės vyriausybės propaganda. Ir pagaliau „netikras korespondentas“ dar nereiškia, kad visa, ką jis parašė, yra melas ar klastotė, kad jo straipsniuose nesama tiesos. Kartą T. Fontane pasakė: „Su straipsniais yra lygiai taip pat, kaip ir su juokeliais apie Friedrichą Didįjį. Jų esama tikrų ir išgalvotų, bet pastarieji geresni nei tikri. Geresni, nes jais lengviau atskleisti esmę skaitytojams.“

Ar ne paradoksalu, kad vienas svarbiausių realizmo autorių buvo ir žinių klastotojas?

Atvirkščiai. Į jo, kaip korespondento, veiklą aš atkreipiau dėmesį, kai svarsčiau, ko T. Fontane išmoko dirbdamas laikraštyje? Atsakymas: jis išmoko kurti situacijas, kurios skaitytojams atrodo tikroviškos, nes išryškina tai, ką jie jau žino iš masinės žiniasklaidos. O T. Fontane kaip tyrinėjimo objektas parankus, kadangi gana tiksliai galima atsekti, kaip jo laikais būdavo sukuriami ir plisdavo melagingi pranešimai. To padaryti šiuolaikinių žinių chaose beveik nebeįmanoma.

 

Kalbėjosi Timo Fraschas

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Frankfurter Allgemeine“, 2017-04-20