Christopheris Merrillas: „Poezija – tai tyrimas“

Christopheris Merrillas – Josifo Brodskio mokinys, amerikiečių poetas, vertėjas, eseistas. Taip pat jis yra tarptautinės Rašytojų programos Ajovos universitete (JAV) vadovas. Jo iniciatyva Ajovos valstija ir Bagdadas buvo įtraukti į UNESCO kūrybinių miestų tinklą, remiantį bendradarbiavimą tarp miestų, kuriuose svarbiausias urbanistinės plėtros aspektas – kūrybingumas.

Viena iš įdomių jūsų biografijos de­talių – buvote Josifo Brodskio studentas. Esu daug skaičiusi apie tai, kad J. Brodskis prastai kalbėjo angliškai ir amerikiečiai studentai jo nesuprasdavo. Ar tai tiesa?

Taip, J. Brodskis kalbėjo su stipriu akcentu. Tačiau jo asmenybė buvo tokia impozantiška, kad susivokti, ką jis turėjo omeny, nebūdavo sunku. Pavyzdžiui, lankiau seminarą, kuriame jis po eilutę analizavo garsųjį Wystano Hugh Audeno eilėraštį „1939 metų rugsėjo pirmoji“. Vėliau iš tos analizės gimė 50 puslapių esė, iš jos apie anglų poeziją sužinojau daugiau nei iš savo dėstytojų. J. Brodskis skaitė anglišką eilėraštį „iš vidaus“, intuityviai jautė tašką, iš kurio W. H. Audenas jį sukūrė.

Ką jis, kaip poetas, davė jums, kaip poetui?

Jis mums garsiai skaitė Czesławo Miłoszo, Zbigniewo Herberto ir Konstantino Kavafio eilėraščius. Ir visada skaitė taip, lyg pats būtų juos parašęs. Išmokė mus suprasti asmeninių poeto motyvų vertinimo ir pajautimo svarbą. Privalėjom skaityti eilėraščius taip, lyg stovėtume priešais autorių pasistiepę ant pirštų. Taip jis diegė mums, kad poezija – kilnus užsiėmimas. Kitaip tariant, mes ne tik braudavomės į tekstus su savo nagrinėjimais, bet atnašavome poetams. Jis diktavo mums aukščiausius poetinės kalbos standartus. Tačiau labiausiai jį domino technika. Ir baisiai erzino, jog didžiuma mano kartos poetų rašo palyginti lėkštu verlibru. J. Brodskis manė, kad rašyti kaip išmanai – pernelyg paprasta. Dar jis sakė, kad tokia forma sudaro sąlygas nuslėpti nuo savęs ir kitų, kad mes iš tikrųjų negirdime, kaip juda eilėraštis, nematome tikrosios jo dermės, nes rašant laisvu met­ru galima skysti į paraštes. Todėl vertė kiekvieną savaitę išmokti po šimtą rimuotų eilučių. Taip pratino mūsų ausį prie geriausių anglų poezijos kūrinių ritmų ir kadencijų. Dėl jo įtakos mane pradėjo jaudinti techninis poezijos inst­rumentarijus. Tada suvokiau: tik per ritmą ir rimą gali prasibrauti ten, kur niekada nebuvai. J. Brodskio teigimu, kiekviena eilutė privalo nukelti tave į dar nematytas vietas. Palikti atvirą ir dvejojantį. Prozininkas, jo nuomone, žengia lyg nugalėtojas, su kiekvienu puslapiu įgauna vis daugiau pasitikėjimo. O poetas – nervinasi. Man taip pat svarbu judėti mažiausiai pasitikint savimi. Dar iš J. Brodskio paveldėjau idėją, kad poezija – tai nuolatinis tiriamasis darbas, kuriame galima naudoti visas įmanomas technines priemones, kokios tik prieinamos poetui. Kitaip tariant, tu ne išsakai savo jausmus, bet juos tyrinėji ir finalas tau neaiškus. Man jis įdiegė, ką paveldėjo iš W. H. Audeno – savitą poeto kodeksą, kuriame svarbiausia – didžiausia pagarba ir ori tarnystė kalbai.

Teigiate, kad sukūrėte savo stilių, kaip jį apibūdintumėte?

Sakyčiau, didžiuma mano eilėraščių parašyta tradiciniais metrais. Tačiau išverčiau daug prancūzų siurrealistų, ir tai pastūmėjo mane kita, gerokai magiškesne kryptimi. Todėl mano poezijos pagrindas trinaris: tai tradiciniai metrai, žavėjimasis psalmėmis (dažnai eilėraštis pradeda vystytis iš biblinės citatos, panašiai kaip Cz. Miłoszo, Saint-Johno Perse’o ir kitų poetų kūryboje), aistra siurrealistams. Tarp šių polių ir ėmė kristalizuotis mano kuk­lus kelias. Man eilėraštis neretai prasideda nuo paveikslo, kuris kaip nors susijęs su metru. Tačiau neįsivaizduoju, kur jis baigsis.

Kitaip tariant, siužetinė poezija jums nėra artima?

Suprantama, rašau ir siužetinius eilėraščius. Pavyzdžiui, „Verbų sekmadienis“ – tai apie 220 eilučių, parašytų jambiniu Šekspyro pentametru. Tačiau, kai kartą vienas bičiulis juokais pasiūlė man tapti romanistu, atsakiau: „Ne, proza – tai pernelyg ištęsta.“

Kaip vertinate laisvąsias eiles, ar dažnai rašote?

Kartais rašau laisvąsias eiles, bet vis dar teikiu pirmenybę tradiciniam met­rui, tarkim, jambiniam pentametrui arba dvieiliams, gimstantiems iš biblinių psalmių. Arba eilėraščiams proza, nes man labai patinka eksperimentuoti šioje srityje. Prisimenate, Šekspyro „Audroje“ Kalibanas nei iš šio, nei iš to nutraukia poezijos srautą, ima kalbėti proza. Tai labai įdomus efektas. Toks Kalibanas gyvena ir manyje, tam tikru momentu jis neria į prozą.

Kaip jums pavyksta suderinti poeziją ir tokį įtemptą gyvenimo būdą? Juk darbas įpareigoja nuolat bendrauti su pasauliu, keliauti, vesti diplomatines derybas, spręsti problemas.

Visa ko kamertonas man – prancūzų diplomatas, didis XX a. poetas S.-J. Perse’as. Galimas daiktas, tarpukariu jis buvo talentingiausias Europos diplomatas. Pasakojama: net per aukščiausio lygio derybas, pavyzdžiui, su A. Hitleriu, jis kažką užsirašinėdavęs į sąsiuvinį. Mano diplomatinis darbas daug paprastesnis, tačiau klausa nuolatos įtempta – net kai esu įsitraukęs į kokią nors administracinę, diplomatinę veiklą, visuomet esu pasirengęs išgirsti ką nors, ką vėliau, laisvalaikiu, galėčiau paversti poezija. Be to, gana ilgai dirbau žurnalistu – praverčia įgūdis rašyti spaudžiant nepalankioms aplinkybėms ir greitai.

Rašote ir prozą. Kada randate laiko jai? Juk prozai reikia daugiau pasirengimo ir įsijautimo nei žurnalistiniam tekstui ar atskiriam eilėraščiui, galinčiam gimti akimirksniu.

Kai būnu namuose (tiesa, tai nutinka retai), atsakinėju į elektroninius laiškus, o tarp jų visą dieną rašau. Neseniai išleidau esė knygą „Autoportretas sedulos fone“. Tačiau esu parašęs ir didesnį veikalą „Išlieka tik vinys: Balkanų karų vaizdai“ ties žurnalistikos ir literatūros sandūra. Jame daug svarstau apie konfliktą Jugoslavijoje. Reikia mokytis tarpusavio supratimo, kad būtų galima išvengti tragedijos.

Kodėl vykote į Jugoslaviją?

1991 m. išvertėme bičiulio, vieno jauno slovėnų poeto knygą. Atsidėkodamas jis pasikvietė tris savaites pakeliauti po Slovėniją. O aš nusprendžiau parašyti žurnalui „Nature“ straipsnį apie du poetus miškuose pasibaigus šaltajam karui. Atvažiavau, persiropštėm per vieną kalnagūbrį ir trečią dieną pasiekėme trobelę, kurioje ketinome apsinakvoti. Bet paaiškėjo, kad trobelė sausakimša pabėgėlių iš Bosnijos. Tą akimirką supratau, kad tai gerokai didesnio masto istorija. Nusprendžiau parašyti apie visų buvusios Jugoslavijos respublikų poetus, kinematografininkus. Pamažu pradėjau skraidyti į tas vietas norėdamas suprasti, kas vyksta. Į Sarajevą atskridau pačioje apgulties pradžioje. Tuo metu Sarajevas audrino labai didelės pasaulio dalies vaizduotę. Panorau papasakoti tą istoriją. Rašiau knygą septynerius metus. Mane taip užkabino toji istorija, kad vėl ir vėl grįždavau prie jos. Labai daug laiko praleidau Juodkalnijoje, Makedonijoje, Kroa­tijoje, Serbijoje.

Kada susidomėjimas transformavosi į veiksmą, ėmė tarnauti taikai?

Manau, kiekvienas žmogus, pamatęs visus tuos pabėgėlius, jų suardytas šeimas, tragedijas, iš pradžių bando suvokti, kas vyksta, o vėliau siekia ką nors padaryti. Ką darome mes, įgyvendindami tarptautinę Rašytojų programą? Pakviečiame į tą pačią sesiją Palestinos ir Izraelio rašytoją, iš pradžių jie visada ginčijasi politiniais klausimais, tačiau dažnai tampa draugais. Pernai pas mus buvo rusų dramaturgas ir ukrainiečių romanistas, poetai iš kito probleminio regiono – Taivano ir Kinijos...

Kokiais kriterijais vadovaujantis atrenkami prozininkai, poetai ir dramaturgai? Politinis aspektas būtinas?

Ne. Kriterijai tik trys: aukšta darbo kokybė, rašytojai turi pasitikėti vienas kitu. Jei tavo karjera paremta vien politiniais dalykais, o rašai blogai, – dia­logas neįvyks. Antra – siekiame, kad būtų atstovaujama pačioms įvairiausioms šalims. Mūsų auditorija – amerikiečiai, jie turi susidaryti išsamų pasaulio literatūros vaizdą. Ir trečia – skirtingos temos. Pas mus lankėsi rašytojai iš Birmos, Bangladešo, Filipinų, buvo atvykęs arabas, gyvenantis Izraelyje, poetas iš Taivano...

Puikiai suprantu, ką gauna Amerikos auditorija, turėdama galimybę susipažinti su naujais vardais. Tačiau ko sulaukia rašytojai, atvykstantys pagal šią programą?

Žmogui, intensyviai bendraujančiam su 20 rašytojų iš 20 šalių, tai nauji pojūčiai ir naujos mintys... Tai galimybė pamatyti pasaulį ir savo problemas kitomis akimis. Susidurti su kita pasaulėjauta ir kitokiu mąstymu. Pavyzdžiui, niekam net į galvą nešautų, kokį aukštą lygį yra pasiekusi sirų literatūra, o Indijoje gausu puikių prozininkų ir poetų, kurie, deja, žinomi tik savo šalyje. Prog­rama leidžia su jais susipažinti. Autoriams ji suteikia galimybę peržengti savo raštijos tradicijas. Suvienija rašytojus, suartina juos.

Kokia konkrečiai veikla užsiimate pagal šią programą?

Dėstau meninį meistriškumą įvairiose šalyse. Dar yra programa studentams „Tarp eilučių“. Ieškau talentingų dalyvių. Siekiu užmegzti tvirtus ryšius tarp Amerikos ir tų šalių, į kurias važiuoju, rašytojų. Rengiamos ir nuotolinės meistriškumo dirbtuvės, vedami nemokami kursai online. Norėčiau, kad žmonės žinotų apie tas programas ir užsirašytų į jas.

Kokią žinią skelbiate?

Noriu, kad žmonės išgirstų tai, ką vadiname „Ajovos žinia“. Jos esmė: organizuojame dirbtuves, kuriose mokytojas ir mokinys glaudžiai bendradarbiauja – taip dėstome literatūrą, šokį, teatrą.

Diplomatinis žinios turinys – mūsų svarbiausias tikslas – vystyti kūrybines galias. Norime, kad jauni rašytojai (jaunųjų autorių mokykla) diskutuotų įvairiomis temomis, plėtotų savo kūrybinį potencialą. Dalyvaujame kultūriniuose informacijos, idėjų, kurios perduodamos tiesiogiai iš lūpų į lūpas, mainuose.

Amerikoje J. Brodskis dėstė rašytojų meistriškumo kursuose. Mūsų šalyje apie 350 aukštųjų mokyklų programų rašantiesiems. Šios programos dėstomos visur: mokyklose, institutuose, doktorantūroje, esama programų pagyvenusiems žmonėms ir net paliatyviosios slaugos įstaigų klientams. Tai labai platus judėjimas. Idėja paprasta: jei nori rašyti, tavo turtinė padėtis ir kilmė nesvarbu, pradėk rašyti čia ir dabar.

Vertėja Ksenija Golubovič pasakojo, jog dažnai rimtai rizikuojate skaitydamas paskaitas karštuosiuose planetos taškuose. Kitaip tariant, literatūra jums tokia svarbi, kad esate pasirengęs dėl jos paaukoti savo gyvybę?

Žinoma, tai susiję su rizika, suprantu, ką jūs sakote. Ar dėl literatūros verta rizikuoti gyvybe? Taip, be abejo. Pavyzdžiui, keliskart vykau į Iraką. Mano valstybė suplėšė tą šalį į gabalus. Aš visada pasisakau prieš intervenciją ir okupaciją. Kai tik atsirado galimybė ten nuvažiuoti, supratau, kad privalau pasidalyti su Irako studentais tuo, ką atradau kaip rašytojas. Dėsčiau Bagdado, Basros, Iskandarijos ir Suleimanijos universitetuose. Bet buvau nepaprastai budrus, kad ko nenutiktų. Per susitikimą su Irako kultūros ministro pavaduotoju man toptelėjo, jog Bagdadas galėtų tapti Pasaulio kultūros ir literatūros sostine, šį statusą suteikia UNESCO. Kadaise ruošiau panašius popierius Ajovai (reikia pateikti svarių įrodymų ir krūvą dokumentų). Ta mintis kultūros ministro pavaduotojui nepaprastai patiko. Manau, suprato, jog tai padėtų kitaip suvokti Bagdadą. Jis pats – kurdas, tarnaujantis šiitų vyriausybėje. Man regis, išklausęs mano pasiūlymą, išgirdo galimybę suvienyti šiitus, arabus, kurdus, krikščionis ir musulmonus. Jis suprato: literatūra iš tikrųjų gali visus sutelkti. Juk nūdienos Bagdadas pasaulio akimis – vieta, kur gyvena vien teroristai. Tačiau tai nuostabus miestas, kuriame sukoncentruota arabų istorija ir kultūra, čia vyko „Tūkstančio ir vienos nakties“ veiksmas. Trejus su puse metų dirbome, kol surinkome šį dosjė. Ir 2015 m. Bagdadas gavo kultūros sostinės vardą. O miesto mero pareigas pirmą kartą istorijoje pradėjo eiti moteris. Ji pakvietė Ajovos miesto merą ir mane į tarptautinį gėlių festivalį, į kurį suvažiavo gausybė delegacijų iš kitų šalių.

Dažnai kartojate, kad literatūra – taikos instrumentas. Bet juk ji gali tapti ir labai pavojingu ginklu. Ką apie tai manote?

Taip, kartais ji tampa ginklu. Pavyzdžiui, karą Jugoslavijoje išprovokavo rašytojai, užprogramavę savo tautų mąstymą. Žinoma, tokie žmonės kelia man nerimą. J. Brodskio, tvirtinusio, kad eilėraštis – tyrimo instrumentas, pozicija man gerokai artimesnė. Ir taip mąstau ne tik aš. Pavyzdžiui, kai Václavas Havelas pasiūlė Milanui Kunderai grįžti į Čekoslovakiją ir tapti kultūros ministru, Kundera atsisakė, nes norėjo būti rašytoju. Vykdomose programose sąmoningai suvedame kategoriškai mąstančius skirtingų šalių rašytojus su visiškai jiems nepažįstama auditorija. Svarbu, kad suvokęs, ką rašo Pietų Korėjoje, Kinijoje, Palestinoje ar Izraelyje, įgyji kitokios patirties ir grįžęs geriau suvoki savo problemas. J. Brodskis man parodė, kaip rašo Cz. Miłoszas, K. Kavafis ir Z. Herbertas. Įvertinau, koks didis yra poetas, kuriantis negimtąja kalba. Galimybė būti sukrėstam kitos kultūros išplečia tavo ribas. Noriu dovanoti tai visiems. Juk dabar gyvena daugybė autorių, dėl ekonominių priežasčių neturinčių galimybės išvykti iš savo šalies, tačiau, tapę mūsų sistemos dalimi, jie gali laisvai bendrauti su kitais rašytojais.

Paskutinis klausimas. Kokios Amerikos poetinės mokyklos, kryptys, judėjimai jums, kaip poetui, dabar atrodo įdomiausios?

Dar gyvi visų pripažinti klasikai, tarkim, Johnas Ashbery. Tačiau ir tarp jaunesnės kartos atstovų yra labai įdomių poečių, ispanų ir afroamerikiečių poetų ir poetų, plėtojančių homoseksua­lumo temą. Toks skirstymas jums gali pasirodyti nekorektiškas. Tačiau vos prieš 20 metų visi Amerikos poezijos akademijos poetai buvo baltieji vyrai, o dabar ją sudaro visų odos spalvų, lyčių ir seksualinių orientacijų žmonės. Manau, tai didžiausiais pasiekimas.

 

Kalbėjosi Aliona Bondareva

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

rara-rara.ru, 2017-06-07

 

Pokalbis su J. Brodskiu čia

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai