Jūratė Visockaitė. Budenbrokiškoji Nida

Šeštadienis. XXI tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje (liepos 15–22 d.) man yra pirmasis. Nors visą gyvenimą mėgau panašias „išvažiuojamąsias sesijas“, specialiai susibėgusiųjų mąstyti momentus. Bet pasiekdavo žinios, kad į atokią Nidą važiuoja tik išrinktieji ir vis tie patys. Kaip į Kanus. Betgi dabar ir į Kanus nesudėtinga nuvažiuoti.

Thomas Mannas su šeima Nidoje. Nuotrauka iš T. Manno muziejaus archyvo
Thomas Mannas su šeima Nidoje. Nuotrauka iš T. Manno muziejaus archyvo

Spaudos konferencijoje, į kurią atėjo mažai brangių kolegų žurnalistų (mat kvietime nebuvo jokių užuominų apie vaišes, kaip, pavyzdžiui, „ArtVilnius“ ar Kristupo festivalio spaudos pusryčiuose), vienas iš festivalio ideologų, vertėjas Antanas Gailius gūžtelėjo pečiais: taip, valstybės rėmimas mažėja, sako, kad mažai publikos surenkame, ką darysi, jeigu jiems nereikia elitinio renginio, kuris nė nesiekia kiekybės... (Hm, post factum tikrai galėčiau ginčytis ir dėl to elitiškumo, ir dėl tos nereikalingos kiekybės.)

Atsivertus programą (išleido Th. Manno kultūros centras), laukė didžiausias festivalio liapsusas: prasta lietuvių kalba. Juokinga ir pikta – abiturientai kaltinami neraštingumu, o jų mentoriai, išdidžiai Lietuvoje propaguojantys ir gaivinantys vokiečių kalbą, nesugeba išsiversti nei Th. Manno epigrafo, nei suredaguoti įžanginių žodžių, gal manydami, kad jų niekas neskaitys. Gėda.

Ko gero, tai ir viskas, ką nemaloniausio turėjau pasakyti apie festivalį.

Taigi šeštadienį Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusį koncertą atidarė mūsų etaloninė Almos ir Valdo Adamkų pora, kurią atlydėjo Neringos meras Darius Jasaitis.

Specialiai festivaliui užsakytas kompozitorės Dianos Čemerytės (g. 1974) kūrinys „Laiškai: Venecija–Nida“ (atliko kamerinis choras „Aidija“, kuris turbūt kaip ir kiekvienas choras priverčia postmodernaus pasaulio pakrikusią pub­liką bent tam kartui susijungti ir gėrėtis gyvenimu) tematiškai prikabintas prie Luchino Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“ bei Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos šimtmečiams skirto festivalio. D. Čemerytės drąsiai panaudoti šnabždesių ir priebalsių sąskambiai priminė neseniai per televiziją matytus ano karo kino kronikos kadrus, šiuolaikinių technologijų kiek nuspalvintus, ir jiems tarsi akompanavo. O Th. Manno ir L. Visconti individualioms dramoms artimesnis pasirodė koncerte vėliau atliekamas genialusis estas Arvo Pärtas.

Taip pat teisybės dėlei negaliu nepridėti, kad festivalyje vien tik adoruojamas Th. Mannas savo raštuose sveikino vokiečius ir Pirmąjį pasaulinį karą (galbūt ankstesniais metais apie tai buvo kalbama, tuomet atsiprašau organizatorių).

Sekmadienis. Saulėta diena prasidėjo VDA Nidos meno kolonijos prisiekusių kolonistų ir dailėtyrininkės Laimos Kreivytės performatyvia ekskursija tarp marių ir jūros. Cooltūristė Laima valdė ir vairavo S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ posmus, o posmai valdė ją. Šioji netikėta akcija visiškai apropriavo ir susirinkusią daugiausia jauną publiką (matyt, maniškoji vyresnioji dalis iš renginio nieko gero nesitikėjo). Vedėja apgailestavo, kad festivalis ne itin susidomėjo jos „numeriu“, nes S. Nėries neišėjo kaip nors programiškai prilipdyti prie Th. Manno – taigi va, galima buvo per rašytojo ir poetės ideologinius paklydimus suderinti, nors tai pareikalautų renginio pakraipos ne į festivalinį, ne į šventinį, o į tiriamąjį lygį.

L. Kreivytė tyrimu ir užsiėmė – ir kūrybiškai visus apkrėtė. Klausydamiesi jos pačios įraše skaitomos poemos ėjome savotiškas, fiziškai nelengvas „stoteles“. Muziejinė kuršmarių laivė ir šešiatomis su mito apie Eglę variantais kitomis kalbomis; išdegęs, sutvarkytas, bet dar neatsodintas pušynėlis su rausvai žydinčių smilgų jūra ir kažkokios horizonte prabėgančios juodos figūros su raudonais kaspinais (hm, čia gal bus raudonas punktyras?); karštos kopos su medinukais, 12 raudonų kirvukų ir „sudeginkit mane kaip raganą“; tarpukario sklandytojų mokyklos liekanos ir tarybinis albumas su mirštančia Salomėja, neštuvais keliama į Maskvos lėktuvą; ojoj, pusantro kilometro miško takeliais link jūros; staiga nebylus finalinis sustojimas ant aukštos kopos: tolumoje, prie pat atsiridenančių bangų, nusisukusi į horizontą stovi nejudėdama toji juoda trijulė, atsirėmusi į krikštus... „Atiduotum kažką! – / Kam tu jos neturi?“

Mano galva, šis laisvamaniškas spektaklis, Salomėjos – nuo ateitininkės iki trečiafrontininkės – gyvas rebusas būtų patikęs ir užkietėjusiems akademikams, ir rimtųjų koncertų liuteronų bažnyčioje lankytojams. Galima būtų ir kaip nors pakartoti.

Per pirmąjį renginį Th. Manno memorialiniame muziejuje pristatyta nauja leidyklos „Sofoklis“ knyga – Manfre­do Flügge’s „Thomo Manno šeimos šimtmetis“ (vertė K. Sprindžiūnaitė).

M. Flügge (g. 1946), atvykęs į renginį, be kita ko, užsiminė, kad „kaip ir Goethe“, dirba vertėju, kad niekad tiek nesužino apie kūrinį, nesuartėja su juo, kaip jį versdamas; tai neįmanoma, tačiau tobulas rašytojas turėtų išversti savo kūrinį į kokią nors kalbą, prieš jį išleisdamas.

„Mannų šeimos likimas dramatiškas, nes joje buvo daug rašančių žmonių“ (dvi Th. Manno seserys ir vienas sūnus nusižudė).

Tradicinę festivalio muzikinę programą (sudarė V. Markeliūnienė) atidarė maniškojo laikotarpio „lietuviškos muzikos valanda“, kuri vėliau pasaulio muzikų kūrybos kontekste bent man atsikartojo kaip provinciali. Rašytojas žavėjosi nesugadinta Neringos aplinka, bet galime tik įsivaizduoti, ką jis žinojo ir galvojo apie tuometę Lietuvą (atvykdavo 1930–1932 m. vasaromis).

Pirmadienis. Dailės festivaliniame skirsnyje sugalvota atidaryti ekspresionistės Marianos Veriovkinos (1860–1938) parodą. Mažai mums pažįstamos dailininkės tėvas buvo paskutinis carinio Vilniaus gubernatorius, jos vasaros prabėgo Vyžuonėlių dvare ir specialiai jai pastatytame ateljė, kuriuos dabar dailėtyrininkė Laima Laučkaitė bando išsaugoti rašydama prašymus vietos savivaldybei. Jeigu mūsų politikai irgi mėgintų gudriai pasinaudoti „minkštais“ metodais ir tiestų tiltus į visas puses, greta daug metų puoselėjamo vokiškojo Th. Manno tilto galėtų atsirasti ir naujesnių, originalesnių, susijusių tiek su M. Veriovkina, tiek, pavyzdžiui, su reformatoriumi P. Stolypinu (Kalnaberžės dvaras).

Dailininkės brangūs originalai saugomi Šveicarijoje ir Vokietijoje, o į Nidos istorijos muziejų atgabentos faksimilės – jos, žinoma, dailės mylėtojams yra vargo vakarienė (kaip ir kažkoks gigantiškas V. van Goghas Vilniuje), tačiau informaciniu ir reklaminiu atžvilgiu paveikios. Išvardysiu kai kurias: „Šv. Onos bažnyčia Vilniuje“, 1914, „Policijos postas Vilniuje“, 1914, „Kelias (trys lietuvės moterys)“, 1919, „Ave Maria“, 1927.

Vakaro muzikinė programa, skirta rašytojo dukrai Monikai Mann (šeima ją vadino atstumtąja, nepritapėle, o biografas M. Flügge, atvirkščiai, išgyrė, kaip turinčią „stulbinantį poetinį talentą“), išsiskyrė iš kitų konkrečiu adresatu, kurį muzika, pasirodo, gali išreikšti ir subjektyviai, ir objektyviai (buvo atlikta ir mums nepažįstamo italo Luigi’o Dallapiccolos sonatina – besiblaškanti po pasaulį Monika pas jį trumpai mokėsi).

Antradienis. Turbūt norėdami viens du pateisinti festivalio temą ir lozungą „Pandoros skrynia?“ organizatoriai pasikvietė istoriką ir publicistą Nerijų Šepetį pakalbėti apie „šimtą Rusijos revoliucijos metų“. Netgi moderatorius A. Gailius šitą šimtuką, pravarytą pro mūsų stačias ausis žavinga zovada, juokais pavadino „greičiau lyrišku nei mokslišku“. Reikia manyti, tekstas bus atspausdintas „Naujajame židinyje-Aiduose“ ir tuomet galėsime juo atidžiau pasigėrėti. Supaprastinta reziumė kol kas tokia: kai kurių dalykų negalima daryti, nes jie negeri; taigi, uždrausto vaisiaus neskinti, durų nedaryti ir džino neišleisti. Artistiškas pranešimo stilius, užgožęs turinį, sakyčiau, buvo tiesiog antimaniškas, anticveigiškas ir t. t. Pabaigoje N. Šepečio satyriškai perskaitytas J. Marcinkevičiaus eilėraštis apie nesusipratėlę motiną inicijavo vėlesnį I. Veisaitės klausimą: man skaudu girdėti pajuoką, juk buvo daug šventai tikinčių, kurgi dingo kontekstas? Deja, nors laikas nespaudė ir klausytojų susirinkę daugiau nei įprastai, diskusija, net neprasidėjusi, buvo užraukta, šitaip įrodant visą festivalinio formato bergždumą.

Kino naktis drauge su filmu „Stefanas Zweigas: atsisveikinimas su Europa“ (2016, nupirktas ir pas mus rodomas) kiek kompensavo kartėlį. Įdomu, kad vaidybiniame filme lyg pagal užsakymą net du kartus buvo paminėtas Th. Mannas – ir ne iš gerosios pusės („Jis pabėgėlius priima tik griežtam pusvalandžiui, o ne visam pusdieniui kaip aš“). Subtilūs paskutiniai filmo kadrai su atkurta žinoma S. Zweigo ir jo žmonos savižudybės lovoje nuotrauka, kuri tik atsispindi spintos veidrodyje ir aplinkinių žmonių veiduose. Čionai paminėčiau dar ir keistą „visiško pesimisto“ S. Zweigo renesansą mūsų leidyboje – be jo paskutinės knygos „Vakarykštis pasaulis“, neseniai išversta dar ir G. Prochniko „Nepakeliama tremtis“. (Vėlgi klausimėlis festivaliui: o kokie buvo šių dviejų didelių figūrų ir amžininkų santykiai? Jei itin rezervuoti, tai kodėl?)

Trečiadienis. Prie 1917–2017 m. sugrįžtame jau drauge su atvykusiu rusų žurnalistu ir politikos komentatoriumi Konstantinu Eggertu (g. 1964). „Prieš 10 metų, kai buvo minima 90-oji sukaktis, Rusijoje šia tema pasirodė gerokai daugiau televizijos laidų, knygų, vyko daugiau konferencijų. (...) Paradoksalu, bet Kremliaus tylėjimas dėl 1917 m. vasario ir spalio perversmų sukakties netiesiogiai liudija, kokia svarbi ji yra. (...) Kremliaus ciniškas naratyvas teigia amžiną valstybės intereso pirmenybę prieš individualius interesus, o bet kokias aukas teisina aukštesniais tikslais – šalies modernizavimu, poreikiu laimėti karą ar užkariauti kosmosą.“ Atsakydamas į klausimus žurnalistas lanksčiai prisitaikė prie publikos: mūsų tik 10–15 proc., bet yra vilties, nes juk ir anuomet TSRS nuvertė trys Baltijos šalys, 1 mln. maskviečių, 300 tūkst. peterburgiečių, saujelė gruzinų ir vakarų ukrainiečių.

Po dailės blizgančių faksimilių itin gerai nuteikė šimtamečiai tapybos originalai iš Klaipėdos kolekcininko Aleksandro Popovo rinkinių. Rytų Prūsijoje XIX–XX a. pradžioje gyvenę ar trumpam čia užsukę dailininkai – be garsių vardų ir be tobulo amato išmanymo, tačiau jų „vietinė“ tapyba atskleidžia šį kraštą tokį, kokio dabar, taip sakant, už jokius pinigus nepamatysi. Th. Manno laikų blukų kraštovaizdį, kurio jis, patogiai gyvendamas Vakarų Europoje, pasiilgdavo ir atvykęs savaip užpildydavo.

Taip, nūdienė prabangi Nida vidurvasaryje yra fantastiška. Liepų, rožių, lelijų kvapai, ačiū Dievui, ne palangiškių prospekto, o išsaugoti seni originalūs medžiai, tvarka ir tyla (tik pagrindinių gatvių kažkodėl neaplenkiantys autobusai).

Pamarys su išpuoselėtais darželiais ir būtinai ryškiai baltais ir mėlynais namelių apvadėliais man ilgainiui ėmė lygintis su koncertiniais tautiniais kostiumais... Gražu, bet galiausiai nuobodu. Negelbėja nei plaukas prie plauko sudėlioti etnografiniai restoranų stogai. Nei kuklios ir tikrai etnografinės kapinės prie bažnyčios su vieninteliu nekukliu paminklu buvusiam merui centre.

Iš atminties išplaukė seni Pervalkos nameliai, Kino studijos darbuotojams išnuomojami architektūriniai originalai... Žinoma, tuoj kažkas tars: et, tas jūsų kvailas ir nepilietiškas ilgesys! Bet Nidoje neradau tokio originalo, išskyrus apleisto ir parduodamo, pro krūmynus neįžiūrimo – gal blogai ieškojau. Itin retai ant kokio kledaro sutikdavau ir pravažiuojantį originalų veidą. Taigi absoliutus kurortas.

Nudailinimas yra toks biurgeriš­kas, kiek miesčioniškas reikalas. Manau, Th. Mannas nuo viso to ir atbėgdavo į savo Nidą, kitokią, ne budenbrokišką, dar bespalvę ir palankią kūrybai.

P. S. Per likusias ir mano nepamatytas dienas dar vyko susitikimai su jaunaisiais esė konkurso laimėtojais ir lenkų rašytoja O. Tokarczuk, A. Stonys rodė filmą ‚Moteris ir ledynas“ ir kt.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai