Tomas Kriaunevičius. 57-oji Venecijos bienalė: žiūrėk, skaityk ir... dar kartą žiūrėk

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Intencijos. Buvau girdėjęs šnekų, kad tas miestas – Venecija – karščio nualintas, nuo tirštos turistų masės atgal į pelkėtą lagūną grimztantis sumišusių kalbų jovalas. O Venecijos bienalė – visai nebe menų olimpinės žaidynės, tik išsivadėjęs, tarsi „Eurovizija“, konkursas, kur dalyvaujančios šalys jau nebeįstengia atrinkti stipriausių kūrėjų, o žiūrovų jau kuris laikas nebeaplanko Stendalio sindromo alpuliai. Tačiau šitaip šnekantis elitas – visokie įspūdžių bei skepsio pertekliaus išpaikinti kūrybininkai ir inteligentai – išties patys nebežino, ko nori. Prieš kelionę nusiteikiau pozityviai – meno ir literatūros potyriai Venecijoje bus gerokai stipresni nei baimė ir neapykanta Las Vegase bei meilė ir mirtis Veronoje kartu sudėjus. Žinoma, ir ten žmonės atviromis širdimis siekė dvasinių patirčių, bet vienur kvaišalų, o kitur – meilės hormonų sujauktais protais. Aš kultūrinio turizmo tikslais pasiryžęs vykti skaidria lyg nematomo žmogaus galva.

Realybė. Nors, atrodytų, atvykom blaiviomis galvomis, bet neįvertinome, kad yra pirmadienis ir pagrindiniam mūsų kultūriniam taikiniui – Jos Ekscelencijai Venecijos menų bienalei –­ tądien išeiginė. Beslampinėjant gatvelėmis paauglys sūnus staiga pajuto, kad jau yra čia buvęs –­ ėmė atpažinti kompiuteriniame šaudymo žaidime matytą, ištyrinėtą ir paties ne kartą atakuotą Venecijos architektūrinį paveldą. Netrukus jau vedžiojo mus po Šv. Morkaus aikštę, Dožų rūmus ir aiškino, kad šiaip erdvės ganėtinai panašios, bet žaidime viskas įspūdingiau ir tikroviškiau. Virtualybės apologetų bei inžinierių pagrindinis tikslas pranokti realybę pildosi. Beklaidžiodami išnėrėm į Šv. Agnietės aikštę, kur netikėtai pataikėm į vieną iš bienalę lydinčių šokio atvirose erdvėse performansų. Marie Chouinard trupės iš Kanados narės, lyg senovės graikų pitijos ar šamanės, pasinerdavo į transo būseną ir improvizuotu šokiu išreikšdavo drąsesnių žiūrovų iš minios joms prieš tai pakuždėtas viltis bei lūkesčius. Kai vienintelė iš stebėtojų minios – Dauno sindromą turinti mergina – vaikiškai naiviai prisijungė prie šokėjų ir ėmė imituoti jų judesius, buvo išties stipru.

Knygos. Kitą dieną pagaliau buvome įleisti į ekspozicijos įsčias. Prasidėjo alinantis darbas tiek kojoms, tiek vaizduotei, taip pat ir pastangos nepasiduoti pagundai šalių paviljonų gerumą vertinti jau tik pagal patalpų kondicionavimo kokybę, patogią vietą pailsėti ar mažesnę lankytojų trintį. Šiųmetės ekspozicijos struktūra sudaryta knygos principu – greta tradicinių valstybių paviljonų 120-ties kviestinių menininkų kūriniai, tarsi knygos skyriai, suskirstyti į 9 teminius tarptautinius paviljonus. Nuo „Menininkų ir Knygų“, „Džiaugsmų ir Baimių“ iki „Laiko ir Amžinybės“ paviljono. Atrodo, ne tik laiko, bet ir visos amžinybės pritrūktų vien tam, kad išsamiai galėtum patirti ir suprasti, ką menininkai išdarinėja su knygomis. Akivaizdu viena – jos skirtos tikrai ne tradiciniam skaitymui, bet naudojamos kaip materija-žaliava savų idėjų realizacijai. Čia „popierius iškenčia viską“ tiesiogine to žodžio prasme. Johno Lathamo (Jungtinė Karalystė) asambliažuose apdegintos suanglėjusios knygos iš plokštumos išsprogsta kosmogoninėmis abstrakcijomis ar įspraudžiamos į skaidraus stiklo lakšte išpjautą „tarpukojį“. „Žemės“ paviljone Michelio Blazy (Monakas) į standų bloką suslėgtame Venecijos vaizdų albume kraterius išmuša iš viršaus nuolat į tą patį tašką lašantis vanduo. Michelle’s Stuart (JAV) lino pluošto knygos įtrintos ir prisodrintos įvairių archeologiškai reikšmingų pasaulio vietovių dirvožemiu ar uolienų gruntu. Michelis Clacciofera (Italija), tyrinėjęs Sardinijos archeologiją ir folklorą, rašmenis ar primityvius, tarsi senovėje ant olų, piešinius dėlioja iš sėklų ir medaus korių. O Maria Lai (Italija) gimtosios Sardinijos tradicinius amatus įamžina išsiuvinėdama tekstus arba knygas apvilkdama apskrudusios tešlos viršeliu. Visos keturios gamtos stichijos žmogaus yra pajungtos ardyti arba, atvirkščiai –­ tręšti, laistyti ir sėti... knygas. Kaip pasakoje apie vilką ir duonelę norisi paklausti: „Ar jau galima valgyti?“ Minėtas J. Lathamas atsakytų: aišku, kad galima. Menininkas dar 1966 m. inspiravo savo studentų kursą suvalgyti jo pažiūroms neįtikusio ir paties kūrybą perdėtu skoningumu kaltinusio įtakingo meno kritiko C. Greenbergo vadovėlį „Menas ir kultūra“. Tiesa, jie gerai sukramtytą plaušą išspjovė, rūpestingai fermentavo ir galiausiai, turinį supylę kolbon, į biblioteką grąžino „distiliuotą C. Greenbergo esensiją“. Tokiam tekstų vartojimui itin patogiu dantiraščiu būtų lietuvių abėcėlė – kaip tik turime po vieną raidę kiekvienam iš 32 dantų, įskaitant ir protinius.

Literatūra ir knygos šioje bienalėje cirkuliuoja ne vien kaip į meno kūrinį įkomponuoti materialūs objektai. Rusijos paviljono atstovo Grišos Bruskino groteskiškos, iš senovės civilizacijų ir modernybės techninių bei simbolinių elementų sukonstruotos gipsinės figūros antspauduotos įtakingiausių XIX–XX a. paradigminių veikalų pavadinimais ar kertinėmis sąvokomis („Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“, „Disciplinuoti ir bausti“, „Terorizmo dvasia“ ir t. t.). Įtarus protas ir geopolitinė situacija iš karto linksta ieškoti antivakarietiškų propagandinių poteksčių. Vis dėlto dvigalvio erelio, nuplikusiu kaklu, bet grėsmingai virš palinkusios minios iškilusi figūra gana tiesmukai asocijuojasi su bizantiško imperializmo ir autokratizmo reliktais moderniajame pasaulyje. Knygų bei vizualaus meno intelektualinės galios ir keliamo pavojaus politiniams režimams tema šiais metais taip pat eksploatuojama kitoje pasaulinio masto šiuolaikinio meno parodoje „docu­menta“, veikiančioje Kaselyje ir Atė­nuose. Natūralaus dydžio deivės Atė­nės šventykla sukonstruota iš dešimčių tūkstančių įvairių politinių režimų draustų bei naikintų knygų (Marta Minujín, Argentina).

Philipo Gustono (Kanada) tapybos parodą, skirtą jo idėjų sąveikai su 5 didžių XX a. poetų (D. H. Lawrence’o, W. B. Yeatso, W. Stevenso, E. Montale’s ir T. S. Elioto) tekstais, tenka pasižiūrėti tik internete nuotraukose – ji eksponuojama nuošaliau nuo pagrindinių Giardini’o ir Arsenalo paviljonų. Iš P. Gustono faršo spalvų paletės trykštantis egzistencinis absurdas ir atsikartojančios karikatūrinės batų figūros primena J. Mačiūno idėją sudaryti nuoboduliui skirtą knygą ir apvilkti ją nunešiotų batų padų viršeliais.

Konceptualumas. Niekas nežadėjo, kad suprasti šiuolaikinį meną, ypač mažiau patyrusiam parodų lankytojui, bus leng­va. Suprantama, gero meno idėja ar daugiasluoksnė koncepcija neturi būti primityviai tiesmuka. Suprantama, kūrinys –­ atviras, ir žiūrovas taip pat yra prasmių kūrėjas. Vis dėlto žiūrovui norisi, kad autorius rastų balansą tarp vaizdo ir teksto, kad pateiktų vizualų siūlo galą, iš kurio būtų galima susivynioti savą kamuolį. Gana iškalbingas (tiksliau –­ visiškai neiškalbingas) šiuo atžvilgiu pasirodė specia­liai žiuri išskirtas Brazilijos paviljonas. Vizualiai beveik nebyli minimalistinė ekspozicija neturėjo jokio aprašo –­ net to standartinio abstraktaus teksto apie tai, kad autorius žaidžia su erdve, laiku, vaizduote, šviesa... ir, žinoma, kaip jam rūpi pats prasmes kuriantis žiūrovas. Beje, išdrįsus paklausti paviljone budinčio jaunuolio apie kūrinio idėją, šis kokias 5 minutes detaliai, kompetentingai dėstė išties įdomią ir stiprią koncepciją. Ji, bent jau man, geriausiai išsirišo išgirdus konkrečius faktus apie pastaraisiais mėnesiais Brazilijos kalėjimuose intensyvėjančius maištus, kylančius dėl rasinės diskriminacijos. Gavus užuominą prasmingi tapo ir kiti ekspozicijoje minimalistiškai pateikti objektai. Galbūt toks išankstinis užmanymas – lankytojas gyvai turi bendrauti su paviljono darbuotoju? Tik kol šis buvo užimtas manimi, dešimtys žmonių (žinoma, ne specia­listai, bet eiliniai kultūriniai piligrimai) įeidavo ir išeidavo iš paviljono suglumusiais, kiek prasikaltusiais veidais. Matyt, įsijungę hermeneutinio didžiadvasiškumo principą: jeigu kūrinio nesupranti –­ kaltink pirmiausia save, o ne autorių. Nepasisekė mums ir su „Auksinio liūto“ prizininkės vokietės Anne’s Imhof performansu. Tuo metu jis tiesiog nevyko ir paprastas pasivaikščiojimas gyvam pasirodymui sumontuotomis stiklinėmis grindimis įspūdžio nepadarė.

Prisipažinsiu, pritrūko konteksto išmanymo bei laiko perprasti ir lietuvių atstovo Žilvino Landzbergo instaliacijos detales. Iš visų daugialypių „R“ prasmių taip ir liko į atmintį įsirėžę įspūdingi sakralioje erdvėje gulintys, patys magiško sakralumo turintys Ragai.

Įsiminė. Gruzino Vajiko Chachkhia­nio sukurta intraversiška, trauminė kaimo trobos, į kurios vidų be perstojo lyja, melancholija bei tarkovskiška nostalgija aktualizavosi grįžus į Dievo apleistą ir Perkūno atsikovotą Marijos žemę, kurioje gatvės tuo metu buvo virtusios ištvinusiais kanalais.

Japono Takahiro Iwasakio erdvėje pakabintos masyvios pogodos, išdrožtos kartu su veidrodiniu atspindžiu ne tik vertė keisti žiūros perspektyvą, bet ir priminė lietuviškus šiaudinius sodus.

Naujosios Zelandijos ekspozicijoje slenkančiame kino ekrane vystosi tragikomiško istorinio spektaklio siužetai: dailių multiplikuotų idiliškos gamtos vaizdelių fone vyksta čiabuvių ir vakariečių iš Apšvietos, o gal tiksliau – imperinės kolonijinės ekspansijos, epochos susidūrimas bei kultūriniai mainai.

Italų paviljono tamsioji magija, nepaisant provokuojančiai efektingų išraiškos priemonių, vis vien pasirodė kiek subtilesnė už beprotiškai pompastiškas paraleliai bienalei surengtų D. Hirsto parodų fikcijas. Trinavėje plastikinėje bazilikoje-postapokaliptinėje laboratorijoje dekonstruojamos ir ant sienos vėl perkonstruojamos tiražuotų nukryžiuotųjų figūros. Technokratinio materializmo ir mistinės šventybės susidūrimas. Kultūrinės antropologijos ir fizinės ant­ropologijos skerspjūviai, pabarstyti juodaisiais magijos pipirais. Sunku atskirti, kas šie eksponuojami objektai: mumifikuoti kūnai, paversti relikvijomis ar neorganinės kilmės skulptūrinis paveldas? Gal ne taip ir svarbu, nes ir viena, ir kita žmonės yra linkę sakralizuoti ir vertinti labiau už gyvą artimą savo.

Tikrumas. Šveicarų paviljono dokumentiniame filme sūnaus lūpomis yra pasakojama Floros Mayo, kadaise buvusios garsiojo skulptoriaus A. Giacometti mylimosios, istorija. Ironiška šypsena, neva formatas iš pirmo žvilgsnio kiek panašus į TV pagalbos laidas apie ieškomus giminaičius, labai greitai išnyksta. Čia nerasite ir nūdien pasitaikančių pikantiškų pretenzijų ekshumuoti garsaus menininko kūną dėl paveldėjimo teisių. Kadaise išsiskyrę mylimųjų keliai, sunki buitis ir nepritekliai, prislėgę išdidžią intelektualią moterį, sūnaus išpažintyje prasismelkiančios prarastojo laiko paieškos – pasakojimas skleidžiasi per tokius atpažįstamus, paprastus, tikrus ir gilius žmogiškus jausmus, kad tuokart nebereikia jokių fikcijų ir intelektualinių žaidimų. Tuokart...

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai