Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Lina Buividavičiūtė. Geri romanai apie tapatybių projekcijas

Šįkart pristatomus romanus, šiaip jau skirtingos koncepcijos ir kalibro tekstus – Jonathano Safrano Foerio „Aš čia“ ir Guzel Jachin „Zuleicha atmerkia akis“ –­ sieja ne tik visai geros literatūros epitetas, bet ir svariai išskleidžiamas kultūrinis kontekstas, jo problemiškumas, polemiškumas, ypač tapatybės ir gyvenamojo pasaulio sociokultūrinės, geopolitinės situacijos santykis. Tai įdomūs, aktualūs, tiršti tekstai. Nors skaitytojo tapatybė gali stipriai skirtis nuo knygos herojų tapatybės, universalieji modusai leidžia atpažinti kolektyvinius turinius, taigi aktualizuojama ne tik skirtis, bet ir patirčių bendrumas. Nevadinu šedevrais, tačiau drąsiai rekomenduoju.

Jonathan Safran Foer. „Aš čia“. Iš ang­lų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

b_200_290_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_safran.jpg

Trečiąjį autoriaus romaną, solidžios apimties kūrinį (679 p.), imu su tinginės abejone: ar nebus tuščio pilstymo, ar neatsibos skaityti? Baigusi knygą galiu konstatuoti, kad nors savotiško ištęstumo esama, temų gausa tai pateisina. Šį aspektą pastebi ir knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Pasak jos, pirmą kartą skaitant norėjosi sutrumpinti kokiu trečdaliu, tačiau iš tiesų viskas romane svarbu, nes daug dalykų veikia žmogų, ypač krizinėje situacijoje. Pasitelkiant Tomo Vaisetos žodžius, ištartus Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje vykusiame pristatyme, knyga sudaryta iš priešybių: psichologinis realizmas prieš geopolitinę distopiją, universalūs žmonių santykiai prieš specifinę kultūrą, ironiškas tonas ir rimtos egzistencinės problemos, kvaili suaugusieji prieš protingus vaikus.

Temų polifoniškumas vertinamas nevienareikšmiškai. Viena vertus, įdomu, tačiau ar viską būtina aprašyti taip detaliai, ar tai nesukuria eklektikos įspūdžio? Perskaičiusi romaną ir aš surandu pateisinimą: skirtingas (iš pirmo žvilgsnio) temas autorius geba gana meist­riškai susieti tarpusavyje, o asmeninė veikėjų istorija įtikinamai koreliuoja su sociokultūriniu kontekstu. Knygą gelbėja universalieji modusai. Nors dėl įvairių istoriškai ir kultūriškai susiklosčiusių aplinkybių apie žydus lietuviui (ne tik jam, bet norėjosi pabrėžti kultūrinę tapatybę) vis dar įdomu skaityti, tiek kine, tiek literatūroje jau būta nemažai šios tapatybės reprezentacijų. Kita vertus, skaitytojas nežydas vargu ar galės suvokti visus kontekstus ir autentiškai, pilnavertiškai pasimatuoti „žydiškumą“. Tuomet ir praverčia universalusis lygmuo – egzistenciniai modusai, leidžiantys įsijausti į vaizduojamąją situa­ciją.

Universaliuoju lygmeniu laikyčiau ir bene svarbiausią romano temą – santykius. Santykius su savimi (tapatybės linija labai svarbi), su mylimuoju, tėvu, vaiku, pusbroliu, o taip pat santykius su gyvenamuoju pasauliu, su vyraujančia kultūra ir tautos istorija. Neneigiu, žydiškumas – svarbi ir svari romano tema. Tam tikrų vidinių ir tarpasmeninių konfliktų nebūtų buvę arba jie būtų buvę kitokie, jei veikėjai būtų kitos tautybės. Distopiniai elementai – Izraelio sunaikinimas, kuris man pasirodė vertingas ir įdomus, pusbrolių ginčai, kuris tikresnis žydas, Semo bar micva – temą atskleidžiantys, todėl reikalingi intarpai. Tačiau juos „matavausi“ pasitelkusi savo kultūrinį kontekstą: svarsčiau apie lietuvybę, emigrantų ir pasilikusiųjų lietuviškumą, projektavau geopolitines grėsmes šaliai, mąsčiau apie religingumą. Savotiškas patirčių panašumas (ne, nelyginu lietuviams ir žydams tekusio genocido masto, bet regiu bendrumų) leido geriau suprasti ne tik žydus veikėjus, bet ir savo šalį bei pačią save. Nes, kad ir kaip bandyčiau išsisukinėti, man įdomūs tekstai, šį bei tą pasakantys apie nuosavą egzistenciją, – vien svetimo gyvenimo, svetimos kultūros analizės neužtenka.

Universalioji patirtis romane nuosek­liai auginama. Senolio Izaako Blocho istoriją skaičiau ir kaip pasakojimą apie senatvę, santykio su vaikais, anūkais raidą, o Džeikobo ir Džiulijos istoriją jaukinausi ne kaip dviejų žydų su savo „fanaberijom“, projekcijom pasakojimą, o greičiau kaip dviejų žmonių atšalimą, lūkesčių neatitikimą, nutylėjimų žalą. Džeikobo ir Džiulijos santykį su vaikais (beje, vienas vertingiausių ir įdomiausių tematinių konstruktų) interpretavau ne tik kaip kultūrinių tendencijų nulemtą, bet ir kaip amžiną vaikų-tėvų savipratos, nuotolio ir artumo aktualizaciją. Kai kurios įžvalgos pasirodė itin artimos: „Jis prisiminė, kad kai Semas buvo mažas, kaskart jam nusibrozdinus, įsipjovus ar nusideginus, kiek­vieną kartą po kraujo tyrimų, nukritus nuo šakos, kuri nuo tada amžiams būdavo apskelbiama „per aukšta“, Džeikobas skubiai jį paimdavo, lyg būtų užsidegusi žemė, ir sakydavo: „Viskas gerai. Viskas tvarkoj. Nieko baisaus. Viskas gerai.“ (...) Kartais, jei prireikdavo smarkiau meluoti, jei būdavo matyti kraujo, Džeikobas netgi sakydavo: „Kaip juokinga.“ Ir sūnus juo patikėdavo, nes sūnūs negali rinktis. Bet sūnūs jaučia skausmą. Ir nesant skausmo išraiškos, skausmas vis tiek lieka. Kai buvo sutraiškyta Semo ranka, jis kartojo: „Kaip juokinga. Kaip juokinga, tiesa?“ Štai jo paveldas“ (p. 424–425). Paauglio Semo, besiruošiančio bar micvai, liniją nagrinėjau kaip egzistenciškai itin jautrų laikotarpį, tapatybės krizę, autentišką psichologinę brendimo studiją. Pusbrolių Tamiro ir Džeikobo ryšį narpliojau pasitelkusi savumo ir svetimumo, artumo ir tolumo, autentiškumo ir profaniškumo kategorijas.

Autorius – neprastas psichologijos žinovas: nors ne su viskuo (ačiūdie) galėjau tapatintis, bet veikėjų elgsena psichologiškai motyvuota, atitinkanti romane pateiktus jų apibūdinimus. Gana stiprus, tačiau ne demonstratyvus, ir filosofinis romano tonas: minėti universalūs modusai leidžia svarstyti aktualius klausimus apie savivoką, kito ir pasaulio supratimą, susikalbėjimą, aplinkos svarbą tapatybės formavimuisi ir pan.

Romane darniai sugyvena įvairūs kontekstai – religinis, istorinis, kultūrinis. Jie ne puošybiniai, o vertingi ir reikalingi temų plėtotei. Uoga ant torto laikyčiau ironišką, aštrią, gyvą, kartais net atgrasią ir vulgarią kalbą, leidžiančią nenuklysti į saldybės lankas, išlaikyti autentiškumą, atskleisti veikėjų asmenybių įvairiapusiškumą, įvaizdžio ir realybės neatitikimą, pasąmoninius turinius. O ir šiaip, ką jau mėgstu, tai mėgstu – nenusaldintą kalbą.

Taigi romanas tikrai tirštas, verčiantis mąstyti keliomis kryptimis vienu metu. Kartais šis tirštumas erzindavo, tačiau „Aš čia“ tikrai nepavadinsi „išsidraikiusiu“, ‒ romanas, kaip minėjau, vientisas, autorius sugebėjo suvaldyti skirtingas naratyvines linijas. Gal tas tirštumas –­ tik privalumas, nes paveikus? Dėl to beveik atleidau autoriui už ištęstumą. Iš bendrojo verstinių knygų srauto knyga tikrai išsiskiria. Minėtame pristatyme apgailestauta, jog „Aš čia“ nesulaukė didesnės refleksijos, kultūrinėje erdvėje tarsi nepastebėtas. O refleksijos kūrinys vertas. Vertas ir skaitytojo laiko.

 

Guzel Jachina. „Zuleicha atmerkia akis“. Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. – V.: „Alma littera“, 2017.

b_200_329_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_zuleicha.jpg

Kai perskaičiau šį romaną, apdovanotą „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Polianos“ premijomis, pagalvojau, kad dėl patrauklios temos jis gana greitai turėtų sulaukti atgarsių mūsų kultūrinėje erdvėje. Ir tikrai – įspūdžiais apžvalgose, feisbuko įrašuose, regis, dalinosi poetės Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Jurgita Jasponytė (pastaroji į lietuvių kalbą išvertė ir interviu su autore). Iš tiesų vienos moters gyvenimo panorama ir sukrečia, ir įkvepia vilties. Kaip minėtame interviu teigia pati autorė: „Rašiau apie tai, kad netgi nežmoniškomis sąlygomis žmonės gali būti laimingi, net didžiausias vargas gali turėti būsimos laimės sėklą. Dar konkrečiau kalbant, tai knyga apie išbuožintų žmonių likimus. Taip pat apie tai, kad priėjus gyvenimo ir mirties ribą nuo žmogaus nubyra visos apnašos, lieka tik esmė.“* Egzistuoja ir biografinis kontekstas – knygą parašyti įkvėpė autorės senelės istorija. Autentiškumas romane iš tiesų juntamas.

Gana aiškiai identifikuoju du skirtingus protagonistės Zuleichos gyvenimo tarpsnius, tarsi skirtingas istorijas, kurias sieja herojės likimo linija. Pirmame tarpsnyje regime dvigubai vyresnio vyro ir anytos užguitos trisdešimtmetės moters gyvenimo paveikslą, kuris ir šokiruoja, ir piktina, ir kelia užuojautą. Žeminama, paverčiama daiktu, netekusi vaikų, tenkinanti nesibaigiančias kitų užgaidas, einanti sekinantį pareigų lažą –­ toks Zuleichos gyvenimas atsiveria pirmojoje knygos dalyje. Ypač žiaurūs fiziniai ir dvasiniai anytos kirčiai: „Ne, tu niekada negyvensi iš tikrųjų. Žodžiu, višta... Ir tavo gyvenimas kaip vištos. (...) O tu negyveni. Todėl tavęs negaila (...). Tu greit numirsi, sap­ne mačiau. Mudu su Murtaza liksime šiuose namuose, o tave pasiims atlėkę trys ugniniai ferešte ir nusineš tiesiai į pragarą“ (p. 33).

Romano pradžia man priminė Khaled Hosseini „Tūkstančio saulių skaisčių“ („Jotema“, 2010) naratyvą, taigi engiamos moters tema anaiptol nėra nauja, bet man – vis dar paveiki, aktuali ir įdomi. Todėl pirmą „Zuleichos“ istoriją skaičiau užgniaužusi kvapą. Paradoksalu – tačiau antroji – išbuožintos, į Sibirą išvežtos protagonistės istorija liudija išsilaisvinimą, savo potencialo radimą ir vystymąsi. Tremtyje išryškėja tikresnioji, vitališkoji, autentiškesnė Zuleichos asmenybės pusė. Kitas paradoksas – tremtinės padėtis vyro ir anytos namuose daug baisesnė už tikrąjį, fizinį trėmimą į Sibirą. Toks dichotomiškas, kontroversiškas tremties traktavimas – svarus ir įdomus.

Sibire Zuleicha, kiek aplinkybės leidžia, pražysta – įsimyli ją išbuožinusį vyrą Ivaną Ignatovą (gražiai pamažu rodomas protagonistės artėjimas, jausmų skleidimasis), patiria mylėjimosi, apimančio kūnišką potraukį ir dvasinį bendrumą, malonumą. Išsiskleidusį Zuleichos vitališkumą liudija ir tremtyje pagimdytas sūnus, ir kova už savo teises, ir fizinės jėgos demonstravimas (mokosi naudotis ginklu, ieškoti maisto). Žinoma, jei autorė vaizduotų vien teigiamus gyvenimo tremtyje aspektus, būtų per daug nusaldinta ir neįdomu. Sibire protagonistė patiria ir ribinių situacijų, jaudinasi dėl sūnaus gyvybės, skaudančia širdimi atsisako mylimojo. Taigi, kaip gražiai liudija romano pabaiga, skausmas niekur nedingo, gal tik atsirado daugiau resursų jam ištverti: „O ji pajus, kad pasaulį užtvindęs skausmas nedingo, tačiau davė jai atsikvėpti“ (p. 441).

Kaip ir J. S. Foerio romane, labai svarbus tapatybės klausimas. Atskleidžiama ir tai, kaip tapatybė vystosi keičiantis kontekstams bei gyvenimo sąlygoms, ir kas yra nulemta, nekintama. Gražu, kad, nepaisant aplinkybių, Zuleicha paskutinį žodį apie save taria pati – taip aktualizuojamas savikūros potencialas.

Interviu autorė teigia norinti, kad romanas suteiktų skaitytojui emocijų – tai jai svarbiausia. Emocijų romanas tikrai sukėlė. Dėl asmeninio potraukio įvairioms baisybėms man artimesnė ir paveikesnė pasirodė užguitosios Zuleichos dalis, bet virsmo Žmogumi istorija taip pat verta dėmesio. Viena įsimintiniausių pastaruoju laiku skaitytų knygų.

* literaturairmenas.lt/2017-06-23-nr-3621-3622/4084-literatura/6240-guzel-jachina-megstu-paprastas-istorijas

 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai