Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Eglė Mikulskaitė. Budinanti lopšinė

Leïla Slimani. „Lopšinė“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

 

b_200_297_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_slimani.jpg

„Lopšinė“ 2016 m. laimėjo brolių Gouncourt’ų literatūrinę premiją, o knygos viršelyje paminėta ir tai, jog romano autorė – tik dvyliktoji moteris, daugiau kaip per 100 premijos gyvavimo metų gavusi šį apdovanojimą. Atsižvelgdamas į tai, jog autorė moteris, atidesnis skaitytojas kaipmat susigriebs, kad moterų psichologiniams portretams knygoje bus skirta ypatinga vieta. Tačiau nagrinėjama problematika turi potencialo sukrėsti daugelio individų pasaulėjautas, taigi aktuali ne tik moteriškai auditorijai.

Trumpam atsiribojant nuo naratyvinės linijos, jaučiu pareigą aptarti romano kalbą, stilių ir pačios pasakotojos balsą. Kalba, stilistika – švari, taupi ir išgryninta, iš jos pašalinta bet kokios gražbylystės, perdėtas detalizavimas ar nepagrįsti estetiniai žaidimai. Įvykių seka vystoma greitai (gal net kiek per greitai), tai garantuoja greitatempį skaitymą, bet kelia pavojų praleisti reikšmingesnes įžvalgas. Metaforizuota kalba, poetiškesni intarpai dažniau sutinkami auklei Luizai „paskirtuose“ skyriuose – veikiausiai ne be reikalo. Svarbu paminėti, jog autorė – buvusi žurnalistė. Panašu, šios profesijos įgūdžiai padeda kuriant gerą romaną: kaip didžiausias knygos stiprybes išskirčiau aiškų, sklandų, įtampą auginantį pasakotojos balsą ir objektyvumą, kuomet autorės vertinimas beveik nejuntamas. Šis balsas retai „užkimba“ prie smulkmenų ar buities rakandų, labiau rūpinasi ne aprašymais, bet sisteminga analize. Tačiau kartais dėl to knygos pasaulis tampa tarsi beformis: veikėjai juda, veikia ir mąsto neaiškioje aplinkoje sukdamiesi tarp miglotų daiktų.

Pirmasis knygos skyrius gali lengvai suklaidinti: užuominas į detektyvą kuria dviejų vaikų žmogžudystė, kuri iš tiesų įvyksta tik knygos pabaigoje. Ir nors tai kelia aliuzijas apie rėkiančias populiariosios žiniasklaidos antraštes, tačiau... galbūt ir garantuoja, kad skaitytojas liks prikaustytas. Knygos centre atsiduria jauna šeima, trokštanti dviejų lyg ir nesuderinamų dalykų: auginti savo mažus vaikus ir puoselėti karjerą. Neišvengiamai jų gyvenime atsiranda auklė Luiza, netrukus tampanti jų šeimos ir viso romano centrine figūra. Romaną galima suskirstyti į dvi atskiras dalis: pirmoje Luiza atsiskleidžia kaip tobula auklė bei namų šeimininkė, pasirūpinanti ne tik vaikais, bet ir jų tėvais Miriam ir Poliu. Šie ją nuolat giria, dievina, jos dėka atsigauna jų profesiniai ir socialiniai gyvenimai, abu ima jaustis „kaip išlepinti vaikai, kaip naminės katės“ (p. 125). Antroje dalyje atsiranda vietos išsamesniam Luizos portretui, keičiasi ir pasakojimo erdvės: iš šeimos namų vis dažniau persikeliama į mažą, skurdų auklės kambarėlį bei jos praeitį, psichologinius užkaborius. Tuomet ima kisti ir Miriam bei Polio žvilgsnis: Luiza, anksčiau atrodžiusi kaip išgelbėtoja, dabar ima rodytis kaip keista, pagiežinga, perdėm uždara asmenybė. Pasikeitusį žvilgsnį nuolat lydi ir tylios tėvų pašaipos dėl auklės perdėto taupumo bei skrupulingumo. O visažinė pasakotoja tuo metu vedžioja skaitytoją po Luizos krinkančią psichologinę erdvę atskleisdama jos dvasines būsenas.

Skaitant užsienio spaudoje pasirodžiusias knygos apžvalgas, pro akis nepraslydo, jog daugelis apžvalgininkų iškėlė socialinės nelygybės problematiką: Luiza – vargšė, Miriam bei Polis – viduriniosios klasės atstovai, bergždžiai ieškantys aukso viduriuko tarp pragmatiško ir žmogiško elgesio su savo darbuotoja. Tačiau už nepritek­liaus bei komplikuotos auklės vietos šeimoje temų slepiasi gerokai žmogiškesnis dalykas – nuolatinis aplinkos teismas, kurio neišvengia nė vienas. Šio teismo aukomis (ne tik teisėjais) tampa ir aplinkos spaudimą dėl motinystės bei karjeros troškimo patirianti mama Miriam, ir jos vyras Polis, teisiamas artimųjų dėl kapitalistinių įnorių. Ir, žinoma, Luiza – nesuprasta, neįvertinta, visad liekanti už kadro. Šį teisminį procesą nuolat priekin varo žmonių susvetimėjimas, iškreiptos, vienų kitiems primetamos dogmos, nuomonės ir vertinimai. Reikšmingoje romano vietoje Miriam su šeima išvysta gatve einančią auklę ir pirmąsyk suvokia, jog baigusi darbą ji gyvena savo gyvenimą. Nors svetimumas ir suvokiamas, lūžis neįvyksta, sienos nesugriaunamos.

„Lopšinėje“, panašiai kaip V. Woolf „Ponioje Delovėj“, daugelis veikėjų turi savus skyrius, skirtus jų psichologinėms charakteristikoms. Vos dviejuose šimtuose puslapių autorė sutalpino ir išmoningai suregztą siužetą, ir pasirūpino kiekvienu veikėju atskirai – visų jų išgyvenimai verti dėmesio, su savomis motyvacijomis, priežastimis ir poreikiais. Dėmesio verta, jog Leïla Slimani, atsiribodama nuo bet kokio šališko žvilgsnio ar vertinimo galimybės, nuo to atitolina ir skaitytoją, kuris skatinamas suprasti, bet ne vertinti. Ir net jei suprasti ne visuomet įmanoma, išlieka malonumas pažinti. Vaizduodama amžiną žmonijos teismą bei svetimumo tragediją autorė tarsi padeda to išvengti. Trikdantis ir gluminantis jausmas, kurį palieka kūrinys, subtiliai dubliuoja išsakytą mintį: „Laimėtojo tame žaidime nebuvo“ (p. 16). Ir nors suprantu, kad pavojingai artėju prie panegirikos, tačiau autorei iš tiesų pavyko objektyviai ir talentingai pavaizduoti šį neobjektyvų pasaulį, budinantį skaitytoją iš letargo.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai