Tautvydas Bajarkevičius. Pasaulinė klausymosi diena Vilniuje

Apie parodą „Paviršius yra istorija“ Valdovų rūmuose

 b_600_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_klausymosilogo.jpg

Tarptautinė garso menininkų bend­ruomenė liepos 18-ąją švenčia Pasaulinę klausymosi dieną (PKD). Šiemet grupė jaunų lietuvių kompozitorių sumanė savaip interpretuoti šią progą ir įgyvendino trumpalaikę intervenciją reprezentacinėse Valdovų rūmų erdvėse. Galėtų skambėti ambicingai, tačiau tiek projekto trukmė (vos dvi dienos), tiek ir chameleoniškas, kone nepastebimas keleto instaliacijų įsikomponavimas į išties monumentalią Valdovų rūmų ekspoziciją ypatingu pretenzingumu nepasižymėjo. Matyt, siekiant gausesnio lankytojų būrio dėmesio, pasirinkta ne pati liepos 18-oji, o „savaitgalis prieš“. PKD šiemet dedikuota Žemės temai. Valdovų rūmuose eksponuotas projektas „Paviršius yra istorija“.

Viskas pasaulyje yra vienaip ar kitaip susiję, tačiau susidaro įspūdis, jog šiuo atveju lietuviškosios projekto dalies koncepcijoje ypač artimo ryšio su tarptautiniu pretekstu dėl vienokių ar kitokių priežasčių sąmoningai vengta. Galbūt visai be reikalo... Reiktų pasakyti, kad PKD, visų pirma, yra akustinės ekologijos šalininkų šventė – vadinamasis Pasaulinis klausymosi projektas 2008-aisiais inicijuotas Amerikos akustinės ekologijos bendruomenės. Tokia garso meno ir, žvelgiant plačiau, sąmoningo bei susidomėjusio klausymosi tradicija siekia 7 dešimtmetį. Ji neįsivaizduojama be R. Murray’aus Schaferio akustinės ekologijos idėjų, sietinų su garsinio landšafto tyrimais. Jos pačios įvairiausios: besidominčiųjų istorija, etnografija, mitologine pasaulėvoka, kultūrologija, antropologija, gamtos gyvenimu. Pagarbaus dėmesio garsui pratybų – pirminio atspirties taško – tuomet būta itin paprastų: garso pasivaikščiojimai, garso įspūdžių aprašymai, atmintyje likusių garsų ir su jais asocijuojamų vaizdų piešiniai ir kt. Tik vėliau šios konkrečiais garso fenomenais besidominčios veiklos tapo metodiškai kryptingesnės: pasitelkti įrašai, garso archyvai, žemėlapiai, atsirado konkrečių tikslų, formuluojamos problemos, daromos išvados. Iš esmės tai praktikos, suteikiančios žinių apie pasaulį, pasitelkiant garsą, ir atveriančios estetines, archetipines, giliausiuose kultūriniuose kloduose glūdinčias patirtis. R. Murray’us Schaferis nuo pat pradžių buvo autentikos ir harmonijos šalininkas – jam rūpėjo skambančio pasaulio dermė.

Šiemet PKD dedikuota ir kompozitorės Pauline’s Oliveiros, šį pasaulį palikusios 2016-ųjų lapkritį, atminimui. Tarptautinei šiuolaikinės muzikos ir garso meno bendruomenei ji brangi dėl itin turiningo palikimo. Šia konkrečia proga reikėtų akcentuoti jos interesą atidžiam, meditatyviam klausymui (angl. deep listening). Kompozitorė netgi buvo įkūrusi „Atidaus klausymosi grupę“ („Deep Listening Band“) bei „Atidaus klausymosi programą“ („Deep Listening Prog­ram“). Tai savotiškos klausymosi situacijos, dažniausiai – koncertinės, kuomet klausytojas nerte pasineria į jį supančius garsus. Tiek kompozicijos, tiek pasirinktos aplinkos dažniausiai yra kažin kuo neįprastos, reikalauja tam tik­ro nusiteikimo, atidos akustinėms architektūrinės aplinkos savybėms bei sąmoningo santykio su garsu. Neretai tai situacijos, ilgai tveriančios laike bei nešančios klausytoją lėtai besimainančių įspūdžių tėkme.

Valdovų rūmuose įgyvendintame projekte „Paviršius yra istorija“ kompozitoriai savitai interpretuoja šių metų PKD tematiką, tačiau šį projektą reikėtų kildinti iš visai kitokio pobūdžio meninių praktikų. Jos skirtos laikui apmąstyti, tačiau nėra ilgai tveriančios. Instaliacijos laikytinos etiudais, skirtais iliustruoti Valdovų rūmų ekspozicijai, vienokiai ar kitokiai regos perspektyvai. Šitai pavyksta bemaž kiek­vienu atveju, nors meniniu požiūriu etiudai kai kada labiau konceptualūs, o kartkartėmis – gan atraktyvūs, dekoratyvoki, siūlantys efemeriškai logikai paklūstantį komentarą.

Atrodytų, kas gali būti paprasčiau už sumanymą paversti kunigaikščių gimimo datas į paveikius dažnius, kaip daro Antanas Kučinskas instaliacijoje „Genealoginis akordas“? Maža to, instaliacijoje dar suteikiama galimybė miksuoti šiuos generuotus dažnius tarpusavyje it kokioje tam specialiai skirtoje paprastutėje programoje. Tačiau būtent šis paprastumas gana veiksmingas: ausyse ūžaujant „nuogiems“, mašinos automatiškai generuojamiems hercams, imi nejučia suvokti, kokia trapi riba tarp istorinio lobio ir barbarybės. Kita vertus, instaliacija, pozicionuojama šalia Europos didikų giminių medžių, Žygimanto Senojo laikų keramikos ekspozicijos ir atgręžta į kelių istorinių sluoksnių Valdovų rūmų pamatus, gali tapti ir šiokia tokia analogija mokslinių metodų, kuriais tiriami istoriniai artefaktai, jų medžiagiškumo savybės, galimai istorijoje glūdintys matematiniai dėsniai, laiko nuojauta. Miksavimo metodas čia tarsi turėtų kalbėti apie tų sluoksnių patyrimą daugialaikiame muziejuje. Baugina tik akiplėšiškas nebylumas, niekaip nepateisinantis tokio brutaliai redukuoto įsiskverbimo į barokiškus istorijos archipelagus. Yra apie ką susimąstyti.

Snieguolės Dikčiūtės „Skambančių herbų“ kompozicinė idėja atrodo itin paprasta, pagrįsta keletu motyvų (jojimo garsai, paukščių balsai, klasikinių instrumentų motyvai) ir monotoniškais pasikartojimais. Kūrinį drąsiai galima laikyti mažyčiu radiofonikos etiudu. Keista, tačiau, nepaisant išties kuklaus kompozicinio išraiškingumo, kūrinys pasiekia savo: bandydamas tarpusavyje „atitaikyti“ herbus, perkeldamas juos nuo palubės ekspozicijos salėje ant partitūros su jų pavadinimais (tačiau be jokių vaizdinių), nori nenori šiai taupiai kompozicinei medžiagai imi priskirti įvairiausius vizualinius atributus. Jokia naujiena, kad muzika yra vienas abstrakčiausių menų – tas pats muzikinis motyvas įvairiausiose fabulose gali būti įsivaizduotas kas kartą kitaip. Panašiai atsitinka ir juo tarytumei muzikaliai „animuojant“ vienokį ar kitokį herbą. Išvengiant akivaizdaus tiesioginio iliustratyvumo, atkreipiamas dėmesys į originalius ekspoziciją puošiančius vaizdinius ir drauge išsiverčiama be jų kopijų bei reprezentacijų (šios neretai viską gerokai supaprastina).

Kitas radiofonikai artimas kūrinys –­ Agnės Matulevičiūtės instaliacija „Objektas Nr. 6“. Tai radijo vaidinimas, šiuolaikiškai interpretuojantis kunigaikščio Gedimino ir žynio Lizdeikos pokalbį apie Vilniaus įkūrimą. Remiamasi Balio Sruogos „Giesme apie Gediminą“, tačiau tai nėra vienintelis šaltinis šiame dramaturgiškai konstruojamame kūrinyje. Pokalbio galima klausytis per telefono ragelį salėje, kurioje dabar eksponuojama Baltijos sidabro paroda. Jausmas, tiesa, dviprasmiškas: telefonas, nors ir dažytas paauksuoto sidabro spalva, padėtas ant asketiško staliuko atokiame ekspozicijos kampe. Pati ekspozicija ištaiginga, tad estetiniam efektui išgauti pasitelkta scenografiška prietema ir subtilus apšvietimas. Sidabras švyti, o staline lempa apšviestas metalinis staliukas tūno tamsoje. Istorinei prabangai priešinamas šešėlinis kabinetinis delikatumas. O šitai, jau turbūt nujaučiate, mena kiek artimesnių laikų istoriją.

Gal dėl to Mato Drukteinio „Kontinuumas“, kuriuo siekta perteikti praeities, dabarties ir ateities susitikimą viename koridoriuje, istoriškumo akustika nublanko tiek prieš „Objekto Nr. 6“ siužetiškumą, tiek prieš savo vizualumą, iš tam tikros perspektyvos menantį patį D. Velázquezą. Iš tiesų, tam tikru rakursu nužvelgus Valdovų rūmų menes, koridoriaus gale atsiveriantis melsvas veidrodis, iš kurio išnyra siluetai, negali nedaryti įspūdžio. Tiesa, jis kiek dekoratyvus – panašiai jautiesi optinių iliuzijų kupiname pasakų namelyje kur nors Disneilende netoli Paryžiaus. Tačiau perspektyva čia tolima, melsvumas neonu švyti iš labai toli, vizualus efektas neperkrautas. Tad pakeliui apžvelgdamas menes, dreifuoji it palytėtas viduramžiškų kerų. Kai priartėji, miražas – kaip ir dera – nublanksta. Pati instaliacijos erdvė, pasirodo, tėra nedidukas presuoto medžio pluošto koridorius, Valdovų rūmų prabangoje atrodantis it iš sukeisto muziejaus laiko ištraukta statybinė pašiūrė, vėl grąžinanti į jo kūrimo buitį. Štai čia ir girdisi amorfiška balsų gausa, kuriai žodis „polifonija“ būtų aiškiai per skambus. Beje, reikėtų prisiminti, jog Valdovų rūmų lankytojams jau buvo proga išgirsti M. Drukteinio instaliacijas, nepastebimai akompanavusias gobelenų kolekcijai. Šios tuomet buvo eksponuojamos itin scenografiškoje prieblandoje, tad subtilus, vos girdimas fonas kūrė misteriją (vėlgi – laikiną, vos kelių dienų trukmės).

Gailės Griciūtės „Truputis viso to“, kaip sufleruoja pavadinimas, tėra jaustukas. Tačiau, žinoma, ne visada jis randasi savaime. Valdovų rūmų bokšte atsiverianti panorama jį provokuoja, tačiau į bokštą pasikėlus sraigtiniais laipteliais arba pakilus liftu akis kartais ima ir patiki: tai, ką mato, yra savaime suprantama. Tarsi įprasta kasdienė duotybė. Iš garsiakalbių girdi tarsi miško, tarsi jūros bangų ošimą. Čia akivaizdžiausiai prisimeni tą Žemės temą, mat horizontas tirštas. Juo kvėpuoja miestas. Čia junti laiką, praeitį, vienį ir skirtumą, dangaus erdvumą ir sėslų žemės svorį – netolygiai pasiskirsčiusį, netolygiai duotą. Galiausiai sužinai, jog tas garsas – pačios menininkės balsas, jos kvėpavimas. Kartais šiek tiek sukrečia, kaip personifikacija gali sutapti su savasties ištirpimu. Bet šiaip jau met­raštininkui šioje vietoje iš rankų slysta plunksna, mat ir šis suvokia tebandąs perteikti tik „Truputį viso to“. Pavadinimas išties taiklus ir vertas situacijos.

Mantautas Krukauskas man pasirodė didžiausias parodos „postmodernistas“. Žygimanto Augusto meilės prisipažinimai Barborai Radvilaitei įvyksta per aud­ringą, aiškiai ironišką „Valdovų rūmų vėlių“ poltergeistą iždo menėje, rūmų rūsyje. Valiūkiški garsai sklinda kone iš monetų stendų, aistringai leidžiasi rūsio laiptinėmis. Ką gi, taip kartais gimsta ir aistra istorijai. Tešėlsta vėlės...

Apibendrindamas prisipažinsiu, jog paroda nustebino. Pirma, niekada nesiejau PKD su kompozitoriais. Visada laikiau ją užkietėjusių garso ekologų, nekonvencionalių garso menininkų, menų sandūromis nardančių menininkų prerogatyva. Tad toks dėmesys šiai tarsi sau prisiimtai šventei intriguoja. Antra, akivaizdu, kaip tik ši aplinkybė pastūmėjo kompozitorius ieškoti sau neįprastos ir nebūdingos kalbos formų. Panašu, kad, „iš natūros“ būdami lojalūs konvencijoms ir jomis ramstomai tradicijai, jie šįsyk aukojo savąjį amatą bei jo raiškos erdves, kad prakalbintų muziejuje glūdinčias istorijas. Ir ne tiek istorijas, kiek jų vaizdingą grožį! Ir trečia, reiktų konstatuoti, jog flirtuodami su gerokai efemeriškesniu menu, nei patys galbūt įsivaizduoja, kūrėjai įgyvendino šelmišką sumanymą ir šitaip išsakė autorinį komentarą. Nors publikai jo aidas buvo girdimas vos dvi dienas, įžvelgiu prasmę sekti įkandin. Tebūnie tai komentaras komentarui.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai