Eglė Marija Frank. Senas namas (arba „Senio Pipiro dantys“)

Sena, iškart po karo suręsta troba –­ nedaili, keverziška, plėnim tvoskiančiais krosnies viduriais, tokiais pat griozdiškais, bet išmaniai išraitytais, kad šildytų visus kampus, dabar mums tarnauja tik kaip vasaros rezidencija, regis, nebodama, jog senus gyventojus jau pakeitė nauji. Bergždžia čia tvarkyti, šlavinėti iki miesto žmogui įprastos švaros: pro duris ir langus veržiasi laukinė gamta – šviežia žemė, nupjautos žolės kuokštai, vikšrai, naktiniai drugiai, pusės kumščio dydžio širšuolai. Išvalius rūsį, trobą bent jau paliko žiurkės – kai reikėjo perklijuoti tapetus, jų lizdai su žemės riešutų dydžio išmatom žiro tiesiai ant galvų it koks namo palaiminimas naujakuriams. Po pamatais tarpsta skruzdėlynas ir kelios dešimtys sargų nuolat budi, pedantiška vora marširuodami po pat kūdikio lovele, – kam naikinti, jei niekada nelipa ant jos, o išorėje – plika akimi matomas jų pramintas takas link dviejų šimtamečių liepų, kur gano amarą.

Autorės nuotraukos
Autorės nuotraukos

Sename sode – obelys, išskleidusios keistas, pamėkliškas lajas, kažkada atneštos iš miško dar senųjų šeimininkų, pasodintos – gal gi prigis. Viena, jau visiškai nudžiūvusi, kiekvieną pavasarį iš paskutiniųjų sukrauna keletą žiedų ant plikų, baltų it kaulai šakų: nekyla ranka nukirsti.

Aplink vešli drėgmė ir pelkės; kai pradeda megztis spanguolės, bobos iš artimiausio kaimo ten skuba nuo pat ankstyvo ryto ginkluotos specialiom šukom, barškindamos aliuminio kibirais; sutikta Zoja, gyvenanti bažnytkaimyje už miško, kur kartą per savaitę atvyksta klebonas laikyti mišių, o du kartus iš miesto atburzgia senas autobusas, nuolat stebisi, ko mums, miestiečiams, tokioje pelkėtoje vietoje prireikė, kur dirvožemis nederlingas – vienas šlynas, be to, ji dar mena istoriją, kaip vagys įsilaužę nukniaukė varį iš senųjų šeimininkų naminukės bravoro ir kelias keptuves, bet tuometė gaspadinė, matyt, irgi velnio nešta boba, sukėlė kelis aplinkinius kaimus, pati surado vagis ir savo varį susigrąžino.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_IMG_20170720_154153.jpg

Paspūdinus mišku ketvirtį valandos, koja už kojos, bežioplinėjant į skruzdėlynus ir bato galu atverčiant iškorėtas kurmių ar laukpelių dvėselėnas, prieitum senuosius pilkapius – keliasdešimt kalvagūbrių, tarp senų eglių ir pušų išvartų: vieta gūdoka, tyki, kartais, tiesa, užklysta žygeivių entuziastų grupelės, o ant paties aukščiausio, beveik taisyklingo kalvagūbrio, apaugusio keliom senom pušim, visai smagu užsiropštus pasėdėti, sutraukti dūmą, kol džinsai neįmirks nuo samanų drėg­mės.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_IMG_20170715_211953.jpg

Miškas namui anksti atsiunčia vakarą, ir sutemos stoja staiga paskleidę tik pamiškėm būdingą trūnimis ir kapu dvelkiančią vėsą. Nakties tamsa tokia tiršta, kad per ją neprasibrautų joks atėjūnas, nebent tik vaikų sapnų košmarai, pažadinantys juos vilko valandą, ir stirnos, naktimis išbraidančios tankią, vidurvasarį veik neįžengiamą pievą, pradžioje tauriai iškeliančia rusiško porceliano gželių, mėlynais lubinais pramaišiui su garšvų skėčiais ir nužydėjusių pienių pūkais, paskui išdegančią saulėje. Vasarai persiritus į antrą pusę, atburzgia kaimynų traktorius nupjauti jau sumedėjusių garšvų stiebų ir aštrių kaip dalgiai varpučių – visada truputį gaila, bet nenupjauk keletą metų ir per pievą ateis miškas: sėsis pamažėl, kantriai, vos pastebimais alksnių ūgliais, kol galų gale užgoš drėgna pavėsinga kaimynyste, iki pat trobos durų.

Kartą trobą grasino supleškinti senis Pipiras iš gretimo kaimo, į gyvenimo pabaigą, matyt, jau visiškai nukvėšęs. Jo auksiniai dantys iki šiol guli krosnies pečiurkoje – eidama mišku, radau juos šviežiai miškovežio išskrostoje provėžoje, tėvas tada sakė – reikėtų paskelbti internete, gal kas ieško, vis dėlto dantys ir dar auksiniai, bet neskelbiau, nes buvau tikra, kad jie – tuo metu jau velionio Pipiro, kuris, kol gyvas buvo, pravažiuodavo pro mūsų kiemą palaikiu vežimu, o atgalios kuinas jį partemp­davo pats.

Ilsėkis ramiai, Pipirai, turiu tavo dantis.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai