Sandra Valašinaitė, Marius Ščavinskas, Alvydas Šimkūnas. Vasarvidis: liepos mėnesį žydi ne tik liepos

Net ir spygliai malonūs, jei tarp jų matyti rožė.
Publilijus

 

Visi žinome, kad liepos mėnesį žydi liepos, o bitės neša jų medų. Bet ne tik tai. Dar rožės, kuriomis gėrimės, ir braškės, kurių skanaujame. Ir ne tik tai. Juk vasaros pikas – žiedų ir nokstančių uogų gausa... Rožės ir braškės priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo: ką šie augalai turi bendra? Juk jie išvaizda labai nepanašūs. Vis dėlto visus erškėtinius sieja... bendra žiedo formulė ir kai kurie bend­ri evoliuciniai ypatumai. Beje, tai gausi šeima, siejanti ir kitas gentis, netgi pasižyminčias skaniais vaisiais: vyšnias, slyvas, obelis, kriaušes, avietes, aronijas, šermukšnius, svarainius ir t. t. Paprastasis erškėtis (Rosa canina) gali padėti susieti rožių žiedus su minėtomis gentimis, nes erškėčio žiedai gražūs, o ir vaisiai skanūs, turintys daug vitamino C. Būtent iš erškėčio (Rosa) išvestos kultūrinės formos – rožės. Rožė – tai bendras erškėčio genties dekoratyvinių rūšių ir veislių pavadinimas, dažnai vartojamas neatsižvelgiant į sistematines subtilybes. Tiek erškėčiai, tiek rožės pasižymi vertingu aliejumi, turinčiu gydomųjų savybių ir itin naudojamu kosmetikoje bei parfumerijoje. Be to, šis augalas visada turėjo ir plačią estetinę funkciją bei gilią simbolinę prasmę.

Paryžiaus Dievo Motinos (Notre Dame) katedros pietinio transepto rozetė (XIII a., vaizdas iš vidaus). Apvalaus lango struktūra vizualiai neatitinka rožės žiedlapių išsidėstymo, bet tai netrukdė viduramžių intelektualams būtent taip vaizduoti Švč. Mergelės Marijos simbolį – rožę. Rozetės dažniausiai vaizduotos vakariniuose portaluose, taip sudarant aiškią simetriją rytinei katedros pusei, arba transepto galuose. Rytai (Orient) simbolizavo krikščionybės aušrą ir puolusio žmogaus jaučiamą prarastos sandoros su Dievu ilgesį. Vakarai (Oksident) teikė viltį, kad šis ryšys tarp Dievo ir žmogaus nenutrūks, ir simbolizavo Švč. Mergelės Marijos įtaką bei galią palaikant šį ryšį. Transeptas, sujungtas su rytų ir vakarų ašimi, formavo šventovės kryžiaus formą. Pirmosios rozetės vakariniuose šventovių portaluose atsirado šiaurės Prancūzijoje, o XIII–XV a. išplito ir visoje krikščioniškoje Europoje. Mariaus Ščavinsko nuotrauka

Viduramžiais rožė buvo gausiai naudojama to meto vaistinių preparatų gamyboje ir parfumerijoje. Prie vienuolynų rožynai dar XIII a. masiškai pradėti veisti Provance (Prancūzija). Tuo metu manyta, kad ši gėlė padeda išgyti nuo įvairiausių ligų. Rožių aliejumi ir šiais laikais gali būti gydomos ilgai negyjančios pūliuojančios žaizdos (dermatitas, stomatitas), nušalimai. Suprantama, dėl brangumo rožių aliejus naudojamas tik išskirtiniais atvejais (veido srityje, kartais negalint naudoti kitų medikamentų, esant nėštumui). Aliejus naudojamas parfumerijoje kaip mėgstamas kvapas ir kosmetikos pramonėje kaip priemonė vystančiai odai. Labiausiai jo gamyba kultivuojama Bulgarijoje, Kazenlako slėnyje. Populiariausia rožių rūšis, iš kurios išgaunamas rožių aliejus, –­ damaskinė rožė (Rosa damascena), nes yra labai aromatinga ir gausiai žydi. Norint išgauti 1 g šio augalo aliejaus, reikia 3 kg žiedlapių. Tad suprantama, kodėl jis toks brangus. Įdomu, kad rožes auginti labai tinka su... česnakais. Tuomet jos aromatingesnės, pasižymi stipresnėmis dezinfekcinėmis savybėmis, tai ir išnaudojama norint išgauti šį aliejų.

O rožės, kaip simbolio, pradžią Europoje galime sieti su Senovės Roma. Nebylią ir įsakmią galią turėjo baltos rožės – jei ant stalo būdavo pamerkta tokia gėlė, tai visiems susirinkusiems svečiams būdavo kaip ženklas ir įsakymas saugoti paslaptį. Visa, kas prie to stalo buvo pasakyta, turėjo likti konfidencialu. Todėl yra išlikęs posakis „sub rosa dictum“ – „prie rožės pasakyta“. Be to, romėnų lėbavimus ir puotas lydėjo rožės (taip pat ir kiti žalumynai). Puotaujant ant galvų svečiams būdavo pilamas besaikis kiekis šviežių rožių žiedlapių. Ne tik puotų dalyviai, bet ir aptarnaujantys vergai būdavo su rožių vainikais ant galvų. Kai Romos patricijai išsiruošdavo paplaukioti galeromis, jie šių gėlių žiedlapius berdavo net ant vandens paviršiaus. Suprantama, esant tokiems vartojimo mastams, nebepakakdavo Romos sodų ir žiedai būdavo atsivežami iš kitų Romos imperijos vietų.

III–IV a. visuomenėje įsivyravus krikščionybei ir išplitus Švč. Mergelės Marijos garbinimui, rožė įgavo naujų prasmių. Švč. Mergelė Marija vadinta Rože be spyglių, nes neturėjo gimtosios nuodėmės. Spygliai simbolizavo nuodėmes, nes, anot legendos, po žmonių nuopuolio rožė buvo pasodinta Žemėje ir išaugo su spygliais, nors jų neturėjo rojaus sode. Anot legendos, šv. Dominykui (XIII a.) vizijoje pasirodė Dievo Motina su rožiniu rankose, kurio malda sparčiai išplito po visą krikščioniškąją Europą. Pats žodis „rožinis“ kilęs iš lotyniško žodžio „rosarium“, reiškiančio „rožių sodą“ (aliuzija į rojaus sodą). Pasak vienos legendos, kuomet šv. Pranciškui Asyžiečiui (XIII a. pirmoji pusė) atsivėrė stigmos, ant žemės krentantys kraujo lašai virtę rožių žiedais. Įdomu ir tai, kad pirmoji Pietų Amerikos žemyno šventoji, kilusi iš Peru, buvo vadinama Rože. Ji gyveno XVII a. Limoje, atsisakė tekėti ir tapo Dominikonų ordino tretininke. Jai mirus, anot legendos, Romoje pradėjo lyti rožių žiedlapiais. Popiežius tai suprato kaip ženklą, kad Rožę Limietę reikia paskelbti palaimintąja.

Rožės istorijoje turi ir dramatišką aspektą. XV a. viduryje – antroje pusėje Anglijoje vyko kruvinas kelis dešimt­mečius trukęs dviejų dinastijų – Lankasterių ir Jorkų – karas. Lankasterio herbe buvo pavaizduota raudonoji rožė, o Jorkų – baltoji. Per karą žuvo faktiškai visi abiejų dinastijų pretendentai į Anglijos sostą... Žuvus paskutiniam iš Jorkų dinastijos karaliui Ričardui III, abi rožes savo herbe sujungė naujos dinastijos – Tiudorų – pradininkas Herikas VII. Ir vėlgi randame kitokius rožės istorijos akordus – štai Danijos karalius Kristijonas IV (XVII a. pirmoji pusė) nusprendė įkurti vasaros rezidenciją visai šalia sostinės Kopenhagos ir ją pavadino Rozenborgu – „rožių pilimi“. Čia ir dabar pilies sode auga šimtai įvairiausių rožių.

Kaip minėta, Provanse prancūzinė rožė (Rosa gallica), kaip seniausiai identifikuota rožė, auginta jau viduramžiais, o į Lietuvą ji atkeliavo kartu su krikščionybe. Lietuvoje šios gėlės pradėtos auginti apie XV–XVI a. vienuolynų soduose. Netrukus jos išplito ir dvarų soduose. O XIX–XX a. sandūroje, kai etnografai pradėjo aprašyti ir fotografuoti Lietuvos kaimo sodybų darželius, turtingesnių valstiečių darželiuose šalia mėtų, rūtų, lelijų, pinavijų jau rasdavo ir rožių. Lietuvių tautosakoje irgi esama jų „pėdsakų“ – pasakose minima apie mirusiųjų nekaltų mergelių virtimą rožėmis arba lelijomis.

Estetika ir rožės – taip pat neatsiejama. Dabar pasaulyje yra daugiau kaip 25 tūkst. rožių veislių ir formų. Nuolat išvedamos naujos veislės, pasižyminčios žiedų formų, spalvų ir kvapų įvairove. Veislės išvedamos selekcijos būdu, iš pradžių sukuriant selekcionuojamos medžiagos įvairovę, tada vykdant atranką. Pavyzdžiui, ši įvairovė gali būti sukurta kombinaciniu kryžminimu arba dėl mutagenezės (apšvitinimo, poveikio cheminėmis medžiagomis), o pastaruoju metu – ir genetinės modifikacijos metodais. Selekcijoje įvairios spalvos sukuriamos nuslopinant kai kuriuos genus ir sudarant tam tikrus pigmentų koncentracijų santykius. Dažniausiai sutinkamos spalvos išgaunamos iš tokių pigmentų: geltona – iš karotenoidų, raudona – iš antocianų, oranžinė – kaip abiejų pigmentų mišinys. O 2004 m. genetinės modifikacijos metodais buvo sukurta ir mėlyna rožė, įterpiant naują geną (iš trispalvės našlaitės). Reikia pažymėti, kad rožės selekcionuojamos ne tik minėta kryptimi, bet ir atsparumo ligoms, žiemojimui, žydėjimo ilgą periodą kryptimis. Dabar atliekama ir populiarių mini rožių selekcija. Dėl spalvų ir formų įvairovės šie augalai labai plačiai naudojami tiek floristikoje, tiek želdynuose.

Liepos mėnesį renkame ir vis dar nokstančias braškes. Nuostabūs vakarai, kai jos nurenkamos, parsinešamos iš daržo ir namiškiai renkasi, kas kaip jas valgys: vieni su pienu, kiti su maskarpone, o dar kitiems – skaniausios neplautos... Šių uogų atsiradimo istorija pažymėta atsitiktinumu. Braškės (Fragaria ananasa) – tai XVIII a. Prancūzijos soduose spontaniškai atsiradęs hibridas iš dviejų žemuogių rūšių: F. chiloensis ir F. virginiana. Iš tiesų gamtoje nuolat atsiranda ne tik tarprūšinių hibridų (kaip šiuo atveju), bet ir tarpgentinių (pavyzdžiui, kai kurios kviečių rūšys, rapsas ir kt.). Yra ir dirbtinai sukurtų tarpgentinių hibridų: kvietrugis, kviečio ir varpučio hibridas, eraičinsvidrė ir kt. Tačiau džiugu, kad be žmonių nuoseklios selekcijos galėjo atsirasti toks neįtikėtinai puikus ir mėgstamas augalas kaip braškė! Žinoma, turime vertinti ir darbą selekcininkų, kurie pasistengė, kad braškės taptų skanesnės, transportabilesnės, ilgiau duodančios derlių ir pan.

Vis dėlto erškėtinių šeimos lyderės vardą atiduokime rožei... Ji praėjo aud­ringą kelią istorijoje: dalyvavo karuose ir gydė, buvo pereikvota puotose ir išaukštinta religijoje. Nepaisant įvairių madų ar selekcinių galimybių, taikomų kitoms gėlėms, tiesiog visada išliko ir išlieka geriausiųjų sąrašo viršūnėje. O mes, gėrėdamiesi rožių žiedais, prisiminkime ir gėlių karalienės kilmę bei jos istorijos peripetijas. Taigi rožė verta būti tuo, kuo yra.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai