Adam Szczuciński. Krikštas. Pasaulio žemėlapis. Venecijos bare

Adamas Szczucińskis (g. 1978) – gydytojas iš Poznanės, išleidęs esė rinkinį „Włoskie miniatury“ („Itališkos miniatiūros“, 2008), nuolatinis literatūros žurnalo „Zeszyty Literackie“ autorius.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Josifas Brodskis užrašė, kaip „žalių guminių batų pora“ kažkada nunešė jį prie bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Antonio Vivaldi. „Tais laikais, – rašė Brodskis, – dar vis buvau gana ryškus rudaplaukis, ir tai, kad atsitiktinai atsidūriau ten, kur buvo pakrikštytas tas „raudonasis kunigas“, kuris įvairiomis progomis ir įvairiuose, net toliausiuose pasaulio kampeliuose suteikė man tiek džiaugsmo, sužadino manyje sentimentalumą.“

Susijaudinimas poetą ištiko Venecijoje, Kastelo kvartale, prie San Giovanni in Bragora bažnyčios. Čia ant pastato kabo atminimo lenta, kad būtent čia priėmė sakramentą būsimasis kompozitorius. Bažnyčia tokia sena, kad jau niekas neprisimena, iš kur kilo jos pavadinimas. Žodis bragola senu Venecijos dialektu reiškė prekyvietės aikštę, o bragolare – tą patį, ką ir „prekiauti žuvimi“. Paprastas, rausvos lašišos spalvos plytų fasadas, įspraustas aikštės kampe, su išblukusia krikšto freska virš įėjimo ramina, kuria namų atmosferą (ten ne idea­liai švaru, bet atsiras ir arbatos, ir pyragaičių).

Kažkada atėjau čia sekdamas poeto pėdomis. Tą žiemą kanaluose vandens buvo nedaug, potvynis negrėsė. Rytas buvo sklidinas šviesos. Klydinėjau skersgatviais lyg lobių ieškotojas, kas valandėlę vis pasitikslindamas maršrutą Venecijos plane, kaip tiesiau nueiti iki tikslo, buvau jau visai netoli jo ar nejučiomis vėl tolau, žodžiu, klydinėjau. Kai galų gale nupėdinau į aikštę priešais „San Giovanni in Bragora“ šventyklą, aplink medį, kurio kamienas buvo lyg šalčio išsukinėtas, būriavosi dvi turistų grupės iš Azijos. Šie nesulaukė, kol atvers bažnyčią, patraukė iš campo savais keliais. Aš likau. Ir tada kažkas vis dėlto susimylėjo ar tiesiog atėjo metas – paslaptingasis raktininkas nutarė, kad diena, šiaip ar taip, dar ne visai prarasta, ir atidarė duris.

Iš esmės žinojau, ko čia galiu tikėtis, bet vis tiek patyriau susižavėjimą, nušvitimą. Tokį pojūtį kartais patiriame muziejuose, šventyklose – gal dažniau. Žiūrėjau į paveikslą virš pagrindinio altoriaus. Jis galbūt ten netiko. Turėjo būti įkištas į kokią šoninę koplyčią, kaip pasielgta su dešimtimis, šimtais kitų kūrinių. Susidariau įspūdį, kad kažkas nepaprastai turtingas apdovanojo mus pernelyg dosniai – vos įėjus matome tą paveikslą visoje puikybėje, gana gerai apšviestą, artėdami įžiūrime naujų detalių: pilies statinių link kylantį smėlėtą kelią, pėsčius keliauninkus, raitelį, šunį ir plaukiančiuosius valtimi. Kalbu apie Cimos da Conegliano drobę „Kristaus krikštas“, vieną gražiausių Venecijos paveikslų.

Jėzus su strėnjuoste stovi sekliame Jordano upės vandenyje, priima krikštą iš Jono rankų. Jam iš dešinės, kaip ir priklauso, trys angelai. Beje, paveiksle nėra, kaip Pierro della Francescos darbe, nusirengiančio katecheto, bet šedevrų temos tapačios, taigi galiu jį įsivaizduoti. Paprastai krikštas nuo jį priimančiojo nuplauna nuodėmes. Bet prieš mūsų akis vyksta visai kas kita – tai Jėzus, prisiimdamas žmonių nuodėmes, pašventina vandenį. Kuo ilgiau žiūriu į tą sceną, tuo labiau ja tikiu.

San Giovanni in Bragora bažnyčioje yra ir kitų paveikslų, bet nesugebėjau jiems skirti dėmesio. Negalėjau atitraukti akių nuo tos skaidrios šviesos, skyrusios debesų mėlynę nuo žilai pilkų kalnų viršūnių, žiūrėjau į šakelę, besikalančią iš nukirsto kamieno (žinome, ką tai reiškia). Žavėjausi miestu kalnų papėdėje, tolumoje, po ištiesta Jono ranka – ir Jėzaus odos spalva, dar ne lavono blyškumo, kaip paveiksle Akademijoje (ak, kaip tas Tomo pirštas delikačiai praveria žaizdą!). Ir ūmai iš paslėptų garsiakalbių pasigirdo džiugūs Vivaldi strykai. Galima tarti, dangaus garbei.

Eidamas iš bažnyčios, prisiminiau Tomaso Tranströmerio eilėraštį (J. Brodskis labai vertino šį švedų poetą, dedikavo jam savo kūrinius). „Romėniški skliautai“ – eilėraštis, kurį Tranströmeris parašė apsilankęs Venecijos Šv. Morkaus bazilikoje: „Didžiulės romėniškos šventovės prieblandoj susispietė į kampą turistai. / Viena po kitos jiems vėrėsi arkos, žvilgsniu neaprėpiamos. / Plaikstėsi žvakių liepsnelės. / Beveidis angelas apkabino mane ir sukuždėjo, visą kūną nusmelkiančiais žodžiais: / „Nesivaržyk, kad esi žmogus, būk išdidus! / Ir tavo viduje – nesibaigiančios arkos.“1

Nežinau, ar sielos architektūra panaši į romėnišką sakralinį statinį, bet tas kuždesys, apie kurį rašė Tranströmeris, čia girdėjosi, panašų priesaką galima įskaityti ir Cimos paveiksle: „Nesivaržyk, kad esi žmogus, būk išdidus!“ Girdėjau tai visu kūnu.

 

„Zeszyty Literackie“, 2016, Nr. 2 (134)

 

Pasaulio žemėlapis

Ant lenkiško Josifo Brodskio „Uranijos“ viršelio matome susikertančius apskritimus lyg orbitas, lyg frachtuotų oro laivų trasas. Brodskiui Uranija yra ne tik astronomijos mūza, ji taip pat valdo geografiją, erdvę, tuštumą, yra liūdesio, dėl kurio „gerklei paliepi tu daugiau nebekūkčiot“ („Lietuviškas noktiurnas“), mūza. Taško erdvėje mūza, žvaigždžių mūza. Jeigu erdvė yra kūno nebuvimas kiekviename taške (iki Uranijos), tai ji tuo pat metu tampa apleista, jau negyvenama vieta, mirties atspindžiu. Kai tai prisimeni, lengviau pamatyti Uraniją Peterburgo, Kauno, Venecijos gatvėse, kai ji lydi keliaujančias sielas. Uranija, Brodskio teigimu, yra vyresnė už Klėją, nors jos veido odos nevagoja raukšlės, ji yra už laiko, prieš jį ir po jo. Nemirtinga. Kaip kvadratas ar tiesioji linija.

Tai Uranija kažkada atvedė mane į Marciano biblioteką prie Venecijos „Museo Correr“. Šioje bibliotekoje saugomas gražus XV a. pasaulio žemėlapis, nupieštas ant apskrito pergamento, įtaisytas į medinį, du prie dviejų metrų dydžio paauksuotą rėmą, kurio kairiajame apatiniame kampe – tarsi jau už pasaulio ribų – rojaus sodo vaizdas.

Prisimenu, kaip įdėmiai žiūrėjau į žemėlapyje pavaizduotas salas, kontinentus, bandžiau įskaityti gausias insk­ripcijas, surasti namus, tašką platybėse. Pasaulį iš visų pusių daužė jūrų bangos, skalavo krantus, viesulai talžė menkų laivų bures. Neprisimenu, ar ten buvo ir gyvūnų, bet norėčiau juos ten matyti, tas visas hidras, vienaragius, užmirštas pabaisas. Surasti namus tarp šimtų pilių ir tvirtovių visai nebuvo paprasta, nes žemėlapis buvo orientuotas kitaip, nei mes įpratę –­ vaizdavo pasaulį, atsigręžusį į Viduržemio jūrą, Levantą, aišku, be Amerikų ar Australijos, ir tik aukštyn styrantis italų bato kulnas truputį padėjo susigaudyti erdvėje (lyg besiveržiančių svetimųjų minioje būčiau išvydęs pažįstamą veidą).

Žemėlapį XV a. viduryje sukūrė Fra Mauro, Venecijos San Mikelės salos vienuolis (jau 1212 metais čia atsirado kamaldulių eremas, miesto kapinės šioje saloje įkurtos tik XIX a.). Iki šiol gajus anekdotas apie Venecijos senatorių, kuris, išvydęs „Mappamondo“, įsakė vienuoliui padidinti Veneciją ir sumažinti pasaulį. Bet Fra Mauro liko ištikimas Uranijai. O po kelių dešimtmečių to meto žmonių pažįstamas pasaulis, lyg Venecijos politikų pykčiui, gerokai padidėjo.

Išeinu į Piazetą. Prieš akis atsiveria nemirtinga akvarelė. Ant kolonos šv. Teodoras su pabaisa, ant antros – sparnuotas liūtukas. Oras laša žydryne. Geltonos kėdės primena ant vandens plūduriuojančius kapokus. Uranijai iš rankos iškrito skriestuvas. Uranija verkia.

 

„Zeszyty Literackie“, 2015, Nr. 4 (132)

 

Venecijos bare

Susiradau „Venecijos“ barą. Čia, mūsų šalyje. Nepanašų į tuos, itališkus: dirbtinio akmens plytelių grindys, bufeto priekis dengtas raudona banguota skarda, šalia įėjimo kairėje statūs juodai balti laiptai veda į kažin kokią nežinomą ertmę. Ant lempos palubėje kažin kas užkėlė pandos figūrėlę. Ant sienos kabo didžiulis mūsiškės pasaulio pusės žemėlapis, jis kompensuoja lankytojams erdvės stygių – visa patalpa yra seno blokinio namo vidutinio kambario dydžio. Čia sėdima ant taburečių, dar yra vienas rachitinis fotelis. Kartais užsuku čia išgerti kavos, ji čia stipri, gera, ir pasižiūrėti į žemėlapį ant sienos. Nes ką tik grįžau iš Venecijos arba vėl planuoju ten važiuoti. Svajoju.

Paskutinį kartą lankydamasis mieste prie lagūnos pirmąkart užsuku į šalia Rialto tilto esančią Santa Maria della Fava bažnyčią. XV a. pabaigos koplyčia pavadinimą gavo iš ten stovėjusių prekydėžių, nuo kurių buvo prekiaujama pupomis arba saldumynais. Paskui šalia jos buvo pastatydinta nauja, didesnė bažnyčia, o koplyčia nugriauta. Bet aikštėje priešais šventovę buvusio koplyčios pastato pamatų apvadas grindinyje pažymėtas baltu marmuru. Tai nepaprastai gražus atminimo ženklas. Kas dabar užsuks į Kampo della Fava, galės apsilankyti nematomos koplyčios viduje. O kas vis dėlto įeis į mūrinę bažnyčią, atras Giambattistos Tiepolo ir Piazzettos (duetas kaip ir Gesuati bažnyčioje) altorių paveikslus.

Išeidamas iš šventyklos pamačiau išskirtinę angelo, laikančio dubenį su vandeniu, skulptūrą. Įsiminiau tikrai angeliškų, neabejotinai moteriškų bruožų – pusiau primerktos akys, randas ant skruosto, garbanos – skulptūrą, merginos, dėl kurios iš proto kraustytųsi vaikinai, veidą. Nežinau, kas iš akmens luito išgremžė, jautriai kaukšėdamas plaktuku į kaltą, kol sukūrė tą veidą, bet esu tikras, kad jis pavaizdavo mylimąją – jam artimiausią arba tą, kuri liko jam nepasiekiama.

Kažkur šalia Santos Marios della Favos gyveno Brodskis. Jis „Vandens ženkluose“ rašė: „Butas buvo ne toks jau didelis: du negausiai apstatyti kambariai. Užtat lubos buvo be galo aukštos ir tokie pat langai. Jų buvo šeši ar septyni, nes butas – kampinis. Antros savaitės vidury šildymas buvo išjungtas. Tąkart buvau ne vienas, ir mudu su glėbio drauge traukėme burtus, kas miegos prie sienos. „Kodėl visada man prie sienos? – klausdavo ji iš anksto. – Nes esu auka?“ Ir jos garstyčių-medaus spalvos akys nepatikliai tamsėdavo pralošus.“2

Pacitavau ilgesnį fragmentą, mėgaudamasis Brodskio fraze. Tas gana nekaltas įšokimo į šaltą lovą lyg į „tamsią upę“ epizodas sužadina atmintyje kitus vaizdus – tamsiai mėlynas audringas dangus čia ne be žaibų.

Keliolika puslapių anksčiau Brodskis aprašo, ko gero, Lietuvoje darytą karinę nuotrauką, kurioje įamžinta trijų vyrų egzekucija. Pasmerktieji vilki baltus marškinius, jiems šalta. Susigūžę, kaklai įtraukti į pečius. Nors aišku, kad ne tik dėl šalčio. Tuoj nuaidės šūviai.

Sėdžiu „Venecijos bare“, į galvą lenda įvairios mintys, vaizdai, svajos. Tarkime, tas gražus angelas iš Santos Marios della Favos, mąstau sau, pridengtų savo sparnu tuos tris vyrus su šviežio kraujo ant baltų marškinių dėmėmis. Bent juos. Pradžiai.

 

„Zeszyty Literackie“, 2016, Nr. 1 (133)

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

 

1 Tomas Tranströmeris. „Romėniškos arkos“, Prisiminimai regi mane. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 142.

2 Josifas Brodskis. „Fondamenta degli incurabili“, Poetas ir proza. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 1999, p. 396.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai