Kaip prisijaukinti miestą? Netradicinės „Ideas Block“ idėjos. Pokalbis su Liucija Dervinyte ir Roberto Becerra

Kiekvieną rugsėjį barbarai užplūsta Vilnių. Šis rugsėjis nebus išimtis. Jie užtvindys gatves vejami kitokio gyvenimo alkio ir svajonių. Nors daugeliui jų Vilnius – geidžiamas, miestui jie – svetimi. Kažkada ir aš buvau viena jų. Pati tikriausia atėjūnė barbarė. Tuomet miestas nelabai rūpėjo. Jo istorija atrodė per didelė, kad tilptų mažoje mano galvoje. O Darius Pocevičius dar nebraižė intriguojančių Vilniaus žemėlapių, galinčių pasivaikščiojimą po eilinį rajoną paversti nuotykiu. Buvau svetima ir nuolat alkana. Įspūdžių ir vandens, kurių trūko po Klaipėdos. Ši stoka ir padėjo prisijaukinti Vilnių. Pradėjau nuo upės. Tada jos pakrantes dar buvo galima jaukintis alumi. Vėliau atsirado draugų vilniečių, o su jais – Vilniaus parkų, Užupio, Senamiesčio, Naujosios Vilnios užkampiai, keistos keistų vietinių istorijos. Tuomet įsidrąsinau ir pati patraukiau į medžioklę. Radau vietų, kuriose tapdavo nebesvarbu, nei kas esi, nei iš kur. Nežinau, ar sugebėjau tapti sava, bet man Vilnius tapo savas.

Artėjant rugsėjui manyje kaskart nubunda jaukios kasdienybės užliūliuotas barbaras ir stumia lauk iš įprastų maršrutų orbitos. Vėl lendu į miestą ir vėl ieškau savos vietos žvarbiems rudens vakarams. Šį kartą ją radau stoties rajone, jaukiai įsispraudusią tarp Halės turgaus ir užkandinės „Keulė rūke“. Po atviros kūrybinės erdvės „Ideas Block“ stogu telpa labai daug: nedidukė kavinė, filmų peržiūros, atviros dirbtuvės, muzikinės improvizacijos, parodos ir idėjų nestokojantys kūrėjai. Jei pasiilgote namų jaukumo, ten geriausia vieta atsigerti kavos ar arbatos. Jei niežti delnai ir galva sproginėja nuo idėjų pertekliaus, gali būti, jog kaip tik ten rasite joms užuovėją. Jei turite laiko ir nežinote, ką su juo daryti, pabandykite sudalyvauti ten vykstančiuose renginiuose. O apie tai, kaip maža patalpa mažame mieste gali pavirsti atvira kūrybine erdve man pasakoja Liucija Dervinytė ir Roberto Becerra.

manipuliacija.lt nuotraukos
manipuliacija.lt nuotraukos

Papasakokite apie save?

Liucija. Aš – Liucija. Tekstilininkė ir kūrybinės erdvės „Ideas Block“ bend­rasavininkė. Šią erdvę kartu su vyru sugalvojome įkurti po ilgų kelionių. Studijavau Edinburge, paskui teko gyventi įvairiose pasaulio vietose. Pastaruoju metu gyvenome Meksikoje, tada nusprendėme grįžti į Europą. Pirmiausia pasižvalgėme po Berlyną. Ten tiek visko daug. Atrodė, ten įsikurti bus palankiausia, bet supratome, kad Berlyne padaryti kažką nauja ir nematyta – labai sudėtinga. O Lietuvoje, mano manymu, vis dar trūksta erdvių, skirtų menui ir kultūrai. Ši šalis turi daug neišnaudoto potencialo. O mums norisi įnešti savo indėlį į kultūrą, prisidėti prie jos formavimo. Nors nebuvau visiškai tikra, ar noriu sugrįžti į Lietuvą, bet galimybė bandyti kažką pakeisti labai traukė.

Roberto Ką aš galėčiau pasakyti? Mano vardas Roberto. Aš – iš Meksikos. Nemėgstu apie save kalbėti.

Tuomet papasakok apie tai, kuo užsiimi, kas tau įdomu?

Roberto. Esu inžinierius. Studijavau elektroniką, mechaniką ir panašius dalykus. Teko studijuoti akustiką ir muzikos technologijas. Taip nuo techninių dalykų po truputį perėjau prie kūrybinių. Mane domina meno, mokslo ir technologijų sintezė. Įdomu, kaip ši sintezė gali praplėsti mūsų suvokimo ribas.

Kaip tavo gyvenime atsirado menas?

Roberto. Kaip tik nesenai apie tai kalbėjomės. Anksčiau meną vertinau gana skeptiškai. Labai norėjau racionalizuoti jo suvokimą, norėjau, kad menas man patiktų, bet kažin kodėl būdavo sunku juo tiesiog mėgautis. Pamažu pradėjau suvokti, kad gyvenime yra daug neracionalių, bet tikrų dalykų. Ir kad būtent tie dalykai gali tapti nesuvaržytos kūrybos, meno, naujų koncepcijų ir idėjų šaltiniu. Studijavau mokslines, technines disciplinas, o paskui nusprendžiau išsilaisvinti, nes, atrodė, kažko trūksta.

Kaip gimė atviros kūrybinės erdvės idėja?

Liucija. Tokią idėją brandinome gana ilgai. Apie tai galvojome dar prieš persikraustydami į Meksiką. Kadangi kuriu tekstilę, visą laiką norėjosi tokios erdvės, kurioje galėčiau dirbti, kurti, eksponuoti ir pardavinėti savo darbus. Roberto taip pat reikėjo vietos darbui ir kūrybai. Norėjome studijos, tačiau tai neturėjo būti uždara mudviejų darbo vieta.

Roberto. Norėjome turėti atvirą erd­vę kūrybai. Tokią, kurioje būtų galima ne tik įgyvendinti savo projektus, bet ir sutelkti kuriančius arba menu besidominčius žmones. Kartu su jais dirbti ir plėtoti mums įdomias kūrybines idėjas. Be jokių apribojimų, įsipareigojimų kokiai nors institucijai, valdžiai, bosui ir panašiai.

Liucija Dervinytė ir Monika Šlančauskaitė su Vija
Liucija Dervinytė ir Monika Šlančauskaitė su Vija

Kokiu principu veikia jūsų atviros dirbtuvės? Kaip menininkai gali tapti „Ideas Block“ rezidentais?

Liucija. Labai dažnai žmonės patys mus susiranda. Pavyzdžiui, vienas prancūzas tiesiog atėjo į „Ideas Block“ atidarymą. Kadangi jis piešia ir iliustruoja, domėjosi, ar galima čia suorganizuoti parodą, dirbtuves arba ką nors panašaus. Dabar jis pas mus veda piešimo užsiėmimus. Menininkai atsiliepia ir į mūsų kvietimus, kuriuos publikuojame savo puslapyje ir feisbuko paskyroje. Esame pasikvietę dvi rezidentes. Viena tapo, kita dirba mišria technika. Tiesiog suteikiame joms erdvę kūrybai, o paskui rengsime jų darbų parodą. Viena merginų į Lietuvą atvyko iš Kanados pagal studentų mainų programą.

Labiau orientuojatės į bendradarbiavimą su užsienio menininkais?

Liucija. Būna visaip. Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai kažin kaip patys mus atranda. Bet mes bendradarbiaujame ir su lietuviais menininkais. Jų pas mus reziduoja šiek tiek daugiau nei užsieniečių.

Jūsų kūrybinėje erdvėje veikia ir galerija. Kaip atsirenkate menininkus?

Liucija. Dažnai savo darbų parodą surengti norintys menininkai pas mus ateina patys. Nes žinomos galerijos nelabai įsileidžia menininko statuso neturinčius arba nežinomus kūrėjus. Mes nesivadovaujame tokiomis griežtomis taisyklėmis. Dažniausiai prioritetą teikiame jauniems menininkams. Esam atviri įvairioms idėjoms, jei tik jos pasirodo įdomios.

O kokie kūrėjai įdomūs jums patiems?

Liucija. Įdomūs atviri naujovėms žmonės, nuolat ieškantys idėjų, nebijantys laužyti normų ir taisyklių, bandantys kūryboje susieti įvairias patirtis ir meno sritis.

Turite ir kavinę, kurioje galima ne tik atsigerti kavos, pasėdėti su draugais, bet ir padirbėti. Kokia publika užsuka į jūsų kavinę ir galeriją?

Liucija. Dažniausiai tai jaunesni žmonės. Iš jų nemaža dalis laisvai samdomų arba sau dirbančių žmonių, kurie ateina su savo kompiuteriais. Lankosi daug studentų arba su menais susijusių žmonių. Jie ateina į mūsų renginius, filmų peržiūras, parodų atidarymus, nuolat domisi, kas nauja vyksta. Vyresnių žmonių užsuka ne tiek daug. Ir, aišku, nemažą lankytojų dalį sudaro turistai – juk stoties rajonas. Kas nors iš jų laukia autobuso ar eina pro šalį, jiems ši vieta pasirodo įdomi, todėl užsuka pasižiūrėti, atsigeria kavos, įsigyja vietinių menininkų kūrinių.

Roberto Becerra ir Liucija Dervinytė. manipuliacija.lt nuotraukos
Roberto Becerra ir Liucija Dervinytė. manipuliacija.lt nuotraukos

Kodėl pasirinkote stoties rajoną?

Liucija. Iš tikrųjų šis rajonas mus traukė visą laiką. Kai grįžom į Vilnių, labai dažnai tiesiog atsidurdavom čia. Pavyzdžiui, atvažiuojame į miestą ir einame į „Peroną“ ar kokią kitą naujam gyvenimui prikeltą šio rajono vietą. Taigi praleisdavom čia nemažai laiko. Sužavėjo tai, kaip stoties rajonas atsigauna. Ir nors nemažai dalykų jau pasikeitę, pats rajonas dar nėra labai išplėtotas. O tai atveria galimybes patiems prisidėti prie šios vietos vystymosi. Tai mums irgi patiko. Aišku, patalpų ieškojome ne tik stoties rajone. Paieškos užtruko gan ilgai, nes norėjome didesnių patalpų, nebrangių, o tai taip pat lėmė lokacijos pasirinkimą.

Kaip išlaikote šią vietą?

Liucija. Iš pradžių investavome savo santaupas, o dabar padeda kavinė – kava, arbata, užkandžiai. Parduodame ir galerijoje eksponuojamus kūrinius. Lėšų gauname ir iš dirbtuvių, renginių. Tiesa, didžioji dalis mūsų renginių – nemokami. Ne visada šito užtenka, todėl investuojame ir iš asmeninių projektų gaunamus pinigus. Roberto programuoja, aš pardavinėju internetu savo tekstilės darbus.

Daug dirbate. Ar patiems lieka laiko kūrybai?

Liucija. Dabar daugiausia laiko skiriame „Ideas Block“ reikalams, čia vykstantiems renginiams ir su tuo susijusiems organizaciniams darbams. Tekstilei laiko lieka ne tiek daug. Manęs tai negąsdina, tai natūralus etapas. Dabar daugiau laiko skiriu ir desertų gamybai. Man tai smagu, nes čia taip pat kūryba. Paįvairina gyvenimą, suteikia savotiškos laisvės. Juk neprivalau dirbti tik su tekstile.
Roberto. Taip, esam labai įnikę į šį projektą. Be to, turiu ir užsakymų, susijusių su programavimu. Todėl labiau susikoncentravau į praktinius, o ne kūrybinius dalykus. Viskas vyksta bangomis. Dabar, pavyzdžiui, privalau atlikti labai svarbų darbą, pasirūpinti mūsų augalais. Juk negaliu leisti jiems numirti.

Liucija. Reikia ir užrašus ant langų pakeisti.

Kodėl?

Liucija. Gavom įspėjimą iš savivaldybės, tiksliau, iš Valstybinės kalbos inspekcijos, kad mūsų pavadinime per mažai lietuviško teksto, paaiškinančio, kokia čia vieta. Jei nepakeisim užrašų, teks sumokėti 300 eurų baudą.

O kokie jų motyvai?

Liucija. Nežinau. Tiesiog tokios Lietuvių kalbos komisijos nustatytos taisyklės. Bet ši problema kilo ne tik dėl kalbos. Dar nesusitvarkėme leidimo lauko reklamai, nors dokumentus turėjome pasiruošę seniausiai. Kadangi esame įsikūrę gyvenamojo namo patalpose, norėdami gauti leidimą, turime surinkti daugiau nei 50 proc. gyventojų parašų. Vieni sako, kad užtenka gauti laiptinės gyventojų parašus, kiti ‒ kad viso namo. Sudėtinga su tais leidimais.

O kaip jums atrodo Lietuva pasauliniame kontekste?

Liucija. Per tuos septynerius metus, kol čia negyvenau, daug kas pasikeitė. Pastebėjome, jog žmonės labai išsilavinę ir, jei ką daro, stengiasi daryti labai gerai, kokybiškai. Jaunimas taip pat labai stengiasi. Jie ne tik nori permainų, bet ir patys bando veikti, kurti, keisti sistemą.

Roberto. Nors man Lietuva – vis dar tolima, iki galo neatrasta kultūra, čia gera būti. Sutinku daug įdomių žmonių. Apskritai labai patinka atrasti naujas kultūras. Tai suteikia galimybę iš naujo apmąstyti, kokią vietą užimame pasaulyje. Kažkada kalbėjomės, kaip atrodo lietuviška kultūra Vakarų ir Europos kontekste... Atrodo, tarsi ji egzistuotų kažin kur kampe. Ši šalis labai siekia europinio išsivystymo lygio, bet žmonės ir institucijos ne itin linkę eksperimentuoti, labiau susitelkę į procesus, galinčius atnešti praktinės naudos.

Kokie jūsų ateities planai?

Liucija. Norėtume plėstis. Tik pradėję plėtoti savo idėją, jau svarstėm apie didesnes patalpas. Norėtume dar labiau išplėtoti meno rezidentūros projektą. Jeigu turėtume didesnes patalpas, atsirastų galimybė apgyvendinti menininkus. Tuomet galėtume pasikviesti kūrėjų iš įvairiausių pasaulio vietų, organizuoti didesnius renginius. Dabar mus riboja ne tik patalpų dydis, bet ir tai, jog esame įsikūrę gyvenamajame name. Atsiranda garso, darbo laiko apribojimų. Patalpos nuošaliau suteiktų daugiau laisvės.
Roberto. Mano vizija – tapti didesniems, kad informacija apie kūrybinę erdvę pasiektų daugiau žmonių. Norėtume į kūrybinius procesus įtraukti daugiau dalyvių, padėti jiems įgyvendinti idėjas. Tiesiog noriu būti kūrybinio proceso dalimi. Nesvarbu, ar tai vyktų pas mus, ar kur kitur. Galėtume tapti ir didesnio kolektyvo dalimi.

Jau minėjau, kad man jūsų istorija atrodo netipinė ir labai įdomi. Nežinau kitos vietos, kurios savininkai būtų du menininkai, sukūrę atvirą erdvę kitiems kūrėjams. Man tai nauja.

Roberto. Mums taip pat. Tiesiog visada norėjosi mesti iššūkį jau nusistovėjusiai sistemai ar supratimui, kaip viskas turėtų būti.

Atrodo, bandote keisti sistemą ne kovodami su ja, bet sukurdami kai ką nauja.

Roberto. Taip. Man taip kartais būna dėl muzikos. Kai nerandu muzikos, kurios norėčiau klausytis, pagalvoju, kad reikėtų ją sukurti pačiam. Nors ji niekada neišeina tokia, kokią įsivaizdavau.

Ko palinkėtumėte kuriančiam arba pradedančiam kurti žmogui?

Liucija. Palinkėčiau nevaržyti savęs.

Kalbėjosi Monika Šlančauskaitė

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai