J. Gimberio autoportretas
J. Gimberio autoportretas

Izidoriaus Štoko veikale „Dieviškoji komedija“ yra tokia scena... Prie Šventojo Atsiskyrėlio nusidriekusi ilga trokštančių išsipažinti nusidėjėlių eilė. Vos pradėjus kažkuriam jų dėstyti savo griekus, Šventasis isteriškai sumosuoja rankomis, sušunka „prakeikiu, prakeikiu“ ir varo jį šalin. Ir taip su visais iš eilės – „prakeikiu, prakeikiu“ – ir šalip! Tai čia tokia atpasakota „citata“.

Toliau... Prieš kokią dešimtį, o gal bent kiek mažiau, metų viename internetiniame leidinyje buvo skelbtas Mišiugino opusas, kurį dabar kiek pakoregavęs pacituosiu. Šįsyk tai būtų „išplėstinė citata“. Galgi į sveikatą prisiminti. Kaip sakoma: „Repetitio est mater und fater...“

ATAS.

Kirčiuotas antrasis skiemuo. Vaikystėje taip perspėdavome apie gresiantį pavojų. Išmokom iš rusų, bet žodis greičiausiai iš prancūzų. „Atas“ reiškė „atsargiai“ „dėmesio“, žodžiu, „laikas nešti muilą“.

Sako, yra toks Ahasferas – Amžinasis Žydas. Nežinau jo istorijos, bet tik todėl, kad esu tamsuolis. Išsilavinusiems žmonėms tai gerai žinomas, gal net biblinis personažas.

O štai Amžinai Nėščia Čigonė man geriau pažįstama. Nors Biblijos ekspertams gal ir nežinoma. Kaune ji pasirodo vasarą ir atkišusi apvalainą pilvą iš Laisvės alėjos lauko kavinių lankytojų reikalauja išmaldos. Girdi, jos būsimas vaikelis jau dabar gyvena pusbadžiu ir ateityje žada badauti dar labiau. Jei, ponai, neduosit...

Ir mano Baltaveidė Balandėlė duoda. Širdis juk ne akmeninė. Be to, iš baimės. Nes Amžinai Nėščia Čigonė neperkalbama kaip likimas – jei skystablauzdžiai aborigenai jos būsimo vaikelio nepasigaili, ji juos prakeikia. Tiesiog vietoje, kaip anais laikais sakydavom, neatsitraukus nuo kasos. Jai nė motais, kad blyškiaveidžiai Seimo ir šaknelių rinkėjai turi uždirbti savo pačių vaikeliams, savo namams, savo miestui, savo šaliai, savo politikams – ji sviedžia porą juodaakių žaibų ir prakeikia. Su skoniu, iš peties, poetiškai. Ji tyra kaip gamta, jos užduotis išlikti. Ir nesvarbu, ar tikrai ji nešioja vaikelį pilve, ar pagalvę ant pilvo, tai ne esminiai dalykai, tai verslo detalės – jos šventa programa išlikti ir pasidauginti...

Dabar trumpam nukrypkim į šalį ir pacituokim vieną XVIII a. rusų ir ukrainiečių filosofą: „Tikrieji tavo priešai, tai tavo paties nuomonės, užvaldžiusios širdį ir nepaliaujamai ją kamuojančios; tai liežuvautojai ir Dievo šmeižikai, peikiantys Jo nustatytą pasaulio tvarką ir praamžius įstatymus, besikėsinantys juos pakeisti, patys dėl to amžinai kenčiantys ir pasekėjus kankinantys matydami, kad gamtos dėsniai visiškai neatitinka velniškų jų norų ir pamišėliško supratimo, kad dėsniai klauso tik šventų mūsų dangiškojo Tėvo patarimų vakar, šiandien ir per amžius. Tie nesupratingieji keikia dangaus įstatymus, peikia išmintingos Dievo rankos sutvertas žemes, žvėris, medžius, kalnus, upes ir žolynus; niekuo nepatenkinti; varganu ir apgailėtinu jų supratimu, pasaulyje nereikia nei nakties, nei žiemos, nei senatvės, nei triūso, nei alkio, nei troškulio, nei ligų, o juolab mirties. Kam ji reikalinga? Ak, skurdžios mūsų žinios, toks ir supratimėlis. Manau, valdytume mes pasaulio mechanizmą panašiai kaip sūnus netikėlis tėvų namus. Iš kur tie nelabieji apsigyveno mūsų širdyse? Ar ne legionai jų ten? Tačiau mes patys atsinešėme šią pirmapradę tamsą, jau gimdami su ja.“ (Grigorijus Skovoroda „Penkių išminčių pašnekesys“)

 

Jeigu vieną to filosofo deklaracijos egzempliorių įteiktume Seimui, o kitą jo Rinkėjams, tai imtų mojuoti jais vieni kitiems prieš nosis ir šaukti, kad yra teisūs. Tai nežinau, nei ką sakyti, nei ką daryti. Todėl grįžkim prie „Atas“ ir Amžinai Nėščios Čigonės...

Tai, ką apie ją pasakiau, neturi nieko bendra su netolerancija, rasizmu, šeribrakiu1, merifliutika2 ir Seiman žengimo teorijom. Tai tik analogija su padėtimi kultūroje ir literatūroje.

Aš, kaip ir amžinatilsis Prutkovas, sakau (Prutkovas nebuvo nei čigonas, nei romėnas, nei žemaitis ar indėnas (kaip aš), o buvo poetas), taigi sakau – aš poetas. Ir talentingas poe­tas. Plačiausiąja prasme. Tuo įsitikinau skaitydamas kitus. Jeigu jie poetai, tai aš – irgi.

Todėl maldauju Kultūros ministerijos ir Meno reikalų tarybos paremti mano knygų ir kitų meno projektų leidybą į pasaulį. Jei ne – prakeiksiu. O kartu su jomis ir visas kitas. Ir visą ministerių kabinetą. Ir Seimą, ir Aukščiausiąją kanceliariją.

Dėl vietos ir laiko stokos daugiau nevardysiu, bet turėkit omeny. Gali ištikti visiškas Armagedonas. Absoliutus vamzdėc3. Man reikia išlikti ir daugintis. Atleiskit už ekologišką žodį.

Pagarbiausiai lenkiuosi, bet, nepaisant to – atas, galiu prakeikti.

 

1 Neišverčiama – galbūt „bardakas“, galbūt „kolizija“, galbūt ir t. t.

2 Taip pat ne – artimiausias prasme būtų „blėniai“.

3 Mažeikiškių išrastas žodis, matyt, kažkas bendra su nafta ir vamzdžiais.