Vitalij Binevič. Marsietis ieško prasmės

1657 m., mokslo revoliucijos įkarštyje, išleidžiamas pomirtinis Cyrano de Bergeraco romanas „Mėnulio valstybės ir imperijos“. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūrinyje pasakojama apie nekaltą kelionę į Žemės palydovą, necenzūruota jo versija pasirodo tik 1921-aisiais. Svajonė apie kitus pasaulius šiam netradicinės seksualinės orientacijos bei ateistinių pažiūrų rašytojui padėjo išreikšti nepasitenkinimą gyvenamojo meto tikrove. Taigi mokslinė fantastika, dažnai nesulaukiantis deramo dėmesio, nuo pat savo ištakų buvo galingas sociumo kritikos įrankis. Todėl verta pažiūrėti, ką byloja mūsų knygynuose neseniai pasirodžiusios šio žanro knygos.

Edgar Rice Burroughs. „Marso princesė“. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – V.: „Kitos knygos“, 2017.

b_200_319_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-01_nr._3627_marso_princese.jpg

Marsas – karo Dievas. Čia nėra vietos meilei ar draugystei, todėl marsiečiai niekada nepatirs taikos ir ramybės. Į tokį žiaurų pasaulį patenka Edgaro Rice’o Burroughso romano „Marso princesė“ šaunusis pagrindinis veikėjas Džonas Karteris. Šis kaubojus, su kuriuo tapatinosi net Amerikos prezidentas Jimmy Carteris, ne iš kelmo spirtas. Jis ne tik susidraugauja su kraujo trokštančiais Marso gyventojais, bet sugeba prisijaukinti laukinę planetos fauną, susirasti gyvenimo meilę ir net išgelbėti visą karingą planetą! Gal tai herojus, kurio mes visi taip laukėme?

Vis dėlto tokia paprasta ir nekalta pasaka slepia nuorodas į knygos autoriaus istorinę tikrovę. Romanas paremtas radikalia civilizacijos ir barbarybės perskyra, todėl įžanginė knygos scena parodo atgrasių indėnų bandymą nužudyti Dž. Karterį. Vėliau laukinių vietą užima fiziškai nepatrauklūs Marso gyventojai. Tačiau planetoje taip pat egzistuoja ir į žmones panašūs organizmai, kurie turbūt neatsitiktinai sukūrė progresyvią civilizaciją. Būtent šiai genčiai ir priklauso Marso princesė, mūsų šaunaus kaubojaus išrinktoji. Beje, kaip tik jis išsako tiesioginę barbariškai nomadiško gyvenimo kritiką: „...bendra visko nuosavybė, net ir moterų ir vaikų, baigėsi tuo, kad niekas neturi nieko“ (p. 65). Rašytojas taip pat žmogus, todėl negali išvengti savo laikotarpio tiesų ir įsitikinimų, tačiau šiandien tokie riboti įsitikinimai ir juos propaguojantis kūrinys atrodo keistai.

Tai neįmantraus stiliaus romanas, todėl dažnai akis bado trumpi pasažai, parašyti naudojant tą pačią „Džonas Karteris nuėjo ir kažką padarė“ struktūrą. Autorius retai pasitelkia kitus veikėjo įvardijimo būdus, todėl jo vardą skaitytojas tikrai įsimins, nes matys kiekvienoje pastraipoje. Verta paminėti ir kūrinyje aprašytos marsiečių kalbos skurdumą. Nors minima, kad jų kalba skiriasi nuo žemės gyventojų kalbos, ją gali apibūdinti tik viena frazė – žmogiška, pernelyg žmogiška. Pavyzdžiui, vienas iš marsiečių panaudoja žodį „agonija“, nors šis žodis etimologiškai kilęs iš senovės graikų termino, reiškiančio rungtyniavimą. Apskritai E. R. Burroughso aprašytą Marso visuomenę galima pavadinti agonistine (taip dažnai ir vadinami senovės graikai), tačiau šis žodis turėjo konkrečią reikšmę –­ rungtyniavimą skaitant poeziją arba sportuojant. Vadinasi, jis gimė konk­rečioje socialinėje aplinkoje ir niekaip negalėjo atsirasti visai kitomis realijomis gyvenančiame Marse! Autorius net nesistengia pateisinti marsiečių ir Dž. Karterio susikalbėjimo, jis tiesiog pasako, kad visi naudoja telepatiją. Turbūt pats J. R. R. Tolkienas galėtų pavydėti tokių filologinių kompetencijų.

Logikos stinga ir veiksmo scenoms. Dž. Karteris sugeba papulti ne tik į niekieno nesaugomą Marsui gyvybiškai svarbią atmosferos gamyklą, bet ir į karaliaus vestuves. O pabėgęs nuo vienos genties, jis sutinka dar žiauresnius nomadus, kuriuos apgauna tiesiog išsitepęs purvu. Po kiekvieno tokio įvykio taip ir norisi sušukti – deux ex machina! Tačiau visus šiuos minusus galėtų pateisinti vienas faktas – knyga priklauso pulp literatūrai. Knygos leidyklos internetiniame puslapyje pateikiama išties nebloga tokios literatūros apžvalga, kurioje ang­liškas terminas pulp fiction išverstas kaip „pigaus popieriaus literatūra“. Nors abejotina buvo ne tik popieriaus, bet ir turinio kokybė, ji sulaukdavo didelio skaitytojų dėmesio. Literatūros istorikas Nicholas Birnsas pastebėjo: nors E. R. Burroughsas suprato kai kurių savo kūrinių abejotiną vertę, vis tiek norėjo, kad jo knygas būtu malonu skaityti. Turiu pripažinti, jam tai pavyksta, todėl, nepaisydamas kritikos dėl abejotinų literatūrinių sprendimų ir logikos nebuvimo, skaitysiu kitas epopėjos dalis...

Taigi apie ką byloja „Marso princesė“? Tai maskulistinis romanas apie vyrišką drąsą, išmintį ir jėgą. Jokios gilesnės minties čia ieškoti nereikia, tiesiog prisiminti, kad hedonistinį malonumą gali suteikti ir prastos knygos skaitymas.

 

Andy Weir. „Marsietis“. Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas. – V.: „Obuolys“, 2015.

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-01_nr._3627_weir_marsietis.jpg

Kokie nuostabūs laikai! Atrastos naujos teritorijos perbraižo geografinius atlasus, sukiršina valstybes, o menininkus įkvepia svajoti apie dar neregėtus horizontus. Taip apibūdinti galima ne tik laikotarpį, kai buvo atrasta Amerika, bet ir dabartį, nes pasigirsta vis daugiau kalbų apie pirmą kelionę į Marsą. Tokia optimistine gaida parašytas ir romanas „Marsietis“.

„Marsietis“ pasakoja apie nelaimėlį kosmonautą biologą Marką Votnį, atsidūrusį dar neištyrinėtoje planetoje. Kita ekspedicija į Marsą atskris tik po ketverių metų, todėl iki to laiko pagrindinis veikėjas turi išgyventi pasikliaudamas vien savo moksliniais sugebėjimais. Tokia svarbias temas nagrinėjanti paprasta istorija. A. Weiro romanas kartoja Danielio Defoe „Robinzono Kruzo“ pasakojimą, todėl jeigu kada nors skaitėte šį klasikinį kūrinį, tai žinosite ir „Marsiečio“ istoriją. D. Defoe romanas dažnai vertinamas kaip homo economicus manifestas, pasakojantis nagingo, verslaus ir iš nieko pasaulį kuriančio žmogaus istoriją. Tokią pačią išradingo ir bulves Marse sodinančio žmogaus istoriją papasakoja ir „Marsietis“, kurio veikėjas taip pat bando susikurti naujus namus. Tačiau D. Defoe rašė kapitalizmo kūrimosi pradžioje, bandė įamžinti atsiradusią socialinę santvarką ir žmogų. O A. Weiras romaną parašė, kai kapitalistinė etika tapo gyvenimo norma.

Gali kilti klausimas – kodėl autorius renkasi jau apmąstytą temą? Literatūrologas Thomasas Strychaczas pastebėjo, kad ne veltui „Marsietis“ pasirodė 2008 m. pokriziniu laikotarpiu, kai išaugo nepasitikėjimas kapitalizmu ir atsirado poreikis vėl apibrėžti politinę bendriją. Beje, romane svarbią vietą užima būtent Amerikos visuomenės susitelkimas siekiant išgelbėti užstrigusį kosmonautą.

Dar įdomesnė knygos išleidimo istorija. Šis kūrinys nesudomino nė vienos leidyklos, todėl autorius nusprendė romano skyrius paeiliui skelbti internete, o vėliau pardavinėti knygą elektroniniu formatu už 99 centus. Knygai pagaliau pasirodžius popieriniu formatu, ji sulaukė didelės sėkmės. Taigi A. Weiras ne tik iš naujo aktualiai apmąsto homo economicus žmogų, bet ir savo knygos išleidimą pateikia it pavyzdį, kaip tokiu žmogumi galima tapti.

Bet ar tai geras kūrinys? Romane apstu juokingų nuorodų į populiariosios kultūros objektus: disko muziką, televizijos serialus ar beisbolą. Jos ne tik pamalonina skaitytoją, bet ir kuria gyvą pagrindinio veikėjo psichologinį portretą. M. Votnis kalba taip, kaip žmonės kalba tikrovėje – tiesmukai, nevengia ironijos ar keiksmažodžių. Gaila, kad vertėjas pirmą kūrinio sakinį „I’m pretty much fucked“ išvertė: „Jaučiu, susimoviau.“ Dėl tokių ir panašių vietų lietuviškame vertime ironiška asmenybė tampa ne tokia pastebima. Tačiau net ir tai nekeičia fakto, kad su veikėju nesunku susitapatinti, jis nėra tiesiog biologas botanikas, o žmogus, atsidūręs sunkioje situacijoje.

Verta pabrėžti, jog ir šiame kūrinyje nuolatos taikomas deus ex machina metodas – ankstesniame skyriuje iškilusi problema netikėtai išsprendžiama naujame skyriuje, tačiau „Marsietyje“ sprendimas atitinka griežtą loginį mokslo mąstymo būdą, vadinasi, yra pateisinamas. Kūrinyje taip pat neįtikėtinai daug mokslinių elementų, kurie tampa naratyvo epicentru. Pavyzdžiui, kiekvieną savo poelgį pagrindinis veikėjas paaiškina iš mokslinės pusės, dažnai vartodamas terminus ar chemines formules. Todėl romaną galima vadinti savotiška ode mokslui. Nors nemaža dalis kritikų gyrė kūrinio scientistinį pagrindą, tačiau būtent jis gali tapti ir didžiausiu romano trūkumu. Skaitant gali pasidaryti nuobodu, nes autorius tekstą tiesiog apkrovė moksline terminija ir logika. Pavyzdžiui, kai kuriuose romano skyriuose pasakojama tik apie tai, kaip pagrindinis veikėjas gavo H2O sujungęs tam tikrus cheminius elementus. Jeigu esate tiksliųjų mokslų fanatikas, toks sprendimas tikrai patiks –­ neslėpsiu, ir patį sudomino kai kurie paminėti faktai. Tačiau, reikia pripažinti, romane iš tiesų daug mokslo ir per mažai literatūros.

„Marsietis“ – nebloga knyga, primenanti skaitytojui apie neribotas žmonijos galimybes. Ji naujai ir aktualiai nag­rinėja klasikinę kūrybingo ir kuriančio žmogaus temą. Tačiau baigus skaityti lieka įspūdis, kad galėjo būti geriau. Trumpai tariant, idėja įdomi, tačiau jos literatūrinis pateikimas šlubuoja.

 

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. „Sunku būti dievu“. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – V.: „Kitos knygos“, 2016.

sunku
sunku

„Ideologijos tikslas – kosmoso užkariavimas!“ ‒ galėtų sušukti koks nors komunistinių pažiūrų scientistas-futuristas-formalistas. Ir nors toks makab­riškas homo sovieticus mąstymas nukeliavo į istorijos šiukšliadėžę, šios pasaulėžiūros šešėlyje parašytas romanas „Sunku būti dievu“ vis dar aktualus (įdomu, kad būtent šis kūrinys – populiariausias brolių Strugackių romanas Vakaruose). Deja, pristatomo romano veiksmas vyksta ne Marse, o vienoje tolimųjų planetų. Tačiau šis kūrinys puikiai atskleidžia, kaip mokslinės fantastikos žanras padeda gyvenimiškos prasmės paieškose.

„Sunku būti dievu“ pasakoja apie tolimoje planetoje ateities žmonių įkurtą Arkanaro miestą. Žemiečiai, patys gyvenantys Karlo Marxo mesianistiškai filosofinius apmąstymus primenančioje komunistinėje utopijoje, sukūrė dirbtinę viduramžių visuomenę, kurią slapta stebi ir tyrinėja. Pagrindinis veikėjas Antonas, naujoje planetoje šaukiamas Rumato vardu, yra į Arkanarą pasiųstas šnipas, prižiūrintis šias laboratorines pelytes. Lietuviško leidimo komentare Borisas Strugackis užsimena, kad romanas turėjo priminti Alexandre’o Dumas muškietininkų nuotykius. Tai galėtų nustebinti skaitytoją, nes kūrinys parašytas kaip visiška romantizmo epochos priešingybė. Šiame romane, kaip ir E. R. Burroughso kūrinyje, taip pat naudojama laukinių ir civilizuotų žmonių perskyra, tačiau brolių Strugackių pasaulyje pirmenybė teikiama laukinių pozicijai. Kaip sako vienas iš romano veikėjų: „Slystelėsi – ir į purvyną, visą gyvenimą nenusiplausi“ (p. 41). Visur purvas, šlapimo ar vėmalų smarvė, kraujuojantys kūnai. Tokį Arkanarą vaizduoja Srugackiai, kurių paletėje tik dvi spalvos – pilka ir juoda.

Rusų režisierius Aleksejus Germanas brolių Strugackių knygos ekranizacijoje kraštutinę mėšlo ir vėmalų estetiką įprasmina kino kalba. Žiūrovas tris valandas ekrane turi stebėti purvą, lytinius organus ar kitus Arkanaro kasdienybės vaizdus. Filmo peržiūrai reikia netgi fizinių pastangų. Tačiau tiek romane, tiek filme ši butaforija naudojama ne veltui. Mokslinės fantastikos tyrinėtoja Elena Gomel pastebėjo, kad pilka ir juoda spalva knygoje tampa pagrindiniu alegorijos simboliniu įvaizdžiu. Būtent šios spalvos įprasmina kritikuojamas temas – kvailą ir inertišką žmonių masę, vadų fatalizmą ir totalitarinį mąstymą. O vienas iš veikėjų pripažino: „Tamsoje mes esame vaiduoklių valdžioje. Bet užvis labiausiai aš bijau tamsumo, nes tada viskas tampa vienodai pilka“ (p. 122). Ne veltui pagrindinis veikėjas, viena iš nedaugelio Arkanaro asmenybių, kišenėje nešioja nosinaitę – baltą, švarų ir blogio nesuteptą simbolį.

Akivaizdu, kūrinys neapsiriboja vien politinių klausimų nagrinėjimu. Už žmonių masės ir individo konflikto ir už visos akivaizdžios fašizmo bei paslėptos komunizmo kritikos slypi pamatiniai klausimai: kodėl blogis toks banalus? ar galime išvengti gėrio impotencijos? ar mes visi pasmerkti? Rašytoja Ursula K. Le Guin kartą pasakė – Strugackiai rašo ne kaip mokslinės fantastikos rašytojai, bet kaip rusų rašytojai. Šis kūrinys tai puikiai įrodo, nes už fantastikos ir purvo slypi gyvenimiškai fatališki klausimai.

Galima drąsiai teigti, kad romanas priklauso egzistencinės mokslinės fantastikos žanrui. Perskaitęs jį buvau įsitikinęs, kad kada nors atsiversiu dar kartą. Tai daugiaprasmis kūrinys, reikalaujantis skaitytojo moralinės brandos ir primenantis, kaip lengva gyvenime paslysti ir įkristi į purvą.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai