Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1979

 

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Rugsėjo 9 d.

 

Marytės gimimo diena. Pasveikinau ją iš Jeruzalės.

Vykstu Haifon profesoriaus Helcerio aplankyti. Helceris – buvęs vilnietis, semitologas; kadaise jis siūlė man išversti į lietuvių kalbą „Gilgamešą“ ir žadėjo padaryti pažodinį vertimą (vienintelis Lietuvoje Helceris mokėjo skaityti kyliaraštį). Iš Haifos keliausiu į Galilėją.

Pakeliui pasidairiau po Tel Avivą. Jis primena Kauną dargi labiau negu Atėnai: vietomis Trakų gatvę ar geruosius Žaliakalnio kvartalus, vietomis Kanto ar Lukšio gatves – žodžiu, rajoną aplink Kauno turgų. Na, juk Kaunas buvo per pusę žydiškas miestas – bene iš čia tasai architektūros ir „bendro stiliaus“ ryšys. Didžioji sinagoga, nors ir kitokia, turi daug bendra su kauniške; joje, beje, parengti (ritualiniai?) pietūs, ant stalų rožės ir lėkštės. Pakilau į trisdešimt ket­virtąjį Migdal Shalom aukštą. Nuo ten matyti Jafos uostas, bažnyčių ir mečečių bokštai, mažutė Andromedos uola; na, o pats Tel Avivas, šonu prisišliejęs prie jūros, – normalus baltas didmiestis su dangoraižiais, tik jo istorija ir gyventojai ypatingi.

Esama visai malonių apylinkių – sakysime, vėsi apskrita Dizengofo aikštė, Rotšildo bulvaras su akacijomis, palmėmis ir, jei neklystu, platanais. Įspūdingas „Habimah“ teatro pastatas. Jame ir aplink jį nėra nė vieno užrašo anglų ar kitomis kalbomis – vien hebrajiškos raidės; matyt, iš principo. Buvau užsukęs ir į Bialiko3 namus – jie tame pačiame reprezentaciniame rajone. Bet toliau nuo centro reginiai katastrofiški: aptriušusios, griūvančios, kažkada neva konst­ruktyvistinės lūšnos, kokių nei Kaune, nei Atėnuose nerasi. Nesmagus ir jemenitų kvartalas.

Haifos–Tel Avivo autostrada eina palei Viduržemio jūrą, kuri beveik visa atitverta spygliuotomis vielomis, kaip ir Negyvoji. Nieko sau. Po Atlit pilies atsitveria Karmelio kalnas ir jo šlaituose išsibarstęs didelis miestas. Jis man iš karto patiko labiau už Tel Avivą, o daugeliu atžvilgių ir už Jeruzalę: erdvus, gyvas, vienintelis tikrai europietiškas šiame krašte. Žinoma, praktiškai jo beveik nemačiau, nors perėjau sutemose per centrą, o į priemiesčius dirstelėjau iš autobuso. Apačioje gigantiškas elevatorius (sako, su įdomiu muziejumi), viršuje paauksuotas Bahai šventyklos kupolas tarp persiškų sodų. Anot čionykščio pasakymo, „Jeruzalė moko ir meldžiasi, Tel Avivas šoka, o Haifa dirba“.

Nakvoju pas Helcerį; ilgai šnekamės apie Lietuvą ir bendrus pažįstamus (beje, jo uošvis Feigenbergas gydė mane vaikystėje). Lietuvoje 54 žmonės pasirašę peticiją, reikalaujančią nepriklausomybės! Bet kas jie tokie – Helceris nežino.
Įdomi istorija apie tarybinį bosą iš Tadžikistano, Azijos ir Afrikos instituto direktorių. Susirgęs vėžiu, jis sugebėjo atlikti piligrimystę Mekon –

„kad tadžikai prisimintų mane kaip šventąjį“. Kita istorija: jemenitai nuo amžių turėjo padavimą, kad juos nugabens Jeruzalėn geležinis paukštis. Nugabeno lėktuvas.

Egzotiški vis dėlto kraštai.

 

Rugsėjo 10 d.

 

Stebuklinga – kitaip nepavadinsi – kelionė po Galilėją. Gaila tik, kad labai trumpa. Pro Jezreelio slėnį (ir būsimojo Armagedono4 vietą) privažiavau Nazaretą, Kristaus miestą. Baltą baltutėlį, nelyginant Asyžius. Iš viso jame aiškiai vyrauja katalikiška dvasia; sakyčiau, asyžietiška, jeigu jis nebūtų kitokio rango reiškinys. Keletas bažnyčių žymi didžiąsias vietas: vienoje Angelo Pasveikinimo grotas, kita pastatyta virš Juozapo ir Marijos namų. Architektūra maždaug moderni, o dėmesys, skirtas velioniui Pauliui VI, net truputį pykina – per gausu jo; bet, žinoma, ne tai svarbu. Kiek toliau, pravoslavų bažnytėlėje, čiurlena šaltinis: Marija eidavo į jį vandens ir, jei neklystu, pagal tradiciją, angelas jai kaip tik tenai apsireiškė. Prieštaravimo nejuntu – tas įvykis su erdve nebūtinai susijęs.

Galilėjos Kanoje – pirmojo stebuklo bažnyčia. Horizonte dunkso ir Taboro kalnas. Toliau kelias ima staigiai leistis į duburį, kuriame plyti šviesus nedidelis ežeras, it kokie Plateliai.

Taigi atėjau ir šičia. Prastas iš manęs piligrimas, ne visur netgi sustoju, kartais tik žvilgteliu pro autobuso langą. O vis dėlto matau tą ežerą. Kraštovaizdis toks tyras ir intymus, kad Dievo buvimas neabejotinas: kitaip tiesiog negali būti, tai akivaizdu. Galbūt vienur kitur Lietuvoje patiri panašų jausmą.

Jeruzalė – tragedijos sfera; o Genezaretas – lyrika, idilija, čia Kristus buvo priimtas, čia jam niekas netrukdė gydyti, kalbėti, maitinti žmones žuvimi ir duona, rinktis apaštalus. Pati anksčiausioji krikščionybės vieta pasaulyje. Krikščionybės archetipas. Tokia ji buvo sumanyta.

Tiberiadoje – mažame, provinciškame, dulkėtame, irgi gana lietuviškame miestelyje – pasineriu į šiltą vandenį. Paskui važiuoju pro Magdalos palmes, pro Tabghą ir Palaiminimų bažnyčią (Kapernaumas – jos papėdėje). Imu kilti į kalną: ežeras smenga vis gilesnėn daubon, nyksta, bet neišnyksta. Jo šviesus buvimas juntamas ligi pat Safedo.

Tai jau kitoniškas universumas – chasidų, kabalistų, žydiškųjų mistikų buveinė. Netoliese parašyta „Zohar“ knyga; beje, Talmudas rašytas Tiberiadoje, kur yra ir Maimonido kapas. Pilkas akmeninis miesteliūkštis įsitaisęs pačioje kalno viršūnėje. Norisi pasakyti – pernelyg aukšta, pernelyg sausa, nusigręžusi nuo ežero vietovė. Dabar tasai Safedas virtęs kurortu, netgi tokiu Pseudomonmartru (kiek­viename žingsnyje skelbiasi dailininkai). Bet cadikų čia irgi tebesama: jaunuoliai itin tradiciškais rūbais sėdi įsikniaubę į knygas, primityvūs ranka tapyti plakatai skelbia Toros didybę, paveikslas ant sienos interpretuoja raidę „alef“ (dešinysis brūkšnys – Viešpats, kairysis –­ tauta, stambusis brūkšnys tarp abiejų –­ mokslas). Užeinu į seną, kuklią kabalistų sinagogą. Sakoma, beveik visi čionykščiai gyventojai moka lenkiškai. Netikrinau.

Grįžtu per Akko (užgriebdamas lopinėlį Finikijos). Kryžeivių miesto nematau, nes jau naktis: temsta Izraelyje greitai. Vėl Haifa, Tel Avivas, Jeruzalė; o rytoj – Sinajaus dykuma.

 

Rugsėjo 11 d.

 

Man 42 metai. Gimimo dieną švenčiu Sinajuje, beduino sode, po žvaigždėmis. Platus slėnis, greičiausiai vienas iš tų, kur stovyklavo izraelitai. Virš jo titaniška, juoduojanti, vientisa uola. Maniau, tai ir yra Sinajaus kalnas; iš tikrųjų jis dar už keliolikos kilometrų.

Atskridęs lėktuvu į Eilatą, važiavau pro Koralų salą, Raudonosios jūros pakrante. Maudžiausi horizonte matydamas pilkšvus Arabijos gūbrius. Sėdime septyniese ar aštuoniese autobusiuke, kuris maždaug pritaikytas dykumos keliams (nors retkarčiais springsta ir stoja). Trys tokie autobusiukai važiuoja kolona. Žmonės iš įvairiausių kraštų, bet visi, išskyrus mane, kalba hebrajiškai. Senukas piktinasi išgirdęs, jog gyvenu Amerikoje, ne Izraelyje, kol nepaaiškinu, kad esu lietuvis. Lietuvos vardą jis girdėjęs.

Karšta kaip keptuvėje. Vandenį geriame litrais. Visi esame gerokai mieguisti.

Šiaip jau pasisekė, nes vietas, kurias lankome ir rengiamės aplankyti, Izraelis po pusantro mėnesio atiduos Egiptui. Ar bus tada ten įleidžiami čionykščiai turistai – nežinia.

Stojame oazėse, kur beduinai girdo kupranugarius, o mus vaišina itin kvapnia arbata. Nutolus nuo jūros, oazių nebelieka. Dykuma ir rudi kalnai. Granitiniai monolitai – jų pilnas neaprėpiamas slėnis. Vietomis šiokia tokia augmenija; sako, dažnai nuodinga, narkotizuojanti.
Po saulėlydžio iš karto vėsu ir ramu. Pernakvoję sode, miegamuosiuose maišuose, kopsime į kalną.

 

Rugsėjo 12 d.

 

Daugiau negu dvi valandas kylame viršūnėn, kurioje Mozė gavo įstatymų lenteles. Kelias iš pradžių nuolaidus, bet vėliau virsta itin varginančiais laiptais. Tamsu, pro debesis blykčioja pusė mėnulio. Viršūnėje bažnytėlė ir mečetė; čia sutinkame saulėtekį. Ačiū Dievui, mano širdis tesėjo – įkopiau vienas iš pirmųjų ir be jokių problemų.

Po mumis Sinajaus granitai. Kalnagūbriai į vakarus eina ligi Afrikos, į rytus – ligi Arabijos.

Nenuostabu, kad tokioje vietoje buvo atrastas Dievas. Jis čia visur, kaip ir prie Genezareto. Tik čia – jau trečiasis „žanras“, ne lyrika ir ne drama, o epas. Beje, šiose akmens vietovėse kalba ne vien Dievas, o ir demonai, ir reikia būti Moze, Elijumi, netgi Kristumi, kad atskirtum balsus. Actekai ar tibetiečiai panašiose dykumose išgirdo kitonišką balsą. Na, ir patys izraelitai vis bandė suklysti, tik jiems nebuvo leista.

Žemyn – vien tik laiptais ligi pat Šv. Kotrynos vienuolyno. Siaubingos granitinės uolos virš galvos. Tuos tris tūkstančius laiptų iškalęs atgailaujantis vienuolis: jeigu tiesa, tai be stebuklo čia neišsiversta.

Aplankome šv. Kotryną. Regime degantį krūmą, Aarono lazdą, Mozės šulinį. Vienuoliai neypač mėgsta turistus (vienas anglas buvo pagautas bandydamas vogti), tačiau parodo kiek mozaikų, rankraščių, ikonų. Rankraščiai – kone visomis Rytų kalbomis, o ikonos daugiausia rusiškos. Yra ir ispaniškas Kotrynos atvaizdas. Bet įdomiausia tai, kas išliko per ikonoklastų siautėjimą – rodos, niekur kitur pasaulyje to nepamatysi. Tos ankstyvosios ikonos atskiriamos iš mėlyno (ne auksinio) fono. Bet ir pagal stilių jas lengva atskirti: visos jos primityvios, naivios, kartais kiek humoristinio atspalvio, turinčios ryšių ir su „luboku“, ir su žydų liaudies paveikslėliais, ir – vietomis – su Fajumo portretais.

Pusryčiaujame beduinų kaime: ši kiltis – vienuolyno sargai, kitados krikščionys, išvirtę musulmonais, bet tebegerbią krikščionišką šventovę. Beje, apsaugos raštą jai savo metu davė ne tik Napoleonas, bet ir Mahometas.

Įdomus beduinų muziejukas: jo skyriai – „Vyras“, „Moteris“, „Kupranugaris“... Šalia daiktų, kurie nuo Mozės laiko nepasikeitė, – radijo aparatas tradiciniame spalvingame įmove ir žaislinis sunkvežimis, beduinuko pasigamintas iš amerikoniškų skardinių.

Ką dar matėme? Kalvą, ant kurios buvo garbinamas aukso veršis. Nabatėjų, hebrajų, graikų įrašus uolose. Keistus cilindriškus statinius, trimis tūkstančiais metų senesnius už Egzodą; visų jų angos atkreiptos į pietryčius (gal į šumerų žemę?).

Dykuma, smėlis, granitas, smiltainis. Vietomis – kone Didžiojo Kanjono reginiai. Kupranugariai, kuriuos iš didesnio atstumo lengva palaikyti dinozaurais.

Vėl Eilate – baltame, gana turtingame, tačiau pernelyg kaitriame ir nuobodžiame kurorte. Superviešbučiai, greta dulkės ir nešvara. Toks jau tasai Izraelis. Sutemus lėktuvas nusileidžia Jeruzalės aerodrome; ilgai klaidžioju, kol pasiekiu namus. Ne miestas, o Mebijaus juosta!

 

Bus daugiau

 

1 Paskutinės vakarienės vieta.

2 „Viešpats verkė“ – bažnyčia Gethsemanės šlaite.

3 Chaimas Bialikas (1873–1934) – žydų (hebrajų) poetas.

4 Apokalipsėje pranašaujamas mūšis.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai