Augustas Sireikis. Dietinė Eucharistija

 Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Regis, dar visai neseniai į madą grįžo aviatorių akiniai nuo saulės, naują populiarumo bangą patyrė lindihopas, o nūdien virtualybėje, periodikoje ar pavieniuose pokalbiuose lyg šmėkla vis dažniau šmėsteli postmodernizmo tema. Jau kurį laiką tiek šiapus, tiek anapus Atlanto atsiranda tų, kurie didžiąją dalį šiuolaikinės kultūros prob­lemų priskiria XX a. antroje pusėje besireiškusio prancūzų būrelio veiklai. Liaudiškai tariant, „subalamutijo“ mus tie M. Foucault ir J. Derrida taip, kad iki dabar neišsipagiriojome. Šis ret­rospektyvus kaltinimas nelieka be atsako, atsakas gimdo diskusiją ir taip po truputį apima keistas déjà vu.

Pati tema perdėm plati, kad imtum ir išsemtum ją vienu ypu, tad veikiau norisi nagrinėti ją dalimis. Vienas postmodernizmo arkliukų buvo metanaratyvai, tiksliau, didžioji jų griūtis. Jei dar tiksliau, ne griūtis ir ne mirtis, o tiesiog pakitęs statusas. Tiek progreso, tiek Apšvietos, tiek socialistinio rojaus idėjos ne galutinai pasitraukė iš mūsų mąstymo, bet tapo mažesniu, lokalesniu, „vienu iš daugelio“ pasakojimu. Greta – religija. Tikėjimas, Dievas, bažnyčia, patys tikintieji, religinė patirtis ir t. t. vis dar yra tos temos, kurių griebiamasi penktą valandą ryto po devinto bokalo alaus – o tai labiau nei bet kas kitas žymi opumą, svarbą, aktualumą. Tad klausimas galėtų būti formuluojamas taip: ar iš tiesų mes tikime kažkaip postmodernistiškai ir ką tai išvis reiškia?

Jei komunizmą pateiktume kaip vadovėlinį metanaratyvo pavyzdį, tuomet tūlas lietuvis, matyt, paantrintų postmodernistams tuo, kad pats metanaratyvo statusas yra represyvus. Net jei žinome tai vien iš artimųjų prisiminimų apie dvigubus gyvenimus, apie paranoją, mechaniškai kartojamus žodžius, kuriais netikima, tragiškai griežtą kultūros kontrolę ir t. t. Galbūt ne taip dažnai, bet turėtume būti girdėję ir apie tikėjimą, t. y. bažnyčią, į kurią eita paslapčiomis, maldas, kalbėtas niekam negirdint, religines šventes, švęstas vis žvilgčiojant pro petį ir pan. Kad ir kaip grubiai brukamą ideologiją įvardytų sovietmečiu gyvenusieji, – ar tai būtų „melas“, ar „baimė“, ar „stygius“, – bažnyčia dažniausiai pavadinama „tiesiog kažkas aukščiau“. Kitaip tariant, komunizmas buvo blokas, o religija – laisvę įkvepiantis ir todėl taip geidžiamas uždraustasis vaisius.

Ir nors rodytųsi, jog laisvės atgavimas galėjo reikšti visuotines to vaisiaus vaišes, ilgainiui viskas apsivertė aukštyn kojomis. Lyg patvirtindama mintį, kad žmogus negali be priešo, religija pati tapo bloku. Tie, kurie augino vaikus 10 dešimtmetyje, didžiuodamiesi vedė juos į mišias, skatino Pirmajai Komunijai, dažnai bent vieniems metams uždėjo varneles prie tikybos, bet ne etikos pamokų. Tačiau kai savaitgaliais ryte rodo gerus filmukus, kai kieme laukia draugai, o per etiką galima nieko neveikti, tai bažnyčioje gausu snaudžiančių dešimtmečių. Songokas buvo kietesnis už Jėzų, klasioko istorija apie nuogas kaimynės krūtis buvo įdomesnė už pamokslą, o paslapčiomis per ekskursiją autobuso gale gerto alaus buvo gerokai daugiau nei Kristaus kraujo, kurio vaikams, šiaip ar taip, neduoda. Ši pozicija dažno gyvenime išsilaikė ir paaugus – religija buvo blokas, nes neleido keiktis, neleido mylėti kaip nori, neleido mylėtis, neleido tūsintis, galų gale ji, kaip ir tėvai, nieko nesupranta. Net paaugus, su tėvais susitaikius ir supratus, kad jie visa darė iš rūpesčio, retas susitaikydavo su religija. Draugų gyvenimuose, per televiziją, internete, žaidimuose matėme tiek daug patirčių, tiek daug adrenalino, intensyvumo ir stipraus jausmo, kurį bažnyčia draudė, kad ilgainiui ji taip ir liko nuobodaus gyvenimo simboliu. Būti religingam nebuvo kada, norėjosi „tiesiog kažko daugiau“.

Ir ši karta, ir naujai gimusioji, brendo vis platesniame įvykių kontekste. Religijos tema prasiplėtė nuo katalikiškos rajono bažnyčios iki bažnyčios apskritai, įskaitant ir Vatikaną, ir protestantus, ir viešajame diskurse įsitvirtinusį religinį fanatizmą. Tas pats asmuo, kuriam religija buvo malonumų ir įdomaus gyvenimo blokas, ilgainiui ėmė teigti, jog religija yra ir mokslinio progreso, ir taikos, ir saugumo blokas. Saugaus sekso draudimas, homoseksualų smerkimas, pedofilijos skandalai –­­ ydų ir nuodėmių mastas plėtėsi be perstojo, ką jau kalbėti apie musulmonų teroristus. Nors dažnai kalbama apie paskirus asmenis, sektas ar grupuotes, tačiau visa tai tik sutvirtino bendrąjį religijos kaip civilizacinio masto bloko įvaizdį. Dar visai neseniai, po teroristinio išpuolio viena Vilniaus kavinių savo paskyroje feisbuke paviešino skandalingąją nuotrauką, kurioje nuo mėsainio drimbantis padažas nuvalytas į išplėštą krikščioniškos maldaknygės puslapį. Nuotrauką sekė paskatinimas mėgautis gyvenimu pasaulietiškai, užuot meldusis už nelaimės aukas, mat tragedija yra ne pavienė organizacija ar žmogus, bet pati religija kaip reiškinys. Būtent tokį metabloko simbolį palaikė ir žiniasklaida: Dievo meilė ar gailestingumas niekada nebuvo ir nėra sexy, tai nesulaukia clickų, o kiekvienas skandalas neša pelną. Nors šis reiškinys tėra komercinis padlaižiavimas, tačiau visą bažnyčios kritiką neretai sekė iš tiesų kritiškas mąstymas. Apskritai ši diskusija ne tik neišsemiama, bet ir itin jautri, todėl dažnai iš ginčo virsta tiesiog drabstymusi purvais, tačiau bendroji tendencija liko ta pati: religija buvo represyvaus metanaratyvo, kurį norisi sugriauti, atitikmuo. Net jei kartkartėmis tas metanaratyvas jau ir taip šlubčioja it devyniskart pašautas zombis.

Negatyvusis įvaizdis skatino bažnyčią keistis. Religija mūsuose ėmė ieškoti naujų, modernesnių kelių į žmogaus, ypač jauno, vidų. Atsirado tų, kurie mokyklinukų chorą pakeitė krikščioniško metalo grupe, vis dažniau pasigirsdavo pasakojimų apie tatuiruotus vienuolius, kurie ne tik skaito kaliniams pamokslus, bet ir žaidžia su jais krepšinį, pačiam religiniam mokyme savaip atgimė humoras, o tarp jaunuolių vis drąsiau ir drąsiau kas nors pasisakydavo, kaip smagu buvo sekmadienį mišiose. Kartais tai atrodė kaip desperatiškas šauksmas „Jėzus irgi kūl!“, bet drauge būta ir nuoširdžios pastangos liepimą ir draudimą pakeisti dialogu. Užuot smerkę ar kalbėję it šventieji, kai kurie kunigai, vienuoliai ir patys tikintieji atvirai iškėlė savo pačių žmogiškumą ir netobulumą. Objektyvias taisykles ir dėsnius pakeitė subjektyvi kalbėtojo pozicija, kurios laikydamasis šnekantysis visų pirma pabrėžia tai, kad jis gyvena tame pačiame geismų ir jaudulio, nuobodulio ir adrenalino, smurto ir purvo kupiname pasaulyje kaip ir klausantysis, o tik tada kviečia – ne įsako, bet kviečia –­ puoselėti savo dvasingumą, apmąstyti ir išmokti priimti šventumą.

Deja, ilgainiui paaiškėjo, jog prielankumą ir pataikavimą skiria vos keletas žingsnių. Jaunuoliams nebeužteko vien pasigirti mišiose patirtu džiaugsmu, jiems reikėjo, kad kiekvienas klasės draugas taip pat tai patirtų. Supratę, jog plačiausia auditorija nūdien gyvena socialiniuose tinkluose, jie ėmė vieną po kito kurti puslapius, filmukus, tekstus bei renginius, beviltiškai bandydami atkartoti visas šiuolaikinio jaunimo madas. Naujasis klapčiukas nebenešioja močiutės megztinio ir nebeina miegoti devintą vakaro, jis užsimaukšlina full capą, rūko elektroninę cigaretę ir apie Jėzų pasakoja savo asmeniniam vloge, valgydamas kebabą. Jo entuziazmas galbūt dar didesnis nei anksčiau, tačiau tai suprantama, mat virtualybėje vykstanti konkurencija dėl dėmesio juk nežmoniška. Tu matai, kaip kaskart akimirkai jis sustoja prieš ištardamas tau įprastą žargoninę frazę, kurią, matyt, išmoko tik vakar, bet tai niekis, po savaitės jis prasilauš. Tu pastebi, kad jis šiek tiek imituoja koučerius, esminiai punktai jo kalboje beveik žodis žodin atkartoja sėkmės kursų frazes, bet juk tai daug geriau, daug naujoviškiau, daug kiečiau ir daug smagiau nei tai, kaip tikėjimą suvokė tavo senelis. Net kunigas per pamokslą ima ir praleidžia tas skaitinio vietas, kurios jaunimui nuobodžios ar nepatogios.

Tai tikrai nėra visuotiniu virtęs reiškinys, tačiau kasdien vis daugiau atvejų, kuomet religija taip bijo bloko etiketės, kad parsiduoda. Ilgainiui apima nuojauta, jog tas Jėzus, apie kurį tau pasakoja bičas su kebabu, nelabai skiriasi nuo Nazariečio, puošiančio „Akropolyje“ naujos rūbų parduotuvės vitrinoje kabančius marškinėlius. Nelabai jis skiriasi nuo Jėzaus, pasirodančio fantastiniuose veiksmo serialuose ar valgančio dešrainį užkandinėje, apie kurią kalba visi tavo draugai. Parsidavusi arba į pardavimą įtraukta religija virsta objektu ir tarnauja naujojo metanaratyvo – vartotojiškumo – naudai. Žinoma, dėl vartotojiškumo kaip metanaratyvo galima ginčytis, tačiau reikia pripažinti, jog šiuolaikinė populiarioji kultūra it skėtinis terminas apima ir romantiką, ir laimę, ir profesinius žmogaus pasiekimus, ir visas kitas emocijas bei egzistencines žmogaus būsenas, tad religijos įtraukimas yra mažų mažiausiai natūralus. Puikus pavyzdys yra amerikietiški siaubo filmai, lyg fabrike gaminami pagal tą pačią formulę, tą pačią struktūrą ir naudojant tuos pačius triukus. Paprastai pakeičiami veikėjų vardai arba antgamtinės juos medžiojančio monstro galios, bet esmė lieka identiška. Be religijos 90 proc. šių filmų neegzistuotų. Krikščioniškojo velnio ir jį išvarančio egzorcisto kova perkurta tiek kartų, kad tampa akivaizdu, jog kūrybinis originalumas jau seniai liko išstumtas paprasto siekio parduoti kuo daugiau bilietų per premjerą.

Tiesa, nužemintas religijos statusas ir laisvė su ja elgtis kaip nori, nebijant likti nulinčiuotam, turi ir šviesiąją medalio pusę – Jėzus tapo ne tik vartojimo, bet ir meno objektu. Teatro, literatūros, dailės bei kiti kūrėjai jau kurį laiką religijos temos imasi ne kaip išpažintojai, bet kaip chirurgai, tiriantys žmogaus prigimtį, tikėjimo poreikį, pačią religinę patirtį, jos santykį su kitais egzistencijos aspektais. Žinoma, retsykiais pasitaiko menininkų, aklai sekančių religijos kaip bloko įvaizdžiu, tačiau tais atvejais ir pats meno kūrinys akivaizdžiai apsiriboja drabstymusi purvais ir nusileidžia iki komentarų naujienų portaluose lygio. Tuomsyk brandesni kūrėjai nepuola į kraštutinumus, t. y. nei į garbinimą, nei į radikalų smerkimą, bet kelia daug klausimų. Tiek poezijoje, tiek spektakliuose, tiek bet kurioje kitoje srityje esančių religinės tematikos apraiškų analizė, net jei ir apsiribotume vien Lietuva, sunkiai tilptų į tris traktatus, tačiau pagal dabartines tendencijas vis vien galima kelti hipotezę, kad, jei religija turėtų neliečiamo metanaratyvo statusą, visa ši chirurgija būtų neįmanoma. O ji yra gerokai daugiau nei klausimo, ar verta eiti į bažnyčią sekmadieniais, atsakymas, veikiau priešingai – tapusi meno objektu religija virsta lieptu į aibę žmogiškosios egzistencijos problemų apmastymų, ir čia religinei praktikai tenka paskutinė vieta.

Grįžtant prie pačios religinės patirties, reiktų pasakyti, jog anapus bloko įvaizdžio tikėjimas patiria ne tik vartotojiškumo įtaką, bet ir skirtingų religinių doktrinų susipynimą. Virtusios mažaisiais, lokaliais pasakojimais religijos didžiąją dalį savo galios perleidžia jos išpažinėjams, kurie masinės kultūros ir informacijos pertekliaus laikais yra linkę gyventi itin fragmentiškus gyvenimus. Paprasčiau tariant, kiekvienas lipdosi savo asmeninį išganytoją-transformerį –­ koja krikščionių, pilvas induistų, galva judaizmo ir t. t. Net jei nesame matę, bent turėtume būti girdėję apie kai kurių jaunų žmonių svetainėse stovinčius altorius-mozaikas, kur greta Nukryžiuotojo ant Korano dvylikos žvakučių apsuptyje sėdi Buda, o už jo kybo kilimas, kuriame išsiūtas Krišna. Žinoma, tai vienas radikalesnių atvejų, tačiau socialinių tinklų paskyrose gausu virtualių tokių altorių analogijų – kasdien žmonės išsirenka po naują dievuką, naują maldą, naują mėgstamiausią pranašą ir t. t. Kaip kadaise šviežiai pakrikštyti lietuviai krikščionių šventuosius pastatė į pagonių dievams analogišką padėtį ir perrašė senąsias sakmes Kaulinį senį paversdami sulietuvintu liuciferiu, taip ir nūdien pasitaiko hipsteriškų nuotraukų, kur indiškais motyvais apipintas Jėzus sėdi Budos poza ir stebisi, kodėl tu dar ne veganas. Absurdiška ir juokinga, vis dėlto žmonės šiais transformeriais tiki.

Autoriaus nuotrauka

Mažesnės lokalios bendruomenės dažniausiai išlaiko vienalytiškesnį religinį gyvenimą. Įvairiose Lietuvos parapijose ar bendrijose susibūrę tikintieji ne tik mažiau blaškosi, bet ir aktyviau religinę etiką pritaiko kasdienybėje, t. y. jų santykiai, požiūris į vargstančiuosius ar net dienos ritmas dažnai tampa tarsi nesibaigiančiu mokymo išpažinimu. Užuot buvusi retsykiais išverkiamu pagalbos šauksmu, malda lydi kiekvieną jų veiksmą tiek šeimoje, tiek gatvėje, tiek profesinėje aplinkoje. Žinoma, priklausomai nuo kiekvienos bendruomenės egzistuoja didesnė ar mažesnė uždarumo ir priešiškumo mąstantiems kitaip rizika. Ir tai yra natūralu, mat tas, kuris bet kokios doktrinos laikosi nuoširdžiai, bus mažiau linkęs į kompromisus. Šia prasme V. Kudirkos aikštėje triukšmaujantys krišnaistai ir artimai susibendravę parapijos nariai, tvarkantys savo rajoną ir organizuojantys vaikų stovyklas, yra panašios bendruomenės, t. y. informacijos, vaizdinių ir įvaizdžių pertekliaus amžiuje abi yra sąlyginai ideologiškai stabilesnės ir uždaresnės. Tokiais atvejais moralinis mūsų vertinimas dažniausiai priklauso ne nuo religinės praktikos stiprumo, o nuo daug žmogiškesnių ir universalesnių vertybių – vieni mus erzina desperatišku dėmesio alkiu, kiti sužavi nuoširdžiu rūpesčiu savo artimu. Kitaip tariant, vien tai, kad tam tikra religija nepasiduoda vartotojiškumui ar postmodernistinių asambliažų žaidimams, dar nereiškia, kad jos sekėjai bus gerbiami. Tikėti galima labai skirtingais dalykais ir todėl mūsų vertinimas dažniausiai priklauso nuo anapus paties tikėjimo esančių faktorių.

Meno sferoje šis reiškinys, kuomet religija ne žaidžiama, o išgyvenama, yra retesnis atvejis, tačiau nūdien taip pat egzistuoja. Tai nereiškia, jog anksčiau minėta tikėjimo ir dvasiškumo analizė tampa nebesvarbi, bet visiškai kitokia yra kūryba, kurioje religija reiškiasi kaip asmeninis liudijimas. Vienas programinių pavyzdžių galėtų būti G. Bleizgio poezija, kurioje tikėjimas ne chirurgiškai operuojamas, o išpažįstamas. Tiek žodinėje, tiek kitokioje kūryboje tokiais atvejais dažnai nukenčia meninė kūrinių vertė, t. y. jie virsta neoriginaliomis, propagandinėmis, didaktikos kupinomis odėmis, tačiau G. Bleizgio eilėraščiai to išvengia. Nors retsykiais ir svyruodamas ant grafomanijos ribos, poetas meistriškai susieja žmogaus menkumą Dievo akivaizdoje, tamsiosios ir skaudžiosios tikėjimo pusės bei paradoksalios egzistencijos tarp apreiškimo ir kasdienybės motyvus. Nevengdamas vienatvės, abejonės ar net aršaus kovingumo lyrinis G. Bleizgio subjektas visiškai sugriauna krikščionio, kaip apatiško, pasyvaus ir nuo gyvenimiško intensyvumo atskirto žmogaus, stereotipą. Savimi pačia užsižaidusios šiuolaikinės poezijos kontekste tokia kūryba išsiskiria radikaliu atvirumu ir drąsa prisiimti labai aiškią ir konkrečią poziciją. Kalbant paprasčiau, tai menas, išsaugantis originalumą kaip vertybę ir tuo pačiu nepuolantis į postmodernistinę reikšmių daugio bedugnę.

Kadaise, postmodernizmui tapus nauja ir kieta banga, kai kurie dvasininkai ėmė viltis, kad tiesų daugis ir pakitęs žinojimo statusas nuvers nuo sosto karalių mokslą ir duos kelią naujam religinės patirties iškilimui. Deja, nūdien nelabai kas šį spėjimą patvirtina. Tiesa, kiek toliau Vakaruose pasitaiko jaunųjų kairiųjų, kurie stipriai kovoja su islamo, kaip žmonijos klaidos, stigma, ar vyresnių tikinčiųjų, kurie mokslą ėmė asocijuoti su kas savaitę abortus besidarančiais ir lytį besikeičiančiais satanistais, tačiau tokie reiškiniai beveik visada sulaukia stipraus, Lietuvos kontekste ypač populiaraus atsako, religiją interpretuojančio kaip civilizacinį bloką. Kitaip tariant, jei postmodernizmas ir pakeitė religijos statusą, tai iš esmės tuo, kad įmetė ją į aštrios diskusijos dėl laisvės ir žmonijos progreso epicentrą.

Tačiau šis ginčas toli gražu nebaigtas. Kol kas vienodai įtikinamai skamba abu utopiniai scenarijai: ir tas, kuriame kaip anachronistinis pasakojimas nurašyta religija visiškai pasitraukia iš mūsų gyvenimo, ir tas, kuriame radikalus laisvės ir saviraiškos poreikis iš tiesų pastato religinę patirtį į moksliniam faktui prilygstančią padėtį. Taip yra todėl, kad šio konflikto baigtis yra ne loginis, pačiose sąvokose glūdintis atsakymas, bet nuo mūsų veiklos priklausanti ateitis. Būtent todėl apie religiją prasminga visų pirma mąstyti kaip apie etiką, ne metafiziką. Etika yra praktika, o praktika yra demokratiška – kaip religija bus praktikuojama, tokia ji ir bus. Žinoma, kiekvienoje sistemoje yra vedlių, autoritetų ir lyderių, tačiau jie tokie tampa vien todėl, kad jais seka dauguma. Jei tikintysis į dialogą eis su kardu rankoje, tuomet religija bus priešas, jei tikintysis aplipins ją blizgučiais, religija ištirps nesibaigiančiose gražių pakuočių varžytuvėse, jei tikintysis eis su aiškia ir tvirta etine pozicija ir skatindamas mąstymą, tačiau kartu ir su nuoširdžiu atvirumu, tuomet bus ugdomas dvasiškumas. Dvasiškumas religijai būtinas kaip dirva – jei ši prasta, tai ir pats tikėjimas virsta primityviu ir buku davatkiškumu.

Ar bažnyčia taps naujuoju vedliu visus kriterijus niveliavusioje visuomenėje, ar mes ją paskelbsime besant barbariška ir visiškai nepriimtina praktika, ar trečias variantas, ar ketvirtas? Šios pjesės pagrindinis veikėjas postmodernizmas nenustygsta vietoje ir vėl mums kartoja: atsakymas pareina ne iš viršaus, bet iš apačios. Kol gyvename pasaulyje, kur religinga močiutė norėtų sudeginti abortą pasidariusią anūkę, o gretimai gyvenantis pastorius sako, jog bažnyčios žinutė homoseksualiems asmenims visų pirma yra begalinė Dievo meilė ir atvirumas, ir tik paskui galima kalbėti apie nuodėmes, kurių daugybę daro ir jis pats, tol religijos padėtis ir vaidmuo lieka vis dar atviru klausimu.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai