Pribaltika, bet ne abstrakti. Rusų kritikai apie „Šaltąjį tango“

Mūsų kino teatrų ekranuose rodomas Rusijos filmas lietuviška tematika „Šaltasis tango“ („Холодное танго“, 2017), kurtas Lietuvoje su keliais lietuvių aktoriais, masuote, kūrybinės grupės darbuotojais. Filmo režisierius Pavelas Čiuchrajus kažkaip sugebėjo išlaviruoti ir aštriai prabilti apie karo metus Lietuvoje. Jo garsiajam tėvui Grigorijui Čiuchrajui („Baladė apie kareivį“, 1959), irgi mėginusiam kadaise atvirai kalbėti apie stalinizmą filme „Giedras dangus“ („Чистое небо“, 1961), tai pavyko ne iš karto.

Spausdiname recenzijų fragmentus iš rusų spaudos.

„Šaltasis tango“
„Šaltasis tango“

Filmo viduje verda aistros, tačiau jo stilius (kaip teigiama ir pavadinime) šaltas.

Čia – okupuotoji Lietuva – iš pradžių sovietinės, vėliau vokiečių kariuomenės. Taigi Čiuchrajus eina slidžiu Rusijos ir Pabaltijo santykių keliu (pirminis filmo pavadinimas – „Baltijos tango“). Veiksmą dar labiau tirština siužetinės kolizijos pasirinkimas: žydų vaikinuko ir lietuvės mergaitės meilė, kuri istoriškai ir genetiškai pasmerkta. Maksas patyrė holokausto traumą – neteko šeimos ir liko gyvas per stebuklą padedant Antanui (akt. Andrius Bialobžeskis), Laimos tėvui, paslėpusiam vaikiną nuo nacistų. Žydų kančių keliai, atsiradę filme iš panaudotų Efraimo Sevelos (1928–2010) prozos motyvų, atskleidžiami delikačiai ir konspektyviai – ne todėl, kad režisierius bijo palyginimų, o todėl, kad šita tema yra tik atramos taškas tiems istorijos paradoksų tyrinėjimams, kai aukos ir budeliai keičiasi vietomis. Po karo Maksas, auklėtas vaikų namuose ir tapęs saugumiečiu, grįžta į Lietuvą, sutinka išbandymų palaužtą Laimą. Prasideda naujų, sovietinių represijų laikas – drauge su nacistų kolaborantais kenčia ir jų giminės, ir tie, kurie tiesiog papuolė po ranka. Ar yra tarp jų nekaltų? Ir ar galima nusikaltėliu vadinti tą, kuris konclageryje „tik anglį vežiojo“?

Skaudūs klausimai šiandien yra labai drąsūs, nes daugybė „ekspertų“ pretenduoja išsakyti ne tik galutines išvadas apie karą, bet ir teisiškai persekioti tuos, kurie turi „iškreiptą“ nuomonę. Čiuchrajus sako, kad „teisingas paveikslas“, dogminis rojus ir pragaras neegzistuoja, yra tik istorijos mechanizmas, įtraukiantis ir permalantis visus. Istorinės kaltės laipsnis negali būti nustatomas kolektyvinėmis svarstyklėmis – nacionalinėmis ar socialinėmis – tiktai individualiomis.

Andrej Plachov, „Kommersant.ru“

 

Režisierius nežinia kodėl iš smirdančios istorinės pelkės ištraukia idėją, kuri faktiškai sulygina nacistų nusikaltimus ir TSRS politiką pokarinėje Lietuvoje. Jis drauge su savo herojumi krenta į kažin kokio abstraktaus ir nevaldomo humanizmo būseną – tarsi tolstojišką „nesipriešinimą“ (непротивление), kurio niekaip prie ano karo nepriderinsi. Jam nesvarbu, kas ir prieš ką naudoja jėgą. Anot Čiuchrajaus ir Tolstojaus, tai visada yra blogis.

Aleksandr Tokarev, „Zavtra.ru“

 

Filmą įkvėpė E. Sevelos romanas „Parduok motiną tavo“ („Продай твою мать“), tačiau akcentai čia sudėlioti visai kitaip. Rašytoją domino tarybinių žydų santykiai su kitais TSRS gyventojais ir galimybė egzistuoti svetimose žemėse, o Čiuchrajų – ne tiek žydų, kiek lietuvių ir rusų priešpriešoje įsipainiojęs svetimas žmogus.

Laimą taip pat drasko prieštaravimai. Filme ji ne tokia „zoologinė“ antisemitė kaip knygoje. Režisierius rodo, jog mergina būtent šitaip išauklėta – Lietuva ir lietuviai jai yra svarbiau už viską. Sovietų okupacijos ji taip neapkenčia, kad pradeda girtuokliauti ir paleistuvauti. Tačiau prie Makso ji prisirišusi nuo vaikystės, nors vis atstumia jį. Taigi jeigu jie būtų augę taikos metais ir be nacionalinių konfliktų, būtų sukūrę stiprią šeimą. Politika visada varo pleištą ir apkartina jausmus.

Tai įdomi, dramatiška istorija su labai sudėtingais charakteriais. Tačiau perteikta ji nesėkmingai. Pirmiausia todėl, kad pagal kvailą nūdienę tradiciją į kino teatrus patenka pusantros valandos „nuopjova“, sumontuota iš vėliau pasirodysiančio serialo. Pasakojimo skylės akivaizdžios ne iš karto, tačiau kai susimąstai, iškart suvoki: kažkas čia ne taip. Nes tai susimąstyti priverčiantis kinas.

Boris Ivanov, „Film.ru“

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-07_nr._3628_cold-tango.jpg

Prie ekrano poros, Makso ir Laimos, priderinamas dar vienas herojus –­ Lietuva. Čiuchrajus vargu ar galėjo filmuoti „abstrakčią Pribaltiką“. Ne, herojumi tampa būtent ta šalis, kurios gyventojai SS daliniuose netarnavo (kaip atsitiko kaimynams), tačiau naikinti žydus vermachto kareiviams kartais uoliai padėdavo.

Režisierius labai rizikuoja po savo ankstesnių nepralaiminčių filmų „Vagis“ ir „Vairuotojas Verai“ imdamasis pasakoti tai, dėl ko Rusijos visuomenėje, nepaisant mūsiškių disidentų pastangų, iki šiol nėra sutarimo.

O būtent – apie labai panašias į genocidą represijas Stalino metais, kai rusai lietuvius vežė į Sibirą tokiais pačiais gyvuliniais vagonais kaip nacistai žydus į konclagerius. Net apytikriai skaičiai ekrane pateikiami ir lyginami: 200 tūkst. nužudytų žydų Lietuvoje ir 260 tūkst. išsiųstų lietuvių...

Tas faktas, kad sovietinis režimas šiame filme rodomas taip pat baisiai kaip ir nacistinis, tose Rusijos gretose, kurios nūnai apverkia TSRS žlugimą, galėjo sukelti ne mažesnį skandalą nei „Matilda“ (naujas filmas apie paskutinįjį Rusijos carą ir jo meilužę baleriną, – vert. past.) sukėlė tikinčiųjų gretose.

Bet nuo neseniai panaikintos komisijos „Kovai dėl tėvynės istorijos falsifikavimo“ narių pykčio Čiuchrajų išgelbėjo profesionalumas ir išmintingas rakursas. Demaskuoti režimo, atrodo, režisierius nė nesiekia: dviejų žmonių meilės istorija su tuo karo ir jo pasek­mių fone susitvarko gerokai efektingiau.

Aleksej Volodin, „Gazeta.ru“

 

Tai filmas su ryškiais paveikslėliais. Čia šoka tango, scenoje dainuoja neūžauga ir blondinė raudona suknia –­ visai kaip Lyncho kine. Nuostabaus miesto gatvelėse tiktai mažoka žmonių, o vietoj ryškaus kolorito liejasi ir valdo blankus stilius. Istorija, paliekanti bjaurų poskonį, disonuoja su paveikslėliu. Visas šitas prašmatnumas – tarsi kokteilio skėtukas techninio spirito bokale. Užtat gaila skaudžiai veriančių detalių: dainininkė, eidama po darbo, laužia dešrą ir valgo; į kampą įvarytas niekšelis, ruošdamasis nusišauti, vynioja vamzdį skuduru, kad šūvis nepažadintų žydės mergaitės lopšyje.

Andrej Gorelikov, „Seans.ru“

 

Rusų ir lietuvių projektas a priori negalėjo tapti bekompromisis. „Ir jūsiškiams, ir mūsiškiams“ išbalansavo režisierius, atsisakęs rinktis iš dviejų blogybių: lietuvių teorijos apie „dvigubą genocidą“ ir nemalonių rusų metraščio puslapių tylaus vartymo. „O, tėvyne, drauge mano rūsti, kodėl tokia griežta esi, nepagailėsi tu ir neatleisi!“ – nuneša Baltijos vėjas aktoriaus Sergejaus Garmašo nevilties šauksmą: jo personažas sėdėjo aukštame poste, o paskui tiesiog sėdėjo.

Emilija Demencova, „THR.ru“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai