Gerda Paliušytė. Ant tavęs krintantys saulės spinduliai

Dariaus Petrulaičio nuotraukos
Dariaus Petrulaičio nuotraukos

Thomas Mannas, Julia Roberts, „Vedęs Vyras“, žvaigždė, Prince’as ir „Joy in Repetition“, „Apžvalgininkai“, „Kvailiai“, vėjas, „C“, spuogai, LED, „Juozapas“, Candice, Prousto jūra bei „Malonumai ir dienos“, popierius, „Score“ programa, lazeris, „Xerox“, elektra, pilvo šokėjos ir meškis. Šie (ir dar daugelis kitų) elementai, veikėjai ir jų deriniai vietoj chaoso ar triukšmo, galėjusio kilti iš tarpusavio santykio, Elenos Narbutaitės parodoje „Klestėjimas“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje kelis mėnesius kūrė darnią ir melodingą erdvę, kurioje norėjosi pabūti, patiriant šių skirtingų kūnų jungtis ir mobilumą. Žvelgiant į erdvioje salėje išeksponuotus „Kvailius“ (didelio formato abstrakčius skaitmeninius atspaudus, kaskart masteliu prisitaikančius prie parodinės architektūros), žingsniuojant šalia ištisine juosta iškabintų įvairiaspalvių, „Xeroxu“ skenuotų koliažų atspaudų trilogijos „Vedęs Vyras“, „Roberts“ (nuoroda į holivudo aktorę Julią Roberts) ir „Juozapas“ (menininkės „perrašytas“ Thomo Manno knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“), skaitinėjant „Žvaigždės atsiminimus“ – autorinė E. Narbutaitės knyga, išleista kaip dalis „Klestėjimo“, kurioje šalia į lietuvių kalbą išverstų Bernardo Jose De Souzos, Lucos Tourino ar Marcelio Prousto teksto fragmentų atsiranda E. Narbutaitės ir amerikiečių menininkės Candice Lin susirašinėjimas, tirštas jutimiškų patirčių ir jų prisiminimų – skirtingų vaizdinių, jų fragmentų ir buvimo būdų daugis apgaubė ir hipnotizavo. Lygiai taip veikė ir salėje virpanti lazerių šviesos skulptūra („Vėjas“) ar parodai sukurtas garso takelis, kurio besimainančos melodijos vedžiojo po E. Nabutaitės ir C. Lin laiškuose minimas Vilniaus ir Los Andželo gatves, o kartkartėmis nuskambantis švelnus Prince’o balsas ir atpažįstami 10 dešimtmečio hito „Joy in Repetition“ dainos fragmentai dar labiau užtvirtino déjà vu potyrį:

She only said the words again and it stated to ran (rain, rain, rain)
Two words falling between the drops and the moans of his condition
Holding somenone is truly believing there‘s joy in repetiton
There‘s joy in repetition. (x4)
She said love me, love, what she say?
She say love me, love me.

Atradimu vadiname suradę tai, kas neegzistavo iki tol. Išradimai seka paskui ir jie nutinka retai, tai tik atradimų variacijos. Taip interviu su E. Narbutaite sako Viktoras Vaičekauskas, fizikas, inžinierius, lazerinių ir optinių technologijų įmonės „Optronika“ direktorius. Atradimo kaip reiškinio prigimties tyrinėjimas svarbus ir menininkės kuriamose susitikimų, mainų, pokalbių, kolaboracijų situacijose. E. Narbutaitė yra paveiki rašytoja ir vertėja, ji ne tik pati užsiima perrašinėjimu, bet ir leidžia skirtingiems, visai nebūtinai žmogiškiems kūnams pratęsti ir perrrašyti jos galvojimą ir buvimą, taip sukuriant galimybę rastis naujoms, netikėtoms formoms. Ir jeigu kiekvienas kūnas yra nuolat besikurianti atminties talpykla, E. Narbutaitės „Klestėjime“ atmintis perrašoma stebint technologijų senėjimą ar vėl atrandamą aktualumą, priklausomą nuo laiko tėkmės, aplinkybių ar įpročių kismo. Tebūnie tai „Xerox“ kopijavimo aparatai, popieriaus inžinerija, naujausios lazerių, šviesų ar muzikos kūrimo programos, pokalbiai su jomis operuojančiais mokslininkais ar kolegomis menininkais, laike kintantis J. Roberts personažas ar akvareliniai dažai, kuriais E. Narbutaitė dažnai nulieja foną savo ar kitų mintims, vėliau po pasaulį keliaujančiomis nedidelio tiražo leidiniuose. Vienas tokių leidinių –­ 2013 m. ant pavienių E. Narbutaitės akvarele nulietų popieriaus lapų atspaustas Raimundo Malašausko, Valentinos Desideri, Marko Geffriaud ir Géraldine Longueville pašnekesys su prancūzų aktore Editha Scob, Leo Caraxo filme „Šventieji motorai“ („Holy Motors“, 2012) atlikusia paslaptingos limuzino vairuotojos Selinos vaidmenį.

Pasak Homi’o K. Bhabhos, vertimo praktiką reikia atskirti nuo tokių savinimosi formų kaip, pavyzdžiui, kultūrinė apropriacija. Taigi vertimo reiškinys bet kokiu atveju nurodo ne tik į pačią interpretaciją, bet ir į dialektinę erdvę tarp verčiančio ir verčiamojo. Verčiant svarbesnis tampa ne siekis priartėti prie originalo, o skirtingų patirčių, priemonių, idėjų susitikimas ir kaita vertimo metu. E. Narbutaitės vertimo ir perrašymo procesuose svarbu ne tik nuosekliai įsigilinti į skirtingas kūrimo praktikas ir medžiagines tokių praktikų galimybes, bet ir kūryboje dalyvaujančių personažų bei jos, kaip subjekto, takumas. Jeigu sutartume, kad kiekvienas iš mūsų nuolat kuriame tam tikrus subjektyvumo pavidalus, tam tikrą buvimą pasaulyje, kiekvienas iš mūsų taip pat esame daugiau nei vienas, veikiau takūs skirtingų laiko, erdvės formų koliažai, dalyvaujantys įvairiuose jungimo(si) procesuose, kad ir tarp kokių kūnų tos jungtys vyktų. Viename iš paskutinių laiškų C. Lin E. Narbutaitė rašo: „...idėja ir mintis, kad panašus į tavo individualumas pereina visų tipų žmonėmis, su kuriais tenka susidurti, mane jaudina ir palaiko man draugiją“ („Žvaigždės atsiminimai“, p. 28). Mums įprastas savęs, kitų žmonių ar daiktų individualizavimas gali būti palyginamas su, tarkim, dienos, tekančios upės, regiono, klimato, vėjo ar įvykio individualumu, viename iš interviu pamini Gilles’is Deleuze’as, pasiūlydamas iš naujo apmąstyti subjektų ar daiktų egzistavimo sąlygas ir apibrėžtis. Panašia gaida prasideda ir E. Narbutaitės „Žvaigždės atsiminimai“: „Jei sniegas kris, aš krisiu ant tavęs // knyga skiriama ilgesiui, kuris yra Žvaigždė.“ Jei nuolatinį takumą, vyksmą, vidinę reorganizaciją, judėjimą priskirtume visiems kūnams be išimties (ne tik įvairioms gyvybėms ar materijos formoms, bet ir, pavyzdžiui, kalbai), „Klestėjime“, patiriant E. Narbutaitės perrašinėjimo, dalyvavimo ir vertimo procesus, apie kūrybą galvojasi ne kaip apie reprezentacines praktikas, bet kaip apie afekto būsenas, nuolatines kūnų tarpusavio susitikimo ir (apsi)mainymo situacijas.

1978 m. G. Deleuze’as per paskaitų ciklą Paryžiuje, skirtą XVII a. olandų filosofo Barucho Spinozos veikalui „Etika“ ir afekto teorijai, pavyzdžiu pasitelkė tokį sakinį: „Ant tavęs krintantis saulės spindulys“ („A ray of sunlight falls upon you“). Pasak jo, ši eilutė tiesiogiai iliustruoja lotynišką terminą „affectio“, B. Spinozos kūryboje reiškiantį afektą arba, kitaip tariant, momentą, kai kūnai susijungia ir yra veikiami vienas kito molekuliniu ir / ar virtualiu lygiu. Tam, kad spinduliai kristų, kad atsirastų kryptis, kitas kūnas tampa būtinas. Ir nors G. Deleuze’as pasitelkia šį pavyzdį iliustruodamas skirtingus B. Spinozos raštuose vartojamus terminus („affectio“, „affectus“), jų variacijas ir taikymo būdus, saulės spindulių kritimo ant kūno situacija, visų pirma, nurodo į afektą kaip dviejų kūnų tarpusavio sandūrą, taigi ir virš racionaliai suvokiamų kūnų pavidalų vykstančius energetinius kismus bei reakcijas. „Klestėjime“, kaip ir kiekvienoje meno praktikoje susitikus dviem kūnams, ne tik atsiveria galimybė patirti afektą – autonomišką intensyvumą, energijos pertekliaus momentą, o suspenduojama įprastinė motorinė veik­la inspiruoja naujus potyrius ir atradimus. Tokie intensyvumo ir energijos pertekliaus momentai parodoje priimami kaip natūralus ir savarankiškas jos dalyvis.

„Klestėjimą“ norisi suprasti kaip odę viso šio judėjimo, afektų ir kūnų takumo džiaugsmui arba, pasak G. Deleuze’o, mūsų pačių klestėjimo pagrindui, leidžiančiam būti aktyvesniems pasaulyje. Dėl šių priežasčių E. Narbutaitės „Klestėjimas“ – kontempliatyvi, džiugi, kartkartėmis melancholiška paroda, kurioje švenčiamas nuolatinis dalyvavimas ir kismas, vis ataidintis pasikartojančiomis formomis ir ritmu, tebūnie tai tolygus fotono dalelių judėjimas lazerio spindulyje, nuo skersvėjo suvirpančios popierinės „Apžvalgininkų“ spiralės ar Vilnius C. Lin mintyse.

smc_e_narbutaite_025.jpg

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai