Agnė Alijauskaitė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šlovės istorija
            pagal Borgesą

1. Laive

korsarė yra ne tik
našlė Čing,
nors mes su ja ir panašios,
kai nežiūrim
į viena kitos vadeliojamą
laivą

pilną žmonių,
siūbuojantį
(tik niekam neprasitark
apie jūrligę)

korsarė nuo nieko
nebėga –
mes panašios
drąsa, lėtumu,
kardų įkandimais –
iš jų atpažįstamos
ir kartais supainiojamos

korsarė yra ne tik
našlė Čing

 

2. Ystmanas

nukraujinta ir triskart apvalyta
veršelių mėsa,
kurios vis vien atsisakysi –
nepakankamai švaru

15 dolerių
už nupjautą ausį,
o kiek
už visas nužudytas sielas?

 

3. Ligotasis

ant dešinio delno nupiešė
kvadratą
ir ieškojo Dievo,
sulenkė pirštus
(vieną paliko atlenktą,
iškeltą į viršų)
ir ieškojo Dievo,
užuodė dervą
aplink degant miestams
ir ieškojo Dievo
tik nustojus judėti
viskam
pamatė, ką mato
mirusieji
(manė esąs
gyvas)

nuo dešinio delno
varva rašalas

o atrodo,
kad lyja

 

4. 351 naktis

iššvaistyti pinigus
ir džiūgauti
gavus lazdų –
ne mano šis sapnas,
ne mano naktis,
sapno viršininke

prigulei
ir užmiršai atsikelti

 

Pusėmis

jeigu keiti pasaulį,
esi beveik Dievas,
įtikėjęs savo galybėmis,
bet gėris
dažniau atsiranda
iš tingėjimo,
žiūrėjimo mėnuliui
į kaktą
(kai nustojus veikti
ją atsuka) –
pakeistum ir ją,
perpieštum
lyg saviškę

o gyvenimas taip
ir praeina
pro šalį,
pasirenka šalį iš naujo,
pasirenka miestą,
paspringsta savo paties
evoliucija

jeigu keiti pasaulį,
esi beveik Darwinas –
tau lenkiasi visos amebos
ir gėlės

bet net nusilenkdamos
nusisuka
į Dievo pusę

keiti pasaulį,
puses,
esi beveik išvirkščias

ir tik įpusėjęs

 

Klaidu

beieškant vieno iš Vilniaus knygynų
atsidurti žydų gete
ir skaityti aptrupėjusį užrašą,
kurio nesupranti –
pripažinti, kad pasiklydai
tarp panašių gatvių,
kalbų ir epochų,

atsivesti save lyg turistą,
pririštą nematomu pavadėliu,
išsiskiriantį guvia eigastim
ir dar guvesne
nuostaba,

kuri erzina vietinius,
pjudo gatvės šunis, pernelyg lengvai
sudirgstančius nuo žvilgsnių
gal net labiau nei
nuo laidomų akmenų
ar nasruose įsigėrusio bado

atrodo, čia buvo
žydiškos kepyklos fasadas,
padabintas gėlių vazonų nuotrupomis,
gėlių nuotrupomis,
nuo kurių nusitrynusios visos spalvos,
išskyrus purpurinę raudoną –
per daug nemirtingą,

kad nunyktų kartu su mirusiais
jiems nespėjus išeiti į atmintį
ar už atminties geto ribų,
įspraustų kažkur tarp
knygyno, kepyklos ir nesibaigiančio bado,

kuris, laiką šukuojant
ne pagal plauką, panašėja
į ištiktuką, liūdną gramatinę klaidą,
keliaujančią iš vieno laikmečio geto
į kitą,
be didesnių pastangų
sukeičiant badaujančius ir badaujančias

raidžių ir taisyklių labirintas
tik klaidina,
bet nieko negelbsti

 

Miestas yra upė

ši vasara išmokys mus
plaukti Vilniaus gatvėmis,
pasijusti mažais upės slėnių
šamukais,
keterų ruoniais –
pavogus jų tapatybę nardyti
tarp apsemtų automobilių,
tarp šiukšlių rūsiuose –

jos išplaukia į paviršių greičiau
nei ten pat užsnūdusių benamių
pirštinės,
pamirštos nusiimti net vasarą,
sugeriančios prakaitą ir rūsių drėgmę,
slogos ar slogučio ant veido
paliktus pėdsakus,

aklumą skausmui, kuris šiaip jau
tik pakutena paausius
ir leidžia miegoti toliau,
ant kito šono, bet su tuo pačiu
savimi –

sulytu,
nesugebančiu panerti gilyn
kažkokios kentauriškos prigimties
rakandu,

bet net ir tokį ši vasara
išmokys plaukioti Vilniaus gatvėmis
it nebūtų kito pasirinkimo
nei gyventi venecijietiškai,
trūksta tik butelių su laiškais,
kurie niekam neadresuoti ir net neprirašyti,
bet išpildo būtiną
kičinio peizažo svajonę,

įsispraudžia į asmeninės gėrimų kolekcijos
gretas,
jas perrikiuoja, besistumdydami
išteliūskuoja lauk viską, ko nėra
jokiose etiketėse,
receptuose ar dienotvarkėse –
prisiminimus ir viltį, kad išsinėrus
iš kentauriško rūbo
plaukti bus lengva taip pat,
kaip šypsotis be pirštinių –
neprisidengus, be gėdos,
su meile
savo nemokšiškumui

 

Žaidžiame klases

kai per literatūros ir matematikos
pamokas
skaitydavai Gavelį, pripratai,
kad niekas už tai nepagiria
ir per pertraukas imdavaisi
kokio nors Sizifo mito –
svarbiausia, kad nebūtų
per daug šviesu,
šviesa tuo metu tik gadino
neva niūrią tikrovę,

nuosavą egzistencinę kirmgraužą,
dar ilgai neprieinamą jokiems šviesuoliams,
nešantiems kažką lengvesnio
nei pilką, purviną akmenį
ar niekuo neinkrustuotą kryžių,
irgi pilką ir purviną,
tiesą sakant, turintį mažai ką bendra
su religija,

greičiau su visai nereligingu nepaklusnumu,
maištu net prieš maištą,
prieš mokytojų maištą
tau skaitant viską, ko nėra
jokiose programose –
ačiū Dievui, Henrio Millerio
taip ir nepamėgai,
o Bukowskį skaitei tik todėl,
kad skolindavo tie,
prie kurių norėjai pritapti,
nes daugiau pritapti nebuvo prie ko

nebent prie Lyncho gerbėjų,
bet ir jie tuo metu mokėsi
eilėraštį apie pilį su pelėsiais ir kerpėmis,
o tu neįstengdavai
perskaityti jo daugiau nei porą kartų,
bet vis tiek žinodavai beveik visus atsakymus
į mokytojos klausimus
ir tas žinojimas slėgė,
jo buvo per daug, per dažnai,
gal net be saiko,

būtino tvarkingai vaikystei,
kuomet išlipi iš vystyklų, bet dar nežinai,
kaip reikia eiti,
kodėl reikia, pavyzdžiui, melstis,
o ne patylėti
vietoje viso šio triukšmo,

kuris tik gadina šviesą,
iš tikrųjų gadina

 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai