Benigna Kasparavičiūtė. Rudens legendos

Rugsėjo mėnesio horoskopas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nemėgstu aš tų atostogų. Iš esmės tai tik nereikalingas laiko švaistymas, išpezimas kažkoks. Vasaros pabaigoj teko lankytis viename svarbiausių Lietuvos pajūrio kurortų, tai įspūdis, sakyčiau, nekoks. Beveik pačiame miestelio centre šernų šeimyna atėmė batoną, įspyrė miške sutiktas kiškis, o nudistų pliaže teko nelaimė išvysti nuogą diedą. Šis įvykis mane sukrėtė labiausiai, iki šiol bloga darosi prisiminus. Kažkoks košmaras, visiška pornografija. Nudistų pliažas, mano autoritetinga nuomone, išvis yra absoliutus nesusipratimas, vulgarus, pretenzingas anachronizmas. Drybso visi išvertę plikas rūras prieš saulutę – nei gėdos, nei sąžinės. Be to, čia man buvo kiek per karšta su kailiniais ir vilnonėmis kojinėmis. Iš prigimties esu itin padori ir kukli, nes mano Zodiako ženklas – Mergelė. Minėtos vulgarybės tikrai ne mano subtiliai prigimčiai. Anądien „Panelėje“ skaičiau, kad kiekvienoje Mergelėje slepiasi žvėris, sorry, dama, ką aš dabar paistau. Dar buvo parašyta, kad nebūtina man per gimtadienį amžinai dovanoti vilnones kojines, atseit galima įteikti kad ir kelialapį į kokį nors kurortą. Taip, turiu tų kojinių per akis, bet ir visokie pajūriai, pasakysiu, manęs nė kiek nebetraukia. Gerai, kad bent paskutinėmis mano nevykusių atostogų dienomis kurorto valdžia išnuomojo nudistų pliažą kažin kokiems vokiečiams, susukusiems ten filmą apie du likimo blaškomus draugus šaltojo karo metais. Nemėgstu ir maudytis jūroje, ypač Baltijos. Šalta joje ir nejauku, ypač rudeniop, be to, kailiniai gerokai tempia į dugną. Ta jūra man yra visiškai bevertis objektas, visada geriau koks nors atokus ežerėlis, palyginti net pelkė ne taip jau blogai. Vienu metu ir išsimaudai, ir drabužiai išsiskalbia ant kūno, ir dar žuveliokas koks į delną įplaukia vakarienei. Tiesą sakant, atversiu dabar jums širdį: galėčiau – išvis nesiprausčiau. Seniau žmonės, mūsų garbingi protėviai, nesičiustydavo taip, maudydavosi tik prieš gimtadienį ir gal dar prieš Kalėdas. O tie, kurių gimtadienis sutapdavo su Kalėdom, būdavo laikomi tiesiog laimės kūdikiais.

Koks velnias mane ten nešė, paklausite tamstos, jei jau taip beviltiškai blogai? Ogi mūsų gintariniame pajūryje šiemet viešėjau su ypatinga misija.

Tikriausiai daugelis skaitytojų žino, kad Juodkrantėje stūkso garsusis Raganų kalnas. Seniau ši legendomis apipinta vietovė nebuvo taip grėsmingai vadinama, žmonės ten švęsdavo Jonines, pindavo vainikus, traukdavo nuostabias pajūrio krašto melodijas. Arba tiesiog apsikabindavo kokią pušelę ir staugdavo į mėnulį. Tačiau nuo 1979-ųjų čia pradėjo vykti liaudies medžio drožėjų simpoziumai ir viskas kardinaliai pasikeitė. Šis renginys ne tik vykdė švietėjišką misiją, gražino, puošė aplinką, bet turėjo ir antrą, sakytum, tamsiąją medalio pusę. Ne visos liaudies meistrų skulptūros vaizdavo vien tik gėrį, todėl, natūralu, pritraukė tamsiąsias jėgas. Dabar pirmąją rudens naktį ant Raganų kalno suskrenda visos Lietuvos menotyrininkės. Girdėjau, sulaukiama viešnių net iš Amerikos ir Baltarusijos. Klega nelabosios šviečiant pilnačiai, diskutuoja, barasi, skaito pranešimus, dalijasi meno pasaulio naujienomis, galiausiai tiesiog linksminasi, bičiuliškai bendrauja prie laužo. Esu eksponavusi savo tapybos darbus Velnių muziejuje, be to, šį bei tą rašinėju, taigi šiais metais į renginį buvau pakviesta ir aš. Kadangi minėta data sutapo su mano gimtadieniu, gavau dovanų naujas vilnones kojines ir galimybę perskaityti pranešimą „B. Kasparavičiūtės kūrybos fenomenas lietuvių kultūros kontekste“.

Tikriausiai neteko pastebėti, kad kasmet panašiu laiku neaiškiomis aplinkybėmis dingsta vienas ar du lietuvių tapytojai? Aišku, kad neteko, nes kas gi juos pastebėtų ir visus suskaičiuotų, spėju, jų net šeimos nariai nepasigenda. Konferencijos dalyvės tuo ir naudojasi: kaskart pagauna kokį vargšelį, išsikepa ant laužo ir sušveičia užgerdamos alučiu. Tiesa, į renginio pabaigą teko sugauti keletą ir į mano didžią asmenybę įsmeigtų nieko gero nežadančių žvilgsnių, bet pradėjus skaityti pranešimą, burtai atsitraukė, niurnėdamos ir urgzdamos pragaro išperos išsilakstė ieškoti kitos nelaimingos aukos. Su didžiu liūdesiu turiu pranešti, kad, man rodos, šiemet šitaip mus paliko žymus lietuvių dailininkas formalistas G. Znamierovskis, nes ant laužo kepta mėsytė pasirodė kaip reta traški ir ekologiška, jokio nemalonaus alkoholio prieskonio. Ak, nesugebėjo įvertinti Lietuvos menotyra mūsų antrojo Čiurlionio, kaip ir pirmojo, beje, nevertino...

Juokauju, Gintaras nebuvo joks antrasis Čiurlionis, trečiasis nebent, jeigu skaičiuotume griežtai chronologiškai. Antrasis mūsų menuose oficialiai yra Donatas Jankauskas, o šis, atrodo, gyvas ir sveikas. Jo paroda dabar veikia galerijoje „Sodų 4“ (Vilnius), vadinasi „Guotika“, o tai ne žemaitiškai reiškia gotiką. Kaip gotikiniai parodos objektai gal pernelyg žemaitiškai grubiai nutašyti, bent man čia pritrūko preciziškumo, o autoriui – galbūt laiko rengiant parodą. Tačiau Duonis yra iš tų menininkų, sugebančių viską visada gudriai konceptualiai išsukti. Parodos atsiradimo istorija galerijoje buvo smulkiai išdėstyta, tikrai ne taip painiai ir arogantiškai, kaip kai kuriose kitose mano aplankytose vietose. Tačiau vis tiek tai labiau primena romaniką, bet, matyt, šiam stiliui nėra atitinkamo žemaitiško žodžio. Nors geram formalizmui (paroda primena juodos ir baltos spalvos piešinį) kartais žodžių ir nereikia.

Tiesa, visos sudominusios parodos per neseniai vykusį Vilniaus galerijų savaitgalį pasirodė šiek tiek gotikinės. Gal buvo kokia bendra jas siejanti tema, nežinau, visada viską sužinau pas­kutinė. Tiesa, daugelyje jų ne tik gausu gotikos, bet ir įvairių ne visada būtinų koncepcijų ir paaiškinimų. „Vartų“ galerijoje surengtoje Mindaugo Lukošaičio parodoje „Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas“ gotikinio niūrumo griuvėsių ir kalnų taip pat yra per akis, o bendras vaizdas kaip reta įspūdingas ir vientisas. Tačiau aprašyme kažin kodėl visa tai suskaidyta į du tarpusavyje nieko bendra neturinčius ciklus. Vienas susijęs su Japonija, piešiniais tušu, o kito tekstas patetiškai skelbia, kaip M. Lukošaitis stebi tai, kas žvelgia į jį iš anapus, ar kažkaip panašiai. Tikrai dramatiški, kiek abstraktoki vaizdai primena lyg ir kokius Stalingrado griuvėsius, na, griuvėsiai ir vaizduojami. Piešiniai veikia savaime, tų paaiškinimų man kažin kodėl čia visiškai netrūksta. Gal dar tamsiausi eksponuojamų piešinių tonai yra vienodoki, čia galima būtų užsivesti apie garsųjį Čiurlionkės piešimą, tiksliau, apie garsiąsias paskaitas Vilniaus dailės akademijoje mano laikais – koks tas piešimas blogas ir kokia ribota jo amplitudė. Moku atmintinai, nes išklausiau gal milijoną kartų, tačiau čia jums nepasakosiu, nors ir labai prašytumėte.

Dar viena paroda, kur autorius mini uolienas, gotiką ir pastatų fragmentus, yra Jaceko J. Kolasińskio „Lapidariumas“ galerijoje „Artifex“. Aišku, tradiciškai darbų aprašymo iki galo nesupratau, gal šį kartą kaltas vertimas, o gal nuosavas smegenų suskystėjimas. Muziejuje matytus uolienų ir architektūros paminklų fragmentus autorius perkuria iš plastiko, šiuos vaikystės prisiminimus paversdamas savotiškais suvenyrais. Kaip sakiau, liko iki galo neaišku, kaip ir ką jis ten padarė, bet galutinis rezultatas atrodo išgrynintas ir beveik tobulas. Maloniai primena praėjusias vasaros atostogas (pastebėjot: tai, kas praėjo, visada atrodo gražiau), visus tuos pajūryje besimėtančius plastmasiukus. Pigius plastikinius niekniekius, kuriuos jūra nugludino, apipynė jūržolėmis, pavertė beprasmiais ir dėl to žavingais objektais. Būdama maža maniau, kad jie atplaukia iš Švedijos (gal taip ir buvo), tačiau suaugusi ir įgavusi proto suvokiau, jog tai vis dėlto yra paslaptingosios deivės Jūratės pilies nuolaužos, nugludintos audringosios Baltijos bangų. Mūsų jūra dabar gintaro beveik nebegamina, tai minėta dama priversta suktis kaip išmano, daug rakandų jos pilyje, panašu, yra iš plastiko. Parodos autorius, spėju, irgi kažką panašaus pasakoja apie gotikinių pastatų fragmentus, perdarytus iš plastiko, ar tiesiog susimetusius į gniutulą gotikinių pilių 3D brėžinius. Beje, mano minėtus daiktelius ypač smagu rankioti vakarais, leidžiantis saulei. Toks beprasmis kičinis formalistinis užsiėmimas. Žinau, Lenkijoje (autorius lenkas) pajūris yra tarsi atvirkštinis, ten jie eina stebėti saulėtekių. O tai visiškai keičia reikalą, bent jau man keltis taip anksti vasaros rytais būtų beveik neįmanoma. Matot, koks šios parodos autorius, ne tiktai gabus, bet ir be galo pareigingas. Beveik kaip Čiurlionis.

Nuotraukos iš Artifex galerijos archyvo ir autorės
Nuotraukos iš Artifex galerijos archyvo ir autorės

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-15_nr._3629_101_8589.jpg

Tiesa, dar yra vokiečių menininko Jay’aus Gardo paroda „It’s the Frame not a Painting“ Jono Meko vizualiųjų menų centre. Iš visų mano išvardytų parodų šioji mažiausiai turi ką bendra su gotika. Pati parodėlė jauki ir nepretenzinga, vizualiai gana paveiki, bet organizatorių pristatoma kaip nežinia kas, tokia neregėta negirdėta koncepcija, be paaiškinimo į tokią gudrią parodą nė žingsnio. Eksponuoti rėmų ir jų fragmentų lietuviai niekada nebūtų sumąstę. Na, maždaug prieš 15 metų kiek­vienose Studentų meno dienose VDA dalyvaudavo bent po 1 ar 2 būsimuosius menininkus, kurie eksponuodavo rėmus vietoj paveikslų ar tiesiog tuščias drobes. Nežinau, gal dabar yra kitaip. Matyt, dviratį kas kažkiek laiko būtina išrasti iš naujo. O gal autorius tą ir norėjo pasakyti, nes parodoje vienas rėmas dar ir sukasi aplink savo ašį.

Na, gana apie tuos menus, reikia pagaliau praskleisti visatos paslapčių šydą ir pažiūrėti, kaip jums šį mėnesį seksis. Seksis neblogai, jei nesitrankysit po visokius šabakštynus, šiltai rengsitės, sveikai maitinsitės ir eisite laiku miegoti. Dar jei kasdien skaitysite horoskopus ir viskuo aklai tikėsite. Jeigu toks genijus kaip Mikalojus Konstantinas jais šitaip perdėtai domėdavosi, tai mums, paprastoms žemės kirmėlėms, tikrai nėra ko maivytis.

Be to, nedovanokit daugiau man kojinių.

Ir apskritai Čiurlionis – jokios ten ne Svarstyklės...

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-15_nr._3629_Jacek_Kolasinski.Lapidarium.3.jpg

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-15_nr._3629_Jacek_Kolasinski.Lapidarium.2.jpg

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-15_nr._3629_101_8580.jpg

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-15_nr._3629_101_8605.jpg

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai