Matthias Weichelt. Gelbstinti poezija

Johanneso Bobrowskio šimtųjų gimimo metinių proga išleidžiamas 1200 poeto laiškų rinkinys

Johannesas Bobrowskis. Ugnės Žilytės piešinys
Johannesas Bobrowskis. Ugnės Žilytės piešinys

„Įvykdžiau nusikaltimą!“ – taip prasideda laiškas, kurį „ištikimas Johannesas B.“ 1958 m. kovą rašo „didžiai gerbiamam Ponui Hucheliui“. Pasak J. Bob­rowskio, nusikaltimas buvo įvykdytas iš nevilties, „sek­madienio vakarą tarp vaikų slaugymo ir šeimos barnių“. Ir jis bijojo, netgi buvo šventai įsitikinęs, kad padarė kažką bloga. Nusikaltimas, kurį J. Bob­rowskis taip dramatiškai aprašė globėjui Peteriui Hucheliui, buvo toks: nepasitaręs su 14 metų vyresniu P. Hucheliu, jis nusiuntė pluoštą eilėraščių „Rütten & Loening“ leidyklai. Nežinia, kaip P. Huchelis reagavo į tokį prisipažinimą, tačiau nervingas laiško tonas leidžia numanyti, kaip stipriai J. Bob­rowskis bijojo jį papiktinti.

P. Huchelis – poetas ir VDR meno akademijos leisto literatūrinio žurnalo „Prasmė ir forma“ vyriausiasis redaktorius bei įkūrėjas – 1955-aisiais savo atnaujintame laikraštyje išspausdino negirdėto vaikų knygų autoriaus eilėraščius, todėl buvo laikomas J. Bobrows­kio atradėju. 1917 m. Tilžėje gimusio rašytojo visiškai savita, oficialių meno doktrinų nesuvaržyta kalbėjimo maniera ir neįtikėtinas talentas iš karto sužavėjo leidėją. Juos siejo ir kūrybos temos bei motyvai. P. Hucheliui, užaugusiam Brandenburgo grafystėje, gamta visų pirma buvo žmogiškų patirčių erdvė, istorijos ir kultūros scena. Taip pat ir J. Bobrowskis, P. Huchelio eilėraščius skaitęs karo nelaisvėje, nemėgo bedvasių kraštovaizdžių. Baltiškosios tėvynės gamta, kurią taip išraiškingai vaizdavo eilėraščiuose, o vėliau ir romanuose bei pasakojimuose, rašytoją jaudino tik „sąveikaudama su žmogumi, suteikdama jam erdvę veikti“. J. Bobrowskis P. Huchelį vadino „meistru“ nuo pat pirmojo susitikimo, o šis buvo laimingas pirmą kartą sutikęs tikrą poetą ir vis stebėjosi, iš kur tiek literatūrinių galių turėjo tas pilkas tolimame Berlyno Frydrichs­hageno rajone gyvenęs žmogelis, mėgęs bažnytinę muziką ir laiškuose mielai citavęs Bibliją.

J. Bobrowskio lyrika kaip literatūrinė Rytų politika*

1962 m., kai „Prasmėje ir formoje“ pasirodė debiutinė J. Bobrowskio prozos publikacija, o pats autorius gavo „Grupės 47“ apdovanojimą ir tapo pripažintas rytuose bei vakaruose, politiškai neįtakingas P. Huchelis privalėjo susirinkti daiktus ir palikti redakciją. Izoliuotas, pažemintas ir nuolat sekamas, iki pat emigracijos gyveno Vilhelmshorste netoli Potsdamo. Čia jis jautriai vertino bet kokį draugų ar kolegų palaikymą. J. Bobrowskis egzamino neišlaikė. Kai Christophas Meckelis P. Huchelio telefonu paskambino J. Bobrowskiui, šis neigė, kad viename akademijos renginių tyčia vengė užimti laisvą vietą šalia P. Huchelio. Padėtį tik pablogino po „tos nemalonios popietės“ parašytas laiškas, kuriame J. Bob­rowskis primygtinai tikino, jog „tai, kad vengiau P. Huchelio, buvo ne aplaidumas, o apskritai mano nesugebėjimas veikti tokiose situacijose“. P. Huchelis atsakė su mandagia pašaipa: „Jūsų noras pastaraisiais mėnesiais būti nuošalėje, Jūsų elgesys per pokalbį su Ch. Meckeliu arba po akademijos paskaitos, kuomet, pasitaikius progai, nesuradote nei laiko, nei ryžto ištarti žmoniško ir drąsaus žodžio, tiesiai šviesiai tariant, daugiau nei akivaizdus. Neliko jokių abejonių po to, kai laiške be užuolankų paaiškinote, jog dėl savo prigimties kitaip ir neįstengtumėte elgtis.“ Tai buvo nusižengimas, kuriam neužtenka jokio atsiprašymo.

Būtent tokios istorijos J. Bobrows­kio šimtmečiui skirtą keturtomį laiškų rinkinį paverčia skaitymo nuotykiu, beveik 30 metų epochą apimančiu laiškų romanu. Daugiau nei 1200 J. Bob­rowskio laiškų surinko ir, cituodamas atsakymus, kruopščiai aiškindamas istorinį bei biografinį kontekstus, komentarus laiškams parašė buvęs Marbacho literatūrinio archyvo rankraščių skyriaus vadovas Jochenas Meyeris. Laiškuose iki pat menkiausių smulk­menų išryškėja likimus nulemiančios draugystės ir nesutarimai, priešybės ir bendrybės. Čia netrūksta draugiškumo, pasitikėjimo, tačiau ir piktdžiugos („Kaip jau sakėme, P. Celanas yra visiškas niekas – E. Geibelio mėgdžiotojas“). Be to, galime patirti, ką reiškė gyventi socialistinėje padalytos valstybės pusėje, kur vešėjo valdžios savivalė ir nesibaigiantys saugumo tarnybų šnipinėjimai.

J. Bobrowskis, kurio knygos buvo leidžiamos tuo pat metu ir VDR, ir vakarinėje šalies dalyje, visada liko vokiečių poetas, nesitapatinęs su nė viena iš pusių ar sistemų. Net ir iškilus sienai, jis palaikė kontaktus su laiškų adresatais vakaruose – Nicolasu Bornu, Pauliu Celanu, Elisabeth Borchers, Hansu Mag­nusu Enzensbergeriu, Hubertu Fichte, Uwe Johnsonu, Hansu Werneriu Richteriu, Klausu Wagenbachu ir daugybe kitų. 1959 m., rašydamas artimam draugui Peteriui Jokostrai, teigė norįs „nesitapatinti su rytų vokiečiais, (...) taip pat, kaip ir su „svetimais vakariečiais“. Arba rašau eilėraščius vokiškai, arba mokausi lenkiškai“. Tai, kas vokiška, ir tai, kas lenkiška, rašė kitame laiške, jo šeimoje buvo neįtikėtinai sumišę, todėl ir pačiam rytų tautos liko itin artimos. J. Bobrowskis užaugo Rytprūsiuose, visą gyvenimą gelbėjusį klasikinį išsilavinimą įgijo Raistpilio ir Karaliaučiaus gimnazijose, o vasaras leisdavo pas senelius kitapus Memelio, lietuviškuose Vilkyškiuose ir Monciškėse. Karas, kuriame nuo 1939 m. buvo priverstas dalyvauti, nuvedė į Lenkiją ir Prancūziją, Kuršą ir Naugarduką, o iš nelaisvės Donecbeke prie Volgos sugrįžo 1949-aisiais.

Senoji Sarmatija, kraštas tarp Vyslos ir Uralo, J. Bobrowskiui, kaip rašytojui, buvo poetinio ilgesio svajonė, kuri, kaip 1956 m. rašė P. Hucheliui, turėjo išsipildyti „Sarmatiškajame divane“. 7 dešimt­metyje pasirodę romanai „Levino malūnas“ ir „Lietuviškieji klavyrai“ pratęsė šio krašto literatūrinį žemėlapį ir suteikė jam istorinės svarbos.

Gelbstinti poezija, prarastųjų ir pamirštųjų sugrąžinimas –­ taip tuometis prezidentas J. Gauckas per 50-ųjų J. Bobrowskio mirties metinių minėjimą Bellevue rūmuose apibūdino rašytojo kūrybą. Vokietijos Demokratinėje Respub­likoje prisiminimai apie rytines žemes buvo laikomi tabu. Dėl to J. Bobrowskis ėmėsi istorinio revanšo. Tas, kuris šlovino krašto grožį, privalėjo pasakoti ir apie to krašto žmonių gyvenimą, o priverstinai suardyto šimtmečius trukusio tarpusavio tautų sugyvenimo negalėjo nutylėti. Tik taip įmanoma įgyvendinti poetinę svajonę, savotišką literatūrinę rytų politiką, kurioje savo vietą turi ir praeitis, ir ateitis. Koks sąžiningas šiuo klausimu buvo J. Bob­­rowskis, sužinome iš 1956 m. laiško: „Noriu vienoje išsamioje (bent jau visa pamininčioje) eilėraščių knygoje susieti visus: rusus, lenkus, aisčius arba prūsus, kuršius, lietuvius, žydus – savuosius vokiečius. Tam reikia aprėpti viską: kraštovaizdį, gyvenimo būdą, folklorą, dainas, pasakas, posakius, mitologiją, istoriją, svarbiausius dailės, literatūros, istorijos atstovus. Tačiau svarbiausia –­ išryškinti vaidmenį, kurį mano tauta atliko šių tautų istorijoje. Šitaip sau išaiškinu jaunystės metus – iš nacių karo išpešu svarbiausią ir esmingiausią dalį. Toks esu ir poezijoje – uniformuotas ir kiaurai permatomas. To ir noriu – tragišką istoriją sąmoningai perimti ant savo pečių taip, kaip sugebu. Ir tai turėtų būti nematomas, galbūt net visai nereikalingas, nenusakomos istorinės mano tautos skriaudos, padarytos rytų tautoms, atpirkimo gestas.“

Dėl ankstyvos mirties (mirė 1965-aisiais trūkus apendiksui) J. Bobrowskio poetinis pasaulis liko neišbaigtas. Norintieji patirti jo posmų kalbinį žvilgesį ir unikalią stiliaus eleganciją, turėtų paimti į rankas Helmuto Böttigerio pratarmę J. Bobrowskio eilėraščių rinktinei – ją sudarė reikšmingas poeto tyrinėtojas Eberhardas Haufas, surinkęs ir didelę dalį J. Bob­rowskio laiškų. „Pavargo / kalba / kartu su privargusia burna / nesibaigiančiam kely / kaimyno namų link“, – rašoma viename eilėraščių. J. Bobrowskis troško kraštiečiams vokiečiams šį tą papasakoti apie nepažinų kraštovaizdį ir žmones. Šiandien to reikia taip pat, kaip ir tuomet.

 

* Kiek metaforiškai nuskambanti frazė „die Ostpolitik mit literarischen Mitteln“ nurodo esminę poeto kūrybos kryptį – J. Bobrowskiui rūpėjo iš literatūrinės ir kultūrinės užmaršties ištraukti Rytuose įsikūrusias ir vokiškai kalbančias tautas, jų kultūrą, papročius, kurie turėtų būti žinomi kiekvienam vokiečiui. (Vert. past.)

 

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Šutaitė„

Der Zeit“, 2017, Nr. 15.

Arturas Valiauga. Johanneso Bobrowskio Lietuva

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai