Kinas po 30 metų, didybės manija, liniuotė, įvaizdžiai, hm, hm, bėėėė...

Ir aš, romi kramsnotoja, kaip visi Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariai – labai malonu – dykai gavau storą knygą storais viršeliais „Lietuvos kinematografininkai“ („Krantų redakcija“, 2017). Prieš iškilmingą pristatymą dovanodama leidinį jo sudarytoja ir redaktorė Rasa Paukštytė primygtinai atsiprašinėjo už viską, ką rasiu ne taip ir imsiu graužtis. Juk buvo mažai laiko! Vieneri metai. Ką tu, nieko, nieko, iš anksto sveikinu, klaidos – tai taip žmogiška ir natūralu...

Taigi tikrai nesiruošiau rašyti – ir dar įsijautusi į bjauriosios anoniminės ožkos vaidmenį! Juk informacinis žinynas, kurio klijavimas yra kruopštus, nuobodus ir nedėkingas darbas, bet kuriuo atveju yra pasitarnaujantis istorijai (ir kartais net tiesai) žanras.

Pasirodo, ne bet kuriuo.

Neabejodama galėčiau pagirti tik nelengvą knygos maketavimą ir jo autorę Daivą Mikalainytę, padariusią knygą lengvą.

Turbūt ir viršelio dailininką Augį Kepežinską, sumaniusį ant maždaug 500 personų apimančio 567 puslapių tomo viršelio kaip simbolinę antkapinę plytą uždėti vieną seną išblukusią nuotrauką (fotografo pavardės sąraše neradau) – brangų grupinį kinošnikų kadrą prie laidojamos kino studijos Birutės gat­vėje, Vilniuje.

Apsiramink, žila mekentoja, visa kita – žvelgiant dabartinio (tuo labiau būsimo, dar negimusio) nežiniuko kinošniko akimis – irgi juk neblogai išėjo.

1986 m., prieš 30 metų, Laimono Tapino išleisto adekvataus leidinio (4 kartus plonesnio) tekstai, lietuviško tarybinio kino kūrėjų biofilmografijos, dabar yra papildytos kritikų publikacijų fragmentais. Taip pat kaip ir kai kurios naujųjų laikų. Galbūt tai, kolegos, daro vaizdą ir spalvingesnį, tačiau subjektyvūs kritikų žvilgsniai, visokie baltieji ir juodieji metraštininkai enciklopediniam žanrui juk nelabai dera. Tuo labiau kad dominuoja dviejų kritikų – Sauliaus Macaičio (mirusio prieš dešimtmetį) ir Rūtos Oginskaitės – spalva, o tą spalvą ir personos apšvietimą, kaip žinome, nesunku pasukti norima linkme, tada, pavyzdžiui, režisieriaus Donato Ulvydo rakursas staiga patamsėja, o kito režisieriaus ir, kaip teigiama, tik „humoristo“ Natano Liubošico pašviesėja... Ir taip toliau. Bet čia gal smulkmenos.

Suprantu, kodėl iš visų pusių yra aprašinėti vien režisieriai (ir ypač dokumentininkai), o aktoriai nustumti – jie, brolyčiai, ir taip pernelyg daug šlovės gavę, nuo galvos iki kojų visur išgražinti.

Taip pat suprantu, kodėl apie kino dailininką ir kompozitorių, deja, ir operatorių, nėra panegirikų – dar negimė kritikas, kuris daugiau nei vieną du sakinius apie juos suregztų. (Nors tų kino kritikais pasivadinusių čionai radau devynias galybes.)

Tačiau nesuprantu politikos dėl dabartinių kino prodiuserių įamžinimo. Jie, gerai išmokę savo gaminamam kinui sėkmės takus nušluoti, nusišluoja juos sau ir čia. Ponų direktorių puslapinės kolonėlės lūžta nuo filmų ir festivalių pavadinimų. Jiems knygos istorijoje paminklai pastatyti ir įėjimas į rojų garantuotas. Ir šventam Pet­riukui – redaktorei – dėl to galvos nė kiek neskauda. Bet kodėl tuomet, Rasele, tokios tuščios Michalinos Meškauskienės, Vytauto Vilimo ir kt. pozicijos; po galais – kur Julijono Lozoraičio ir jo kūrybos sėkmę pašlovinanti katedra? Šiam a. a. prodiuseriui teskirta viena kolonėlė! Matuoju su liniuote: taigi Uljanai Kim – šešios su puse, Jurgai Gluskinienei, Dagnei Vildžiūnaitei – po penkias... Kruopščiausiai save registruoja moterys. Kaip ožka maskulinistė, konstatuoju, kad knygai aiškiai trūksta vyriškos rankos.

Įvade Paukštytė rašo: „...internetinė erdvė, deja, neįpareigoja kūrėjų pateikti tikslią informaciją apie savo darbus (...). Visa tai ir dar daugiau galima ir verta pamatyti žvelgiant į tuos „tik“ duomenis, kurie lydi filmų pavadinimus ir darboviečių, kūrybinių veiklų apibūdinimą. (...) už pateiktus leidiniui duomenis atsako patys kinematografininkai.“

Hm... Aš žinyne atrandu naujųjų kinematografininkų įvaizdžius. Jų pačių parašytus ir redaktorei (bei už leidinį taip pat atsakingai kūrybinei organizacijai) atsiųstus CV. Ant kurių lengva ranka buvo uždėtas elementarus lekalas ir tokie pat kriterijai.

Jau po pirmų knygos „kadrų“, kaip blogame kine po kokių 10 min., man kąsnis įstringa. Abukevičius Petras, paskui išsyk – Abukevičius Ramūnas. Jų personoms šitoje garbės lentoje tiek pat vietos atmatuota!

Ir kas čia kaltas? „Už pateiktus atsako patys...“? O mano galva – tik knygos sudarytoja. Jeigu ji dirba atsakingai ir ne mėgėjiškai.

Iš tų įvairaus plauko ambicingų kinematografininkų, neįsiamžinusių per gyvenimą taip, kaip tie gražūs artistai, iš tiesų, ką gi paimsi. Dažniausiai jie tiesiog nepakaltinami.

Savo rašinėliuose jie, negailėdami balto popieriaus, sąžiningai skrebena: „Lietuvos kino žiūrovų „Kinfo“ prizas už geriausią kino scenarijų, geriausią režisūrą, geriausią pagrindinį aktorės A. Marčenkaitės vaidmenį ir geriausią metų filmą“; „Euromed“ kino naktis Vilniaus mokytojų namų kieme (...)“; „lietuvių kino festivaliai, dienos, savaitės Tbilisyje, Katmandu, Indija, Novgorode, Rusija, Grace, Austrija, Splite, Kroatija (...)“; „sudarė atvirukų komplektą „Lietuviški kino plakatai“; „Gera daryti gera“ akcija buvo skirta bendruomenėms inicijuoti labdaringas filmo peržiūras, diskusijas. Akcijoje aktyviausiai dalyvavo Plungės, Kelmės, Palangos, Švenčionių, Akmenės, Raseinių bendruomenės, renginiai vyko JAV, Norvegijoje, Belgijoje, Olandijoje, Britanijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Estijoje“; „dirbo masinių scenų koordinatore projekte (...), masinių scenų režisieriaus asistente (...), buvo scenarijaus tęstinumo asistentė kuriant trumpametražį filmą (...), antroji režisieriaus asistentė kuriant ilgametražį (...), filmavimo aikštelių vadybininkė kuriant filmą“ etc.

Ir niekas visos šitos grafomanijos neištrumpino, neiššukavo.

Festivalių (kurių pasaulyje, oi, kaip gaila, yra truputį mažiau nei pagaminamų filmų) nuolat kartojami netrumpinami pavadinimai ir prizai sudaro (ne, dar neišprotėjau ir neskaičiavau) didelę ir neskanią šios istorinės knygos dalį. Štai puikaus operatoriaus Rimvydo Leipaus regalijos užima 7, o ne mažiau puikių Griciaus, Tomaševičiaus ir Mockaus atitinkamai tik 3, 2, 2 puslapio kolonas... Oi, nepradėk vėl.

Hm, o gal vis dėlto mano galvelė kiek nusisuko? Juk dėl turinio konsultavo ir įžymūs, lyg ir nekorumpuoti, lyg ir profesionalūs vyresnieji kolegos. Kaip manote?

Ožka Ragožka iš p. 512 (tik pusė kolonėlės, trumpiausios iš visų graužikų!)

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos nuotrauka
Lietuvos kinematografininkų sąjungos nuotrauka

Šlept šlept Vilniuje šiandien, meee...

Atspėkite, kokiame renginyje gausiausiai dalyvauja „Swedbank“ ir SEB banko komandos? Teisingai, „Danske Bank Vilniaus maratone“. O viena menkiausiai atstovaujamų komandų, neatspėsite, – „Vilkas su ožiukais“. Bėgu vienas. Šįmet pasirinkau beveik ketvirtį maratono, beveik pusę pusės maratono, visą dešimtį kilometrų.

Keliolika minučių trunkantis laukimas garde at­ima daug jėgų, nes neturiu telefono, negaliu nei palia­liakinti su kuo nors, nei atsigerti ar pažiaumoti ko nors – nieko, kas nuramintų nervus, neturiu. Taigi telieka stovėti su geltonu numeriu (beveik tokiu kaip karvės ausyse) ant krūtinės ir žiūrėti į vis mažėjantį laiką.

Startas! Jaučiuosi, tarsi būčiau astronautas, paliktas vienas kosmose, nes pro mane didžiuliu greičiu lekia meteorai – greičiau bendraminčiai draugai nei varžovai. Po puskilometrio pasijaučiu ast­ronautu, bet jau turbūt kosminiame laive, nes pasiveju meteorus, kuriems baigėsi startinė inercija. Priešais bėga vyras, vis besigręžiojantis atgal. Jeigu ant nugaros būtų parašyta „Kurdistan“, tai sunerimčiau ir bėgčiau kuo toliau nuo jo, gal netgi pagerinčiau savo rezultatą, bet jo marškinėlius puošia užrašas „Latvija“, tad neskubėdamas velkuosi iš paskos. Matau Naglį Šuliją, mokantį blondinę bėgti į įkalnę: „Reikia tempą ne didinti, o mažinti.“ Šitą jau seniai žinau. Nematau Mariaus Ivaškevičiaus, dėl maratono negalinčio į senamiestį išsikviesti taksi ir todėl galbūt apimto isterijos. Bet greitąją visur galima išsikviesti. Matau ir girdžiu bėgikams nuotaiką keliančius muzikantus. Šiemet man daugiausia energijos įpučia saksofono ir džembės duetas, grojantis ties Seimu. Labai padeda ir vanduo, pilstomas specialiuose taškuose. Sunervina greičiau ne bend­raminčiai draugai, o varžovai, metantys tuščius plastikinius puodelius ne į šalį, o tiesiai kitiems po kojomis, taip pat staiga sustojantys ar iššokantys prieš pat nosį nežinia iš kur. Bet jų nenubausi, įkalčių mažiau nei prieš politikus, „imančius paskolas“ iš įvairaus plauko verslininkų. Prie Smetonos, kai pristigdavo įrodymų, įtariamieji buvo siunčiami į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą skaldyti akmenų... Kažkaip ne ten nusukau... Maironio, Rad­vilaitės, Šventaragio... laikas finišuoti. Bandau padidinti tempą, bet jau stinga jėgų. Šiaip taip įveikiu distanciją, laimiu prieš save.

Ožiukas su basketkėm