Vilkas su ožiukais nagrinėja žinynus ir lekia

Kinas po 30 metų, didybės manija, liniuotė, įvaizdžiai, hm, hm, bėėėė...

Ir aš, romi kramsnotoja, kaip visi Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariai – labai malonu – dykai gavau storą knygą storais viršeliais „Lietuvos kinematografininkai“ („Krantų redakcija“, 2017). Prieš iškilmingą pristatymą dovanodama leidinį jo sudarytoja ir redaktorė Rasa Paukštytė primygtinai atsiprašinėjo už viską, ką rasiu ne taip ir imsiu graužtis. Juk buvo mažai laiko! Vieneri metai. Ką tu, nieko, nieko, iš anksto sveikinu, klaidos – tai taip žmogiška ir natūralu...

Taigi tikrai nesiruošiau rašyti – ir dar įsijautusi į bjauriosios anoniminės ožkos vaidmenį! Juk informacinis žinynas, kurio klijavimas yra kruopštus, nuobodus ir nedėkingas darbas, bet kuriuo atveju yra pasitarnaujantis istorijai (ir kartais net tiesai) žanras.

Pasirodo, ne bet kuriuo.

Neabejodama galėčiau pagirti tik nelengvą knygos maketavimą ir jo autorę Daivą Mikalainytę, padariusią knygą lengvą.

Turbūt ir viršelio dailininką Augį Kepežinską, sumaniusį ant maždaug 500 personų apimančio 567 puslapių tomo viršelio kaip simbolinę antkapinę plytą uždėti vieną seną išblukusią nuotrauką (fotografo pavardės sąraše neradau) – brangų grupinį kinošnikų kadrą prie laidojamos kino studijos Birutės gat­vėje, Vilniuje.

Apsiramink, žila mekentoja, visa kita – žvelgiant dabartinio (tuo labiau būsimo, dar negimusio) nežiniuko kinošniko akimis – irgi juk neblogai išėjo.

1986 m., prieš 30 metų, Laimono Tapino išleisto adekvataus leidinio (4 kartus plonesnio) tekstai, lietuviško tarybinio kino kūrėjų biofilmografijos, dabar yra papildytos kritikų publikacijų fragmentais. Taip pat kaip ir kai kurios naujųjų laikų. Galbūt tai, kolegos, daro vaizdą ir spalvingesnį, tačiau subjektyvūs kritikų žvilgsniai, visokie baltieji ir juodieji metraštininkai enciklopediniam žanrui juk nelabai dera. Tuo labiau kad dominuoja dviejų kritikų – Sauliaus Macaičio (mirusio prieš dešimtmetį) ir Rūtos Oginskaitės – spalva, o tą spalvą ir personos apšvietimą, kaip žinome, nesunku pasukti norima linkme, tada, pavyzdžiui, režisieriaus Donato Ulvydo rakursas staiga patamsėja, o kito režisieriaus ir, kaip teigiama, tik „humoristo“ Natano Liubošico pašviesėja... Ir taip toliau. Bet čia gal smulkmenos.

Suprantu, kodėl iš visų pusių yra aprašinėti vien režisieriai (ir ypač dokumentininkai), o aktoriai nustumti – jie, brolyčiai, ir taip pernelyg daug šlovės gavę, nuo galvos iki kojų visur išgražinti.

Taip pat suprantu, kodėl apie kino dailininką ir kompozitorių, deja, ir operatorių, nėra panegirikų – dar negimė kritikas, kuris daugiau nei vieną du sakinius apie juos suregztų. (Nors tų kino kritikais pasivadinusių čionai radau devynias galybes.)

Tačiau nesuprantu politikos dėl dabartinių kino prodiuserių įamžinimo. Jie, gerai išmokę savo gaminamam kinui sėkmės takus nušluoti, nusišluoja juos sau ir čia. Ponų direktorių puslapinės kolonėlės lūžta nuo filmų ir festivalių pavadinimų. Jiems knygos istorijoje paminklai pastatyti ir įėjimas į rojų garantuotas. Ir šventam Pet­riukui – redaktorei – dėl to galvos nė kiek neskauda. Bet kodėl tuomet, Rasele, tokios tuščios Michalinos Meškauskienės, Vytauto Vilimo ir kt. pozicijos; po galais – kur Julijono Lozoraičio ir jo kūrybos sėkmę pašlovinanti katedra? Šiam a. a. prodiuseriui teskirta viena kolonėlė! Matuoju su liniuote: taigi Uljanai Kim – šešios su puse, Jurgai Gluskinienei, Dagnei Vildžiūnaitei – po penkias... Kruopščiausiai save registruoja moterys. Kaip ožka maskulinistė, konstatuoju, kad knygai aiškiai trūksta vyriškos rankos.

Įvade Paukštytė rašo: „...internetinė erdvė, deja, neįpareigoja kūrėjų pateikti tikslią informaciją apie savo darbus (...). Visa tai ir dar daugiau galima ir verta pamatyti žvelgiant į tuos „tik“ duomenis, kurie lydi filmų pavadinimus ir darboviečių, kūrybinių veiklų apibūdinimą. (...) už pateiktus leidiniui duomenis atsako patys kinematografininkai.“

Hm... Aš žinyne atrandu naujųjų kinematografininkų įvaizdžius. Jų pačių parašytus ir redaktorei (bei už leidinį taip pat atsakingai kūrybinei organizacijai) atsiųstus CV. Ant kurių lengva ranka buvo uždėtas elementarus lekalas ir tokie pat kriterijai.

Jau po pirmų knygos „kadrų“, kaip blogame kine po kokių 10 min., man kąsnis įstringa. Abukevičius Petras, paskui išsyk – Abukevičius Ramūnas. Jų personoms šitoje garbės lentoje tiek pat vietos atmatuota!

Ir kas čia kaltas? „Už pateiktus atsako patys...“? O mano galva – tik knygos sudarytoja. Jeigu ji dirba atsakingai ir ne mėgėjiškai.

Iš tų įvairaus plauko ambicingų kinematografininkų, neįsiamžinusių per gyvenimą taip, kaip tie gražūs artistai, iš tiesų, ką gi paimsi. Dažniausiai jie tiesiog nepakaltinami.

Savo rašinėliuose jie, negailėdami balto popieriaus, sąžiningai skrebena: „Lietuvos kino žiūrovų „Kinfo“ prizas už geriausią kino scenarijų, geriausią režisūrą, geriausią pagrindinį aktorės A. Marčenkaitės vaidmenį ir geriausią metų filmą“; „Euromed“ kino naktis Vilniaus mokytojų namų kieme (...)“; „lietuvių kino festivaliai, dienos, savaitės Tbilisyje, Katmandu, Indija, Novgorode, Rusija, Grace, Austrija, Splite, Kroatija (...)“; „sudarė atvirukų komplektą „Lietuviški kino plakatai“; „Gera daryti gera“ akcija buvo skirta bendruomenėms inicijuoti labdaringas filmo peržiūras, diskusijas. Akcijoje aktyviausiai dalyvavo Plungės, Kelmės, Palangos, Švenčionių, Akmenės, Raseinių bendruomenės, renginiai vyko JAV, Norvegijoje, Belgijoje, Olandijoje, Britanijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Estijoje“; „dirbo masinių scenų koordinatore projekte (...), masinių scenų režisieriaus asistente (...), buvo scenarijaus tęstinumo asistentė kuriant trumpametražį filmą (...), antroji režisieriaus asistentė kuriant ilgametražį (...), filmavimo aikštelių vadybininkė kuriant filmą“ etc.

Ir niekas visos šitos grafomanijos neištrumpino, neiššukavo.

Festivalių (kurių pasaulyje, oi, kaip gaila, yra truputį mažiau nei pagaminamų filmų) nuolat kartojami netrumpinami pavadinimai ir prizai sudaro (ne, dar neišprotėjau ir neskaičiavau) didelę ir neskanią šios istorinės knygos dalį. Štai puikaus operatoriaus Rimvydo Leipaus regalijos užima 7, o ne mažiau puikių Griciaus, Tomaševičiaus ir Mockaus atitinkamai tik 3, 2, 2 puslapio kolonas... Oi, nepradėk vėl.

Hm, o gal vis dėlto mano galvelė kiek nusisuko? Juk dėl turinio konsultavo ir įžymūs, lyg ir nekorumpuoti, lyg ir profesionalūs vyresnieji kolegos. Kaip manote?

Ožka Ragožka iš p. 512 (tik pusė kolonėlės, trumpiausios iš visų graužikų!)

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos nuotrauka
Lietuvos kinematografininkų sąjungos nuotrauka

Šlept šlept Vilniuje šiandien, meee...

Atspėkite, kokiame renginyje gausiausiai dalyvauja „Swedbank“ ir SEB banko komandos? Teisingai, „Danske Bank Vilniaus maratone“. O viena menkiausiai atstovaujamų komandų, neatspėsite, – „Vilkas su ožiukais“. Bėgu vienas. Šįmet pasirinkau beveik ketvirtį maratono, beveik pusę pusės maratono, visą dešimtį kilometrų.

Keliolika minučių trunkantis laukimas garde at­ima daug jėgų, nes neturiu telefono, negaliu nei palia­liakinti su kuo nors, nei atsigerti ar pažiaumoti ko nors – nieko, kas nuramintų nervus, neturiu. Taigi telieka stovėti su geltonu numeriu (beveik tokiu kaip karvės ausyse) ant krūtinės ir žiūrėti į vis mažėjantį laiką.

Startas! Jaučiuosi, tarsi būčiau astronautas, paliktas vienas kosmose, nes pro mane didžiuliu greičiu lekia meteorai – greičiau bendraminčiai draugai nei varžovai. Po puskilometrio pasijaučiu ast­ronautu, bet jau turbūt kosminiame laive, nes pasiveju meteorus, kuriems baigėsi startinė inercija. Priešais bėga vyras, vis besigręžiojantis atgal. Jeigu ant nugaros būtų parašyta „Kurdistan“, tai sunerimčiau ir bėgčiau kuo toliau nuo jo, gal netgi pagerinčiau savo rezultatą, bet jo marškinėlius puošia užrašas „Latvija“, tad neskubėdamas velkuosi iš paskos. Matau Naglį Šuliją, mokantį blondinę bėgti į įkalnę: „Reikia tempą ne didinti, o mažinti.“ Šitą jau seniai žinau. Nematau Mariaus Ivaškevičiaus, dėl maratono negalinčio į senamiestį išsikviesti taksi ir todėl galbūt apimto isterijos. Bet greitąją visur galima išsikviesti. Matau ir girdžiu bėgikams nuotaiką keliančius muzikantus. Šiemet man daugiausia energijos įpučia saksofono ir džembės duetas, grojantis ties Seimu. Labai padeda ir vanduo, pilstomas specialiuose taškuose. Sunervina greičiau ne bend­raminčiai draugai, o varžovai, metantys tuščius plastikinius puodelius ne į šalį, o tiesiai kitiems po kojomis, taip pat staiga sustojantys ar iššokantys prieš pat nosį nežinia iš kur. Bet jų nenubausi, įkalčių mažiau nei prieš politikus, „imančius paskolas“ iš įvairaus plauko verslininkų. Prie Smetonos, kai pristigdavo įrodymų, įtariamieji buvo siunčiami į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą skaldyti akmenų... Kažkaip ne ten nusukau... Maironio, Rad­vilaitės, Šventaragio... laikas finišuoti. Bandau padidinti tempą, bet jau stinga jėgų. Šiaip taip įveikiu distanciją, laimiu prieš save.

Ožiukas su basketkėm

Komentarai  

 
+2 #2 p. Vanda 2017-09-25 16:59
Gyvenime dar nebuvau mačius tokio išsamaus komentaro
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -5 #1 Rasa Paukštytė ožkai 2017-09-21 09:24
Ožka, kai tu prieš “Lokio” premjerą išdidžiai pareiškei, kad mane sukritikavai, žinojau, kad sulauksiu to įprasto pamazgų kibirėlio, kurį išpili ant tų, kurie nėra tavo draugai ar favoritai. Intrigos, nuoskaudų ir kompleksų viešas eskalavimas, žodžiavimasis yra kultūrinės terpės (kaip, matyt, ir kitų) kasdienybė. Man irgi ne pirmas kartas, kai sulaukiu prognozuojamų šlykštynių iš kolegų ir ne tik.
Tau bemekenant prisiminiau vasarą “Metuose” skaitytą Rimvydo Stankevičiaus tekstą apie kritikos kritiką, kuriame poetas kalba apie autoriaus teisę apsiginti, kai apie jo darbą rašomos nesąmonės. Ir jokia mandagumo taisyklė “netinka reaguoti į kritiką” čia nebegalioja.
Kodėl gi tokia teise nepasinaudojus, jei “kritiką” lydi paprasčiausi maži ir nemaži melai, kažkoks primityvus darbo tikslo iškraipymas, o objektyvūs techniniai dalykai paverčiami baisiausiu leidinio trūkumu (nors ožkos pretenzijos liečia kokių gal dešimties žmonių veiklų aprašus, ne daugiau). Melas prasideda toj vietoj apie “patamsėjusį” režisierių, nes jis leidinyje, profesionalią ožkos terminiją vartojant, atvirkščiai - “pašviesėjęs” ( ir už tai jau išklausiau ne vieną moralą, maždaug, nėra čia ko žaisti su tuo objektyvumu).
Bet gyvenimas vis tiek gerėja. Galima popierių naudoti ne tik kino kūrėjų duomenims registruoti, bet galima - perpasakojant LM skaitytojams buitinį neriškų pokalbį su kažkokiapaukšty te, kas kame daugiau prasmės mato… Įžangos žinutė, kaip suprantu, ta, kad bulvarinės spaudos metodas, kai pašnekovas neįtaria, jog yra stebimas, plepa kas ant seilės užėjo, o vėliau savo žodžius pamato laisvai cituojamus, persikėlė į kultūrinę spaudą? Už šitą pamoką - be jokios ironijos ačiū.
Visada galvojau, kad kritikų gildijos nariai yra raštingi žmonės, bet nė nenutuokiau, kad kino kūrėjų veiklą kažkas iš jų gali matuoti liniuote ir pagal veiklos aprašymo ilgį spręsti apie kūrybos turinį ir prasmę. Tai kažkokie keisti profesiniai standartai, jeigu kalbam apie vienos srities žinyną (o ne visuotinę Lietuvos enciklopediją, to dar betrūko). Duomenys yra tik duomenys, aprašantys veiklą. Nuo kada CV ilgis lygus kūrybos ar kitokios profesinės veiklos reikšmei, ožka, tu, ožka?
Vienų režisierių, operatorių, dirbusių jau atkurtos Nepriklausomybė s laikais, CV ilgesnis, o kitų, kurių daugiausia darbų sukurta sovietmečiu, - trumpesnis. Sovietmečiu kinematografini nkai su nedidelėm išimtim dirbo tik Kino studijoje, nuo 90 -ųjų - ir šen, ir ten, ir dar penkiuose darbuose. Sovietmečiu visi filmai sukurti vienoje Lietuvos kino studijoje, Nepriklausomybė s laikais - studijų dešimtys, dalis filmų sukurti kartu su užsienio bendragamintoja is. Kaip jų prie filmų neminėti? Tai, nepatikėsit, prideda eilučių aprašymuose, ir net kolonėlių - tad tokios techninės detalės.
Ir ką dabar daryt, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę N režisieriaus, M operatoriaus, P prodiuserio darbai pradėjo keliaut po festivalius ir pelnyt prizus, o to, kuris dirbo sovietmečiu, filmai galėjo tik sąjunginiam festivalyje kokiame Taškente sudalyvauti, ir tai jau buvo liuks, ir jokios kitos jų kūrybos sklaidos galimybės jiems net nesisapnavo? Kaip dabar tą istorinę neteisybę ištaisyti? Gal to, kurio darbai iš geriausų festivalių neišlindo Nepriklausomybė s pradžioj, CV patrumpinti, taip sakant, prizų, festivalių, veiklų skaičių pamažinti, kad padoriau, kukliau šalia klasiko atrodytų? Galiu klysti, bet man atrodo, kad klasikai, kuriems ožka advokatauja, nėra tokie kvaili, kad nesuprastų, kodėl jų jaunesnių kolegų profesinės veiklos aprašai ilgesni.
Kuo išsamesnių duomenų apie veiklą prasmę įžangoje paaiškinau, ir čia galėčiau, bet kažkaip net nepatogu, gi profesionalai, žurnalas-portal as “kultūrinis”…
Jūs ten “Litmenyje” jau visai iš didelio rašto išėjot iš krašto? Nuo kada darboviečių, pareigų filmavimo komandoje, veiklų, festivalių, prizų vardijimas gali būti apibūdinamas kaip grafomanija? Dar orų prognozės lentelę literatūra pavadinkit …
Bet labiausiai man patiko pastraipa apie prodiuserius, kurie tau, ožka, yra tas pats, kas filmų direktoriai sovietmečio Lietuvos kino studijoje. Manau, ir jiems ši mintis patiks. Nes čia tikrai atsiveria erdvė prodiuserių vadybininiams sugebėjimams - edukacinių projektų kūrybai. Profesionalė ožka, pasirodo, rimtai neįtaria skirtumų tarp filmų direktoriaus kokiu 7-uoju deš. ir prodiuserio funkcijų šiandien? Kinematografini nkų sąjungai ne žinyną leisti reikėjo, bet kursus kritikų gildijai organizuot, kad tuos skirtumus išaiškintų. Aš jau geriau būčiau kokią vieną kitą diskusiją pamoderavus, nei CV iš lentelių į tekstus perdarinėjus, garbės žodis. Žinoma, kad apie filmus nuomonę galima rašyt ir neturint žalio supratimo, kaip šiandien kino srityje dirbama, kas kokias pareigas turi, kaip vystomi filmų projektai, kaip surenkamas filmui finansavimas, nuo ko priklauso, ar iš viso pajudės filmavimas. Galima, bet ar reikia tą analfabetizmą specialiai demonstruoti kitomis progomis, Jūratėle?
O tas leidinys tikrai nėra joks stebuklas. Paprasčiausia nišinė pusės tūkstančio žmonių veiklos registracijos knyga su panašiu skaičiumi nuotraukų, o kad nebūtų nuobodu vartyt yra įdėta kritikų tekstų apie daugelį režisierių, vienas kitas komentaras. Kuriai ožkai nepatinka, gali savo pasidaryt, savo tekstų įsidėt - kaip rodo pasaulinė praktika, žinyno tipo leidinių koncepcijų gali būti šimtai (ne tik žinyno kaip kapinyno su paisomais neva “paminklų” aukščiais, kokį įsivaizduoja žurnalo darbuotoja).
Nė vienai ožkai panašaus pobūdžio leidinio noras per trisdešimt metų nekilo, tai gal kuri dabar, pasipiktinusi, padirbės? Ne tik liniuote ir ragais.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai