Šią savaitę žiūrėdamas reportažus ir skaitydamas apie siaubingus uragano Irma padarinius, prisiminiau Trisoliarį, keistą planetą iš Liu Cixino mokslinės fantastikos šedevro „Trijų kūnų problema“.

Knygos personažas mokslininkas įtraukiamas į virtualios realybės žaidimą „Three Body“: žaidėjai atsiduria svetimoje planetoje Trisoliaris, turinčioje tris saules. Jos teka ir leidžiasi keistais ir nenuspėjamais intervalais: kartais labai nutoldamos, dėl to planetoje tampa nepakeliamai šalta, kartais pernelyg priartėdamos ir sukeldamos naikinantį karštį, o retsykiais ilgam pradingdamos. Gyvenimas Trisoliaryje – tai nuolatinė kova su bemaž nenuspėjamomis gamtos stichijomis. Vis dėlto žaidėjai pamažu supranta, kaip sukurti civilizaciją, ir mėgina apskaičiuoti keistus karščio ir šalčio ciklus.

2010 09 20 LUNI Vilnius. Kiek klaidžiosime po Tikrovės dykumą? Virtuali diskusija su filosofu S. Žižeku. manipuliacija.lt nuotrauka
2010 09 20 LUNI Vilnius. Kiek klaidžiosime po Tikrovės dykumą? Virtuali diskusija su filosofu S. Žižeku. manipuliacija.lt nuotrauka

Ar tokie reiškiniai kaip Irma neliudija, kad mūsų Žemė taip pat pamažu virsta Trisoliariu? Niokojantys uraganai, sausros ir potvyniai, visuotinis atšilimas – ar visa tai nerodo, kad esame liudininkai kažko, ką galime įvardyti tik kaip „gamtos pabaigą“? „Gamtą“ čia reikėtų suprasti tradicine prasme kaip metų kaitos ritmą, patikimą žmonijos istorijos foną, kažką, ką manome visad būsiant šalia.

Pašaliečiui sunku įsivaizduoti, kaip didelis tankiai apgyvendintos žemės plotas pranyksta po vandeniu ir milijonai žmonių netenka bazinių savo pasaulio koordinačių: teritorijos su jos laukais, o drauge ir kultūriniais pamink­lais nebelieka, ir gyventojai –­ nors supami vandens – tampa į krantą išmestomis žuvimis, tarsi aplinka, kurią tūkstančiai kartų laikė akivaizdžiu egzistencijos pagrindu, imtų dužti į šipulius.

Panašių katastrofų, be abejo, būdavo visada, net žmonijos priešistorėje. Šiandienos naujovė ta, kad, gyvendami postreliginėje iliuzijų išsisklaidymo epochoje, šių katastrofų nebegalime įprasminti kaip platesnio gamtos ciklo dalies ar dieviškos rūstybės apraiškos.

Štai kaip 1906 m. Williamas Jamesas1 aprašo reakciją į žemės drebėjimą: „Mane tiesiog užvaldė džiugesys ir susižavėjimas. Džiugesys regint gaivališkumą, kokį įgavo tokia abstrakti „žemės drebėjimo“ idėja, tapusi konk­rečia ir išversta į juntamąją tikrovę... Ir susižavėjimas stebint trapų medinį namuką, išsilaikantį ant kojų tokio kratymo akivaizdoje. Nejutau jokios baimės, tai buvo grynas gėrėjimasis ir nuoširdus susitaikymas.“ Kaip toli šioji jausena nuo griūvančių žmogaus gyvenimo pagrindų!

Gamta tampa vis chaotiškesnė ne tik todėl, kad pralenkia mūsų kognityvinius gebėjimus, bet visų pirma todėl, kad nepajėgiame kontroliuoti mūsų pačių kišimosi į jos tėkmę padarinių: kas žino, prie ko prives biogenetinė inžinerija ar globalinis atšilimas.

Netikėtumas esame mes, tai susiję su neaiškumu, su tuo, kaip patys derame šiame vaizdinyje: neperregima vaizdinio dėmė – jokia kosminė paslaptis, ne paslaptingas supernovos sprogimas, toji dėmė esame mes, mūsų kolektyvinė veikla. Tai, ką vadiname „antropocenu“, yra nauja mūsų planetos gyvenimo era, joje žmonija nebegali sau leisti žvelgti į Žemę kaip į neišsenkantį rezervuarą, pasirengusį absorbuoti mūsų gamybinės veiklos rezultatus.

Turime susitaikyti su mintimi, kad gyvename erdvėlaivyje „Žemė“, atsakingame ir atskaitingame už savo būties sąlygas. Vos įgavę užtektinai galios, kad paveiktume pagrindines savo gyvenimo sąlygas, privalome susitaikyti su mintimi, kad esame tik dar viena gyvūnų rūšis mažoje planetoje. Tai suvokę privalome sukurti kitokį santykį su mus supančia aplinka: turime tapti kukliais, su gamta bendradarbiaujančiais patikėtiniais, nuolat derėtis dėl toleruotino stabilumo lygio be jokios įgimtos mūsų saugumą užtikrinančios formulės.

Vadinasi, turėtume užimti gynybinę poziciją ir ieškoti naujos ribos? Atstatyti prarastą pusiausvyrą ar veikiau sukurti naują? Būtent tai mums siūlo vyraujanti ekologija, to paties tikslo siekia ir bioetika drauge su biotechnologija: ši ieško naujų mokslinės intervencijos galimybių (genetinių manipuliacijų, klonavimo ir t. t.), o bioetika stengiasi taikyti moralinius suvaržymus tam, ką biotechnologija mums leidžia sukurti.

Savaime bioetika nėra imanentinė mokslinei praktikai: ji įsiterpia į šią praktiką iš išorės, primesdama išorinę moralę. Būtų netgi galima sakyti, kad bioetika yra išdavystė mokslinės pastangos tikslų ar tikslo, teigiančio: „Nestatyk į pavojų savo mokslinio troškimo; bekompromisiškai laikykis jo nurodytojo kelio“. Panašūs bandymai apriboti pralaimi, nes ignoruoja tai, kad jokios objektyvios ribos nėra: šiandien atrandame, kad pats objektas – gamta – nėra stabilus.

Skeptikai linkę pabrėžti mūsų žinių apie tai, kas vyksta gamtoje, ribotumą –­ vis dėlto šis ribotumas jokiais būdais nereiškia, kad mums neverta būgštauti dėl ekologinės grėsmės. Priešingai, derėtų susirūpinti, kadangi situacija yra itin nenuspėjama. Nūdienos abejonės dėl visuotinio atšilimo nerodo, jog reikalai nėra itin rimti, veikiau jie gerokai chao­tiškesni, nei manėme, ir gamta bei socialiniai faktoriai neatsiejamai susipynę.

Ar įmanoma pasitelkti kapitalizmą prieš šią grėsmę? Net jei jis ekologiją gali lengvai paversti nauja kapitalistinių investicijų ir konkurencijos sfera, pati susietos rizikos prigimtis iš esmės atmeta tokią galimybę. Kodėl?

Kapitalizmas funkcionuoja tik esant tam tikroms socialinėms sąlygoms: numato pasitikėjimą objektyvizuotu „nematomos rinkos rankos“ mechanizmu, kuris lyg savotiškas Proto Gudrumas užtikrina, kad individualių egotizmų konkurencija vyksta bendros gerovės labui. Vis dėlto šiandien aplinkui vyksta radikalūs pokyčiai: mūsų horizonte ryškėja dar neregėta subjektyvaus veiksmo, pajėgaus sukelti ekologinę katastrofą, lemtingą biogenetinę mutaciją, atominę, karinę ar socialinę katastrofą etc., tikimybė. Pirmąkart žmonijos istorijoje pavienis sociopolitinis veiksmas gali išties modifikuoti ar net nutraukti globalinį, istorinį ir gamtinį procesą.

Jeanas-Pierre’as Dupuy2 remiasi komp­leksinių sistemų, kurioms būdingos dvi priešingos savybės, teorija: tvirtas stabilumas ir kraštutinis pažeidžiamumas. Šios sistemos gali prisitaikyti prie reikšmingų trikdžių, integruoti juos, atrasti naują pusiausvyrą ir stabilumą, bet tik iki tam tikros ribos („kritinio taško“), kurią peržengus mažiausias trikdys gali išprovokuoti katastrofą ir paskatinti įvesti visiškai kitą tvarką.

Daugelį šimtmečių žmonijai nereikėjo sukti galvos dėl gamybos poveikio aplinkai: gamta gebėjo prisitaikyti prie miškų naikinimo, anglies ir naftos naudojimo ir kitokios taršos. Vis dėlto šiandien negalime atmesti galimybės, kad artėjame prie kritinio taško –­ negalime būti dėl to tikri, nes kritinis taškas išryškėja tik tada, kai jau per vėlu, retrospektyviai.

Karolio Barecko nuotrauka
Karolio Barecko nuotrauka

Kalbant apie būtinybę ko nors griebtis dėl šiandien kylančios ekologinių katastrofų grėsmės galima pažiūrėti į šį reikalą rimtai ir nuspręsti daryti ką nors, kas galbūt rytoj, jokiai katastrofai nenutikus, pasirodys juokinga, arba galima nieko nedaryti ir katastrofos atveju prarasti viską. Prasčiausia būtų pasirinkti vidurinį kelią ir apsiriboti keliomis priemonėmis, bet taip pralaimėtume, nes realybėje vidurinio kelio nėra. Tokioje situacijoje visos kalbos apie išankstinį pasirengimą, atsargines priemones ir rizikos kontrolę būtų bergždžios.

Štai todėl antropoceno teoretikų mums, žmonėms, metami kaltinimai dėl aplinkai keliamos grėsmės atrodo raminamai apgaulingi: mėgstame jaustis kalti, nes jei tokie esame, vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Veržiame katastrofos kilpą, vadinasi, galime išsigelbėti paprasčiausiai pakeisdami gyvenimo būdą. Iš tikrųjų sunku pripažinti (bent jau mums, vakariečiams), kad taip pat esame (mums nežinomu laipsniu) bejėgiai stebėtojai, tegalintys laukti ir žiūrėti, kas nutiks.

Norėdami to išvengti, įsitraukiame į siautulingą ir obsesišką veiklą: perdirbame panaudotą popierių, perkame biologinius produktus, bet ką, kad tik jaustumės šį tą darantys, įnešantys savo indėlį – lyg futbolo sirgaliai, palaikantys savo komandą priešais televizoriaus ekranus, rėkiantys ir strykčiojantys ant sofos, apimti prietaringo tikėjimo, esą tai kažkaip paveiks rezultatą.

Tad pagrindinė pamoka, kurią mums derėtų išmokti – žmonijai reikėtų pradėti ruoštis gyventi lankstesniu ir nomadišku būdu: vietiniai ir globalūs aplinkos pokyčiai gali priversti imtis milžiniškų socialinių pokyčių.

Įsivaizduokime: galingas ugnikalnio išsiveržimas visą Islandiją pavertė negyvenama dykra, kur tokiu atveju islandams kraustytis? Ir kokiomis sąlygomis? Ar jiems turėtų būti suteikta nauja teritorija, o gal jiems reikėtų išsibarstyti po pasaulį? O jei šiaurinis Sibiras taptų dar atšiauresnis ir netinkamas žemdirbystei, o teritorijos į pietus nuo Sacharos – pernelyg sausringos, kad jose galėtų išgyventi gausi žmonių populiacija: kaip tada būtų organizuojamas gyventojų perkėlimas?

Kai panašūs reiškiniai nutikdavo praeityje, socialiniai pokyčiai vykdavo neapgalvotai ir nekontroliuojamai, su smurto ir naikinimo epizodais. Šiandien, kai visoms tautoms prieinamos masinio naikino priemonės, panaši perspektyva skamba katastrofiškai.

Viena aišku: nacionalinis suverenitetas turės būti radikaliai persvarstytas ir teks rasti naujų visuotinės kooperacijos būdų. O kaip ekonomikos ir konsumacijos permainos, susijusios su pakitusiomis oro sąlygomis, vandens ir energijos šaltinių stygiumi? Kokiais sprendimais vadovaujantis šios permainos bus svarstomos ir vykdomos? Metas pradėti ieškoti atsakymų į šiuos sudėtingus klausimus.

 

1 Williamas Jamesas (1842–1919) – airių kilmės amerikiečių psichologas ir filosofas, instrumentinio pragmatizmo plėtotojas, turėjęs įtakos tokiems mąstytojams kaip Henri Bergsonas. Jo veikalas „Psichologijos pagrindai“ („The Principles of Psychology“) yra vienas reikšmingiausių XIX a. psichologijos kūrinių.

2 Jeanas-Pierre’as Dupuy (g. 1941) – prancūzų inžinierius ir filosofas, kognityvinių mokslų ir epistemologijos centro Ecole polytechnique įkūrėjas.

 

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė

www.independent.co.uk, 2017-09-12