Iš Kruvinosios Merės (švelnių) pasakojimų

Renato Neverbicko nuotrauka
Renato Neverbicko nuotrauka

Suskaičiavau, kad šiemet suėjo po tiek pat metų – įveiktų sovietmečiu ir Nepriklausomybės įtvirtinimo lenktynėse. Mintis sukrėtė: nuoširdžiai nežinau, kokią porciją laisvės įsisavinau ir kuo ji pavirstų, jeigu po „Zapad“ pratybų į mano butą ateitų su šautuvu ir pasakytų, kad areštuoja buvusius „Atgimimo“ darbuotojus.

Esu nepaprastai baili: norėčiau revoliucijų daugiau nepatirti. Priešingai nei mano draugė eseistė Dalia Staponkutė, Europą teisianti per graikiškosios pasaulėjautos akinius, esu įsitikinusi, kad sovietai ateis. Dėl to tingiu net ginčytis: jie aršūs, jų daug, užimtos žemės neatiduoda geruoju ir dar daugelį šimtmečių manys, kad pasaulį užgrobti priklauso jiems.

Be to, jie neturi išeities: karas visada buvo jų šansas užsimiršti.

Apie kokį lietuvišką romaną svajoju? Kad kažkas, gabesnis už mane, meistriškai pavaizduotų, kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos visuomenės susilenkia trilinki, per naktį prisimena lindimo būdus į raudoną užpakalį ir mikliai atsiduria pavadinimus pakeitusiuose postuose.

Net galėčiau pateikti sąrašą, kurie žmonės iš artimiausios aplinkos tai padarys.

Naktimis įsivaizduoju lakstančias jų akis, šlapius sprandus ir šachmatų lentos partijas: viskas vyks online ir per bankų sąskaitas. Kai kurie spės.
Vienas kitas pasikeis CV – veiksmas beprasmis, bet įprastas ir mechaninis.

Rusų mentalitetas man nerūpi: susigūžusi laukiu, kiek didvyrių bus iš saviškių. Du procentai? Trys? Nulis nulis keturi po kablelio? Baimė nukanda mano sapną, testas nutraukiamas: miegok ramiai, vaikeli, – esi sena, mylėjai, gimdei, rašei, keliavai, beveik viską patyrei, o kartojimasis seniai nebėra įkvėpimo šaltinis.

Na, gerai: rašau aš tą romaną, kaip jie ateis, o mes pasirodysime besą tikri suskiai – bailūs drebakinkiai, neverti pagarbos ir niekuo pasaulyje netikintys. Bet sutikčiau paspausti delete, kad romano scenarijus nepasitvirtintų.

Kuo sparčiau senstu, tuo intensyviau galvoju apie jaunesnius už save ir mėginu nuolat būti su jais, kad nejausčiau skystų panikos performansų Vilniuje likti visai viena. Pati surengčiau neblogą: dylančių smegenų moteris, nė karto nekeitusi geismo orientacijos, bando jauniklei paaiškinti, kad pasaulyje reikia kuo nors tikėti. Bent jau tuo, kad Tėvynė yra šventa vieta.

Beveik neabejoju, kad mano amžiaus žmonės tebebijo buvusių sovietų, kurie vystykluose pratinti pritarti dūdų orkestrui per karinį paradą Maskvoje. Kas pasikeitė? Tik parado vieta – Baltarusijos ganyklos ir Karaliaučiaus prieigos, kuriose sprogimai bumbsėjo jau prieš porą savaičių ir buvo girdimi net Latvijos Papėje, kai ten atostogavau.

It perekšlė įsikandau tuos pabaisas, kurie ateis, kad atliktų MŪSŲ mąstymo testą ir daugiau nė vienam nereikėtų spėlioti, kuriam veiksmui yra pasirengęs.

Mano pačios vaikai – vienas iš Vokietijos, kita iš Skandinavijos – įsitikinę, kad tėvynė yra visas pasaulis, nes jiems svarbi saviraiška ir adekvatus atlygis už ją. Mano baimės jiems atrodo komiškos: tobulai perėmę NATO ir Europos Sąjungos demagogiją, kaip ir kodėl dera nieko negalvoti.

Kodėl apie tai rašau? Nes norėčiau drąsių pilietinių knygų apie išlikimą, o ne paikų ir lėkštų istorijų, kurias vieną po kitos masiškai kepa leidyklos. Kitą sykį sudarysiu sąrašą: bus komiškas ir nežmoniškai ilgas.

Labai gerbčiau tą, kuris parašytų talentingą romaną apie drąsą.

P. S. Išdavystės romanui buvau sugalvojusi tobulą pavadinimą – „Žiurkutis“. Bet leidykla sako, kad šlykštūs padarai pavadinimuose skaitytojus atstumia. Ypač moteris. Todėl rašykit protingiems.