Černivciuose (poezijos festivalio „Meridian Czernowitz“ leidybos projektas) išleistas Serhijaus Žadano romanas „Internatas“.

Su romano autoriumi kalbasi rašytojas ir žurnalistas Igoris Pomerancevas.

Serhijus Žadanas. manipuliacija.lt nuotrauka
Serhijus Žadanas. manipuliacija.lt nuotrauka

Stotis nudažyta geltonai, tačiau dažai nuo lietaus apsunko, patamsėjo. Valstybines vėliavas apdairiai nukabino nuo kolonų: supranta, kad armija palieka miestą, verčiau neerzinti tų, kurie ateis jai pasitraukus. Prie kolonų šiukšliadėžės grūste prigrūstos ryškiaspalvių pakuočių ir plastiko. Virš jų, ant tuščių kokakolos butelių, karo keli kruvini tvarsčiai. Kraujas taip pat ryškus. Šiukšlių seniai niekas neveža. Net balandžiai nesisuka apie jas.

Apie karą Ukrainos rytuose rašomi eilėraščiai, esė, tinklaraščiai, tačiau tai dinamiški žanrai. Sukurta ir filmų, vienaip ar kitaip susijusių su karu. Ukrainos skaitytojai laukė romano apie karą. Ir jis buvo parašytas. Ar sąmoningas, racionalus buvo žanro pasirinkimas?

Taip, tai ne spontaniškas, o racionalus sprendimas. Jį priėmiau jau 2014 m. vasarą, labai gerai tai prisimenu. Tada įgijau pašnekovą, susirašinėjimo adresatą, jis vardu Igoris, rašytojas, gyvenantis prie Luhansko, okupuotoje teritorijoje, –­ kaip tik ten ir užvirė tikras pragaras. Šis žmogus susirado mano adresą ir pradėjo rašyti. Kitaip tariant, aprašinėti tai, ką mato aplink save, o matė karą. Tai buvo dienoraščiai iš pačios karo šerdies, tačiau – civilio, t. y. jis aiškios politinės pozicijos neturintis žmogus. Suprantama, nepalaikė separatistų, tačiau nesuprato ir Ukrainos. Visa tai Igoris bandė nuoširdžiai aprašyti. Vieną akimirką supratau, kad skaitau romaną, kad tai baisiai svarbu, aktualu. Kartą paklausiau, ar neprieštaraus, jei pasiremsiu jo patirtimi rašydamas romaną. Atsakė, kad ne. Pradėjau dirbti. Pirmą romano variantą sumaniau dar 2014 m., bandžiau rašyti, bet man tai nepatiko, žinojau, kad kažko negaliu suprasti, pajusti. Todėl viskas užsitęsė iki 2016-ųjų. Pernai vėl pradėjau rašyti ir baigiau tekstą paskutinę žiemos dieną. Galima sakyti – metai intensyvaus rašymo. O Igoris... mes ir dabar susirašinėjam, nusiunčiau jam ir tekstą: kai kas patiko, kai kas – ne, į kai ką įsijautė, į kai ką – ne... jis rašo toliau, padėjau parengti keletą publikacijų.

b_200_288_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-22_nr._3630-3631_internat.jpg

Igoris, apie kurį kalbate, – bend­ra­au­toris ar personažas?

Jis ne personažas – turėjo tapti personažu pirmojoje redakcijoje, ten kaip tik ir rašiau apie jį, apie patirtį žmogaus, išgyvenančio aktyviąją karo fazę, bet vėliau supratau, kad noriu pasakyti šiek tiek daugiau. Romanas – tai ne atsitiktinė emocija ar refleksija, o istorija, turinti priežastį, padarinius, ja / joje bandoma paaiškinti personažo veiksmų mechaniką. Suprantama, rašydamas romaną aprėpi visą pasakojimą, todėl vien Igorio neužteko – nuo jo istorijos atsispyriau, bet galiausiai išėjo visai kitoks personažas.

Kurdamas romaną rašytojas turi pasirinkti poziciją – ne idėjinę ar politinę, o pasakotojo poziciją, jo optiką. Ar tai nekėlė rūpesčių?

Taip, žinoma. Romane man svarbiausia rašytojo optika, ar jis įsitraukęs į įvykius, ar atsiribojęs nuo jų, ar angažuotas. Iš čia ir pasakojimo įtampa, ir temperamentas. Tinkamai sureguliuoti optiką –­ sudėtingiausia, turbūt todėl pradžioje taip užtrukau. Žinoma, 2014 m. tokio teksto dar nebūčiau parašęs – prieš trejus metus viską suvokėme daug aštriau. Taigi ši dvejų metų distancija reikšminga.

Tad kokią optiką pasirinkote: kas esate jūs, kas – romano pasakotojas?

Aš – operatorius, kino kamera, rodanti įvykius, nes kamera neturi jausmų, tik fiksuoja. Operatoriaus užduotis –­ kaip įmanoma detaliau, tikriau perteikti tai, kas vyksta.

„Sužeistasis – dar visai paauglys, turbūt nėra nė dvidešimties. Plikai skusta galva, ant smakro – skustuvo įbrėžimas: tikriausiai skutosi tamsoje. Nusmailėjusi nosis, tamsios akys vis prisimerkia iš skausmo. Po megztiniu jūreiviški marškinėliai. Sunkus kareiviškas diržas, kamufliažinės kelnės, suvarstomi auliniai. Ir žaizda pakaklėje. Užsikosėjus ant jūrinukės šliūkšteli kraujas. Todėl jis stengiasi sulaikyti kvėpavimą kaip nerdamas į vandenį.“

Dažnai lankotės zonoje, kur vykdoma antiteroristinė operacija, kitaip tariant, karo veiksmų zonoje netoli prieš­akinės linijos. Ar ši patirtis atsispindi romane?

Žinoma, atsispindi. Ir paskirose situacijose, scenose iš realaus gyvenimo, ir atmosferoje, kurią norėjau perteikti. Nežinau, ar pavyko, tačiau kai kurie epizodai – iš gyvenimo, bandžiau juos perkelti į tekstą.

Gal pateiktumėte bent vieną pavyzdį?

Yra epizodas, kur personažai eina gatve ir virš jų ima šaudyti „Gradai“ – šaudo iš jų pusės. Taip nutiko vienoje kelionėje: staiga virš mūsų ėmė sproginėti raketos. Tai šiek tiek netikėta, tačiau žinai, kad baisiausia gali prasidėti po kelių minučių, atskriejus atsakui. Supranti tapęs taikiniu ir staiga pradedi elgtis visai kitaip, nes reikia ką nors daryti.

Apie karą rašė – taip pat ir romanus – daugybė rašytojų. Gal egzistuoja kokia nors ukrainiečių karinio romano tradicija apie Antrąjį pasaulinį karą, o gal net apie Pirmąjį? Ar rašėte atsižvelgdamas į ją? Ar buvo smalsu gretinti, lyginti savo tekstą su geriausiais Vakarų autorių romanais apie karą?

Žinoma – ką perskaitei, lieka atmintyje. Manau, labai įdomus karui skirtas klodas yra XX a. 3–4 dešimtmečių literatūroje. Tai net ne Pirmasis pasaulinis, o 1918–1920 m. pilietinis karas. Pavyzdžiui, Mykola Chvilevojus ir kiti jo kartos rašytojai, tarp kurių yra labai reikšmingų, gilių kūrėjų. Visa M. Chvilevojaus kūryba, pradedant ankstyvąja proza, įdomi ir novatoriška. Bet ar kalbant apie karo temai skirtus tekstus galima sakyti „įdomu“? Tai prasminga, originalu. Tai mano, kaip skaitytojo, patirties dalis, nes ši literatūra mane augino.

Parašėte romaną ukrainiečių kalba, tačiau šiame kare Ukrainos pusėje kariauja žmonės, kurie tarpusavyje, o kartais ir su priešu, kalbasi rusiškai. Kaip išsprendėte šią problemą?

Taip nusprendžiau, nors nežinau, ar tai įtikinama, ar bus priimtina kai kuriems skaitytojams. Tikrovėje mano veikėjai iš tiesų dažniausiai, nors ne visada, bendrauja rusiškai. Kita vertus, karas šiek tiek pakeitė situaciją, atsirado personažų, kurie visą laiką kalba ukrainietiškai arba staiga pradeda vartoti ukrainiečių kalbą, o kai kurie nuo ukrainiečių peršoka prie rusų. Ukrainiečių kalba šiame kare dabar irgi dalyvauja. Tačiau suprantu, jog tikrovėje mano personažai turbūt dažniau kalbėtų rusiškai. Tai amžina ukrainiečių prozos problema – kaip perteikti. Šiame romane pasielgiau paprastai: nuolat pažymiu, kokia kalba bendrauja personažai. Originale viskas perteikta ukrainiečių kalba, tačiau šalia remarkos: čia jie bendrauja rusiškai, o čia – vartoja suržyką (rusų ir ukrainiečių kalbų mišinį), arba kalba rusiškai su maskvietišku akcentu, arba tiesiog rusiškai, nors aišku, kad vietiniai, nes kas antras žodis –­ ukrainietiškas. Taigi pasirinkau transliteravimą. Taip pat bus ir vokiškame, prancūziškame ar angliškame vertime, todėl skaitydamas savo kalba skaitytojas supras, kad veikėjai kalba skirtingomis kalbomis. Yra dar vienas aspektas, paaiškinantis, kam man visa tai ir kodėl: pagrindinis veikėjas – ne kariškis, o civilis, jo profesija labai neįprasta – ukrainiečių kalbos mokytojas. Gyvena Donbaso srities miestelyje, yra vietinis, ten gimė ir užaugo, baigė pedagoginį ir dabar dėsto štai tokią discipliną – ukrainiečių kalbą. Taigi ukrainiečių kalba jam nesvetima, bet pats bendrauja rusiškai ir tik su mokiniais kalba ukrainietiškai. Kalbinis susidvejinimas, galima sakyti, pagilina jo ideologinį, politinį ir, plačiąja prasme, egzistencinį susidvejinimą. Ir namas, kuriame jis gyvena, – ties fronto linija, todėl ryte išeidamas iš namų jis iš vienos pusės mato Ukrainos armiją, o iš kitos – separatistus; iš vieno šono sklinda ukrainiečių kalba, iš kito – rusų. O jis tarp viso šito bando rasti save, nes aiškios pozicijos neturi.

Rašytojai turi savąją periodinę lentelę, panašią į tą, kurią Rusijos mokyklose vadina Mendelejvo lentele. Šalia kokių romanų ar knygų matote savo kūrinį? Gal tai Erichas Maria Remarque’as ar anglų rašytojas Robertas Grave’as, o gal Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų poetai?

Nei E. M. Remarque’as, nei Ernestas Hemingway’us. Juk tai ne fronto, ne apkasų proza. Manau, jei pats nekariavai, rašyti kariaujančių žmonių vardu reikia labai atsargiai, nes kyla didžiulė pagunda kalbėti apie tai, ko pats nejauti, nejautei. Štai kodėl mano veikėjai civiliai... Su kuo būtų galima palyginti? Kol kas nesugalvoju, bet apie tai pamąstysiu. Kai pasirodys knyga, tik­riausiai jau būsiu parengęs kokius nors šabloninius atsakymus.

Manau, kritikai labai greitai ras tokius šablonus.

Tikriausiai taip. Juk visiems aišku, kad apie karą viską jau seniai parašė Homeras. Mes rašome tik variacijas.

Jūsų knyga – tai poezijos festivalio „Meridian Czernowitz“ leidybos projektas. Kodėl nusprendėte išleisti romaną Černivciuose?

Nes man patogu spausdintis Černiv­ciuose – tai veikiau techninis, o ne ideologinis klausimas. Nors ir ideologinis, nes publikuotis pas draugus visada maloniau. Tai ne strategija, tiesiog taip susiklostė: knyga leidžiama ten, kur autoriui malonu ir patogu spausdintis.

Sniego kąsniai ant stogo, sukumpę medžiai tolumoje, dangus stingdamas leidžiasi žemyn. Paša bėgioja žvilgsniu aukštyn žemyn ir staiga pastebi juos – šimtus šiltų paukščių krešuliukų, susigniaužusių kaip kumščiai, šimtus paukščių snapų, nusitaikiusių į jį iš viršaus, šimtus akių, apvalių, sustingusių iš kasdienės baimės. Balandžiai glaudžiasi viens prie kito, lipte sulipę viršuje, virš kolonų, po stoties frontonu, sprauste spraudžiasi viens į kitą lyg sušalę, nors jiems iš tikrųjų nešalta – jiems baisu: jie bijo triukšmo anapus kombinato, bijo išsišakojusių gatvių tylos, bijo gyvsidabrio atšvaitų danguje, bijo, kad aplinkui nieko nėra.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

www.svoboda.org