Jūratė Visockaitė. Vitaminas C, antiLupa, (po)tiesos ir (po)teatro šuliniai ir t. t.

Naujasis LNDT „Lokis“ kitą rytą po premjeros mano tuščiame ekrano puslapyje pirmiausia iššoka kaip siurprizas jaunimui, kuris vakare plūsteli į sostinės centrą ir paskui ilgai sėdi už apšviestų Vilniaus kabakų langų. Tik jis dar nežino apie tą siurprizą. Kaip nežino Prospero Mérimée novelių ir Vito Luckaus fotografijų. Tačiau pastarieji spektaklyje tampa tik rokerio Bertrand’o Cantat dramatiškos istorijos ramsčiais, ir ačiū Dievui.

„Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Po spektaklio pasidomės labiau, dažniau užsuks ir į patį teatrą, kuris, pasirodo, geba sukelti roko koncerto efektą. Dar paraleliai verčia spręsti kažin kokią moralinę / algebrinę formulę su anų pavardžių dėmenimis – ir net jeigu nei tu, nei pats teatras jos nė velnio neišsprendžia ir scenoje rišliai neužrašo – vis tiek išeini kiek pakaušęs, kartu su aktoriais pasišlaistęs narkotizuojančiais scenos / videofilmo koridoriais.

Publika pasiskirsto kategoriškai. Vieniems šita sauja vitamino C (aktoriaus Vainiaus Sodeikos metafora) graužia skrandį, kitiems – nieko tokio, jie krykštauja amfiteatre ir veržiasi toliau. Kur? Kur dar toliau „po tiesos mirties“, po teatrinio manifesto „potiesa“ gimimo?

Perskaičiusi paslaugiai fojė siūlomą laikraštį apie LNDT 78 sezoną suprantu, kad ir visą likusį sezoną bus kasamas kitokios tiesos šulinys (o dar Oskaro Koršunovo pranešimas žiniasklaidoje apie būsimą „nenormalų“ OKT sezoną). Šulinys gilus, tamsus ir žemyn pasižiūrėjus baimę keliantis... Apie katarsį ir tyrą vandenį net kalbos nėra.

Nors aš pati iš „Lokio“ vandens tik­rai išsitraukiau ir neatsižadu jo kaip kiti mano kartos žiūrovai. Lenko Łukaszo Twarkowskio (g. 1983) spektaklis, suprantu, yra aistringas, kruvinas jo ir visos grupės kūrybinis darbas – net jeigu toje kūryboje dominuoja išmaniosios technologijos. O jeigu imsi narstyti tekstą / vaidinimą / scenografiją / choreografiją / muziką / videoprojekciją fragmentiškai, bus dar geriau. Jeigu į dramos teatro sceną įeisi kaip į mūsų ŠMC sales su objektams atitvertais kambarėliais; arba kaip į kokį nors andergraundinį kiną (įstabaus apšvietimo epizodas, kai herojai išeidami varsto prie rampos pristumtų namų-konteinerių duris); arba kaip į to paties OK „Eglės žalčių karalienės“ variantą Raudonojo Kryžiaus ligoninėje; arba kaip į Larso von Triero filmą „Dog­vilis“ (2003 m.!) – tik čia jau atvirkščiai – kaip smėlio laikrodį, kiną į teatrą suverčiant.

Hm, dažnai pagalvoju, kad visas tas šmcėjinis menas yra tiesiog rojus kritikams, gal tai netgi pasaulinis sąmokslas, kad jie turėtų apie ką rašyti, giedoti it kurtiniai? Apie „Lokį“ norisi plepėti be galo.

Visi spektaklio sraigteliai sukasi pavydėtinai išvien – bent jau mano akiai, o ir šalia kaip prikaltas sėdėjęs chuliganiškos prigimties maestro Jonas Vaitkus turbūt užpavydėjo visos šitos tempo ir tankmės puikybės. Protarpiais garso decibelai naikina klausą, o tamsoje staiga aitriai baltai sušvytėjęs ekranas – regą. Tačiau prie durų juk kabėjo įspėjimas sveikuoliams! Prie durų buvo ir pavadinimas su trumpąja „i“. Tetras gali viską!

b_600_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-22_nr._3630-3631_lokis_23_photo-D.Matvejev.jpg

Rašai ir vis suki į šoną. Toliau nuo esmės.

Aktoriai buvo įstabūs. Šį sykį pateisinu man apskritai bjaurią manipuliaciją su nešiojama ir kišama prie pat aktoriaus nosies kamera. Gal dėl to pasiduodu vaizdo laužymui, kad veiksmas scenoje pernelyg abstraktus, neapčiuopiamas, jovališkas ir kad stambūs kadrai konkretina situacijas priartindami deformuotus, bet iškalbingus veidus. Juose jau – taip! – perskaitai anonsinę šios dramos temą: meilė ir mirtis, žvėris ir žmogus, gražuolė ir pabaisa. Į savotišką sektą suburti aktoriai – ypač aktorės Airida Gintautaitė ir Dovilė Šilkaitytė – pasireiškia kaip nebyliojo kino žvaigždės. (Mėgstu didįjį nebylį, įtariu, kad jis atgimsta, taigi progresyvūs teatro vadovai, dėkitės domėn.)

O tekstas? Teksto versmių ir taip visur aplinkui daug. Čionai apskritai balsas atlieka „gyvos muzikos“ funkciją. B. Cantat juk grojamas iš įrašo, kompozitoriaus Bogumilo Misalos apokaliptinės kompozicijos – taip pat, o aktorių kalba per mikrofonus kuria gyvą eterį. Kodėl gi ne? Kam reikia, paskaitykite P. Mérimée paskutinę gyvenime novelę apie pagonišką Žemaitiją, pažiūrėkite intriguojantį dokumentinį filmą apie V. Luckų „Meistras ir Tatjana“, atsisiųskite už širdies griebiančią B. Cantat dainą „Les Écorchés“, kurios sceninis įvaizdis finale jaudinamai kilsteli ir užraukia spektaklį. Kurį vėlgi negėda bus parodyti Paryžiuje... Dramaturgės Ankos Herbut motyvų klausiausi įdėmiai, apglušintos ausys ne viską išgirdo, o ką išgirdo, kiaurai prapuolė (na, išskyrus įžanginį autorių sukeitimo anekdotą).

O apie ką ir kodėl „Lokis“, manau, reikėtų paklausti režisieriaus mylimo mokytojo K. Lupos (jei jis atvažiuotų pasižiūrėti). Atsimenate, kaip „Didvyrių aikštėje“ sustingusi Tarnaitė-Rasa Samuolytė žiūrėjo pro langą į kažką, kas vyksta gatvėje? Mes už tai vaizdo projekcijų autoriui Ł. Twarkowskiui „Auksinį kryžių“ davėme.

 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-22_nr._3630-3631_2017-09-22_nr._3630-3631_virselis.jpg

2017-09-22 nr. 3630-3631

|
Židrijos Janušaitės performansas, atliktas „Winter CREATurE 4x4“, Kaunas, 2016. Dainos Pupkevičiūtės nuotraukaAvrom Sutzkever. Batų vežimas
vienas eilėraštis


Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai