Režisierius Rati Oneli: „Kitos prasmės nėra“

Iš Tbilisio kilęs Rati Oneli nebuvo nieko girdėjęs apie Čiaturą – Kaukazo kalnuose Gruzijoje įsikūrusį šachtų miestelį. Tačiau užteko kelių nuotraukų, kad ten nuvyktų. Ir kelių pirmųjų dienų, kad ryžtųsi palikti Niujorką ir ten apsigyventi.

Kasyklų išraustas miestelis kažkada garsėjo didžiausiais pasaulyje mangano rūdos ištekliais. Čiaturoje dirbo per 4 tūkst. kalnakasių. Norėdami pademonstruoti sėkmingą pramonę sovietai į jį netgi atgabendavo turistų. O kalnakasiai kasdien rizikuodavo gyvybe, keliaudami į šachtas nesaugiais lyniniais keltuvais ar po 18 valandų trukusios pamainos ten pat užsnūsdavę. Žlugus pramonei, gyvenimas drastiškai pasikeitė.

Sostinėje (o vėliau Klaipėdoje ir Ukmergėje) rugsėjo 21–spalio 8 d. vyksta Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Spausdiname pokalbį su programos favorito filmo „Saulės miestas“ režisieriumi R. Oneli’u.

Rati Oneli. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Rati Oneli. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kaip atradote Čiaturą?

Atsitiktinai. Pamačiau kelias nuotraukas. Negalėjau patikėti, kad toks miestelis egzistuoja. Ir dar Gruzijoje. Pats esu kilęs iš jos, bet ničnieko nebuvau girdėjęs apie Čiaturą. Jau 15 metų gyvenau Niujorke. Nutariau vykti. Atvykęs supratau, kad turiu pasilikti. Apsigyvenau Čiaturoje ir jau 3 metai esu čia.

Pasilikote Čiaturoje net ir pasibaigus filmavimo darbams?

Filmavimai baigėsi neseniai. Premjera įvyko vasarį Berlyne. Dėl to dar esu čia. Tačiau dabar Gruzijoje vyksta daug įdomių dalykų. Šalis išgyvena lūžį. Gyvenimas verda įvairiomis kryptimis. Manau, menininkui labai svarbu dabar čia pagyventi.

Sovietai 4 dešimtmetyje nusiuntė rašytoją B. Pasternaką į kolūkius rašyti apie kolektyvizaciją. Jis parašė, kad neįmanoma žodžiais išreikšti to, ką tenka išgyventi šiems žmonėms, pamatė kančias ir gyvenimą, nepasiduodantį jokiai logikai. Čiaturoje pajutau tą patį. Viskas aplink buvo gerokai daugiau nei aš pats iki tol. Gerokai daugiau nei tiesiog filmas. Todėl ilgai gyvenau miestelyje jausdamas, kad neturiu moralinės teisės filmuoti. Pirmiausia norėjau susivokti, leisti susiformuoti asmeniniam įspūdžiui. Vis dėlto nuo pat pradžių žinojau, kad tai nebus tiesiog stebėjimas, bandymas objektyviai parodyti gyvenimą. Žinojau, jog tai bus labai subjektyvu. Po pusmečio supratau: noriu kurti filmą ne tik apie miestą ar socialinį gyvenimą, bet ir apie žmones, jų gebėjimą viską įveikti. Tačiau ir tada nesiryžau pradėti filmavimų. Filmo herojai susirado mane patys. Jie ir pasiūlė kurti filmą.

„Saulės miestas“
„Saulės miestas“

Kaip kūrėte vizualinę filmo kalbą? Kas buvo svarbiausia?

Tai dokumentinis filmas, tačiau jam ruošiausi kaip vaidybiniam. Netikiu tradicine stebėjimo dokumentika. Tai tiesiog reportažas. Jei tampi stebėtoju, susikuri distanciją ir esi pašalinis. Tai ne tavo tiesa. Man buvo svarbu atrasti savo tiesą. Čia pragyventas pusmetis tam pasitarnavo. Susidraugavau su filmo herojais ir jų šeimomis. Iki smulk­menų žinojau, kada jie ilsisi, kada ir kaip keliauja į darbą. Jie priprato prie manęs.

Pirmą kartą atvykęs į Čiaturą užlipau ant kalno, nuo kurio filme ir atsiveria vaizdas į miestelį. Tai buvo 2014-ųjų vasara. Apėmė keistas jausmas. Mačiau tarsi džiungles, bet tai buvo ne džiung­lės. Kažkas magiška. Net pasirodė: kažkada čia buvo įsikūrusi aukšta civilizacija. Ji ir sukūrė šį milžinišką eksperimentą. Gal kilo kataklizmas, o gal jie tiesiog viską paliko ir išvyko kitur, o dabar čia gyvena šitie žmonės... Milžiniškos konstrukcijos veikia žmones ir jie niekaip negali atsispirti šitai traukai. Natūra valdo žmones. Siekiau, kad ji taptų dar vienu filmo herojumi.

Nepaisant tamsos ir griuvėsių, Čiatura nufilmuota labai estetiškai, netgi poetiškai.

Galbūt. Aš kitaip ir nematau. Montuodamas supratau daug dalykų apie save, bet dar daugiau – jau baigęs filmą. Supratau, kokį filmą norėjau sukurti: tokį, kurį svarbiau būtų pajausti, o ne suprasti. Kai žiūri ir nesvarbu, kur viskas vyksta ir kodėl. Tokie eksperimentai su žmonėmis buvo ir, deja, tebėra atliekami daugelyje pasaulio vietų. Norėčiau, kad ir po 100 metų žmonės galėtų pasižiūrėti „Saulės miestą“. Juk iš esmės žmoguje niekas nesikeičia. Ir mylime, ir neapkenčiame taip pat, kaip ir prieš 10 tūkst. metų.

Dirbdamas čia kiekvieną dieną jaučiau, kad esu vis mažiau valdomas stereotipų, tapau kuklesnis, atviresnis, pradėjau vertinti visai kitus dalykus. Filmo kūrimas – rimtas testas. Labai lengva pasiduoti pagundai kažką pagreitinti, padaryti atmestinai, sukurti gerai parduodamą filmą. Visą laiką patiri spaudimą iš aplinkos. Manau, atsilaikęs ir neparsidavęs tampi stipresnis.

Stingdo tos karvės griuvėsiuose. Apokalipsės jausmas...

Ši scena, kaip ir daugelis kitų dalykų filme, atsirado dėl laimingo aplinkybių sutapimo. Mums pasisekė. Ir mums, ir tam duobėje įstrigusiam veršeliui.
Ieškojome įėjimo į administracinį šachtos pastatą. Teritorijoje yra apie 30 šachtų. Jos saugomos ir filmuoti ten draudžiama. Staiga išgirdome veršelio bliovimą. Užėjome ir apstulbome: ten buvo daug karvių. Ėmėm filmuoti. Tik paskui supratau, kokį kontekstą kuria ši scena. Pasirodo, iškart už sienos, kuri matoma ir filme, įsikūręs respektabilus biuras. Jame dirba sekretorė, kuri prieš savaitę pasigedo būtent šito veršelio...

Filmuodami leidotės su visais į šachtas, nors kasyklose nėra rimtos apsaugos.

Taip, nepaisant klaustrofobijos. Gėda buvo apie tai net pagalvoti, nes filmo herojai dešimtmečiais ten dirba. Jie manimi pasitikėjo, todėl negalėjau parodyti savo silpnumo. Turėjau jį įveikti. Taip susidomėjau ir įsitraukiau, kad šachtose net miegodavau kartu per poilsio pertraukėles.

Atrodo, šiame miestelyje viskas griūva, miršta. Taigi kodėl Saulės miestas?

Prisiminiau vaikystės knygą – Tommaso Campanellos „Saulės miestą“ –­ apie vieną pirmųjų utopinių komunistinių visuomenių, kurioje visi lygūs ir visiems po lygiai tenka saulės. Šitas miestelis su mangano turtais išties buvo didelis, jau nuo pat pradžios neveikęs komunistinis eksperimentas.

Dauguma žiūrovų po filmo peržiūros pastebi, kad „Saulės mieste“ nėra saulės. Tačiau saulė ir žmoniškumas prasimuša iš miestelio žmonių vidaus.

„Saulės miestas“
„Saulės miestas“

Kas yra žmoniškumas gyvenant tokiomis sąlygomis?

Tai buvo labai sunku suprasti, manau, iki galo to ir nesupratau. Visą laiką klausinėjau miestelio gyventojų: „Kodėl gyvenate šitomis nežmoniškomis sąlygomis? Kodėl neišvažiuojate?“ Jie vienu metu gyvena skirtinguose pasauliuose. Vargsta dirbdami šachtose, vaikščiodami žeme, po kuria slepiasi milijardų milijardai. Keliauja lyniniais keltuvais, kurie bet kada gali nudardėti žemyn, tačiau juos sušildo ir viltį teikia meilė bei rūpestis vienam dėl kito. Šie prieštaringi jausmai keistai, bet natūraliai koegzistuoja. Kaip sakė Albert’as Camus: vienintelė išeitis, vienintelė gyvenimo prasmė – priimti gyvenimo absurdą.

„Saulės miestas“ – jūsų debiutas ilgo metro kine. Kodėl pradėjote kurti kiną?

Labai mėgau kiną, bet dar labiau mėgau skaityti. Nuo pat vaikystės troškau būti rašytojas. Mano tėvai, neturintys jokių sąsajų su menu ir linkėdami man gero, drausdavo rašyti. Pasirinkau Artimųjų Rytų studijas. Paskui ilgai gyvenau Amerikoje. Stengiausi įveikti gana ilgai trukusį juodą gyvenimo etapą. Tada atmintyje išniro visi vaikystės prisiminimai ir lūkesčiai. Pradėjau rašyti. Tačiau mane ištiko dar didesnė krizė – tai buvo ne literatūra, o visiškas šlamštas. Gal judantys vaizdiniai. Scenarijai. Supratau, kad viską, kas prisikaupė, turiu išreikšti kitaip. Pradėjau mokytis kino.

Nuostabu, kai žiūrovas atranda tai, ką jautei esant, bet negalėjai išreikšti. Pats didžiausias apdovanojimas – susigrąžinti emocijas, kurių pareikalavo filmas. Pasibaigus filmui, prasideda krizė. Esi absoliučiai tuščias, bejausmis. Nežinai, ką sukūrei. Nežinai, ką daryti toliau. Dabar esu toje pačioje stadijoje, kaip ir prieš filmavimą. Todėl labai svarbu, kad tai, ką sukūriau, jaudintų kitus.

Ar kursite kiną ir toliau?

Būtinai. Labai patiko procesas. Aš jį įsimylėjau. Jis man suteikė daug laisvės ir estetinio pasitenkinimo. Laimingų aplinkybių dėka atsidūriau Čiaturoje. Pats svarbiausias buvo žmogiškasis faktorius. Jis svarbus visada. Kaip sakoma, žmogui reikalingas žmogus. Kiną kurti reikia žmonėms ir apie žmones. Kitos prasmės nėra. Negaliu kurti teminio apibrėžto kino. Laukiu ir kursiu.

Kalbėjosi Diana Lukoševičienė

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-22_nr._3630-3631_2017-09-22_nr._3630-3631_virselis.jpg

2017-09-22 nr. 3630-3631

|
Židrijos Janušaitės performansas, atliktas „Winter CREATurE 4x4“, Kaunas, 2016. Dainos Pupkevičiūtės nuotraukaAvrom Sutzkever. Batų vežimas
vienas eilėraštis


Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai