James Sacré. A. J. Greimui

James Sacré

Kliuvinys malonumas, veidai suteikiantys prasmę žodžiui mylėti, vargas, tolumoje nelaimę girdime karas kad nieko nesuprastum naktis kuri sudūžta trapus nutolstantis kūnas žmonės mylimi smagumas rašyti nerimas taip pat žodžio spalva kaip tai gali paveikti, o jo šiugždesys? Štai aš viduje ant visados (šiaip ar taip tai eilėraščio laikas): kaip sakoma gyventi, kaip sakoma mirtis.

Meilės arba vargo istorijos, švelnumas ar didieji šauksmai sukaupti gyvenime, eilėraštis – jaukas (jo raudonis išblukęs) skelbiant blogąją žinią pasauliui štai jis bemirštantis žodžių mašinerijoj: ir vis dėlto iš meilės rašomas.

fr.wikipedia.org/wiki/James_Sacr%C3%A9
fr.wikipedia.org/wiki/James_Sacr%C3%A9

 

A. J. Greimui

 

Kažkas kalbėt norėtų apie kalbą žodžiuose
Ją glostyti ją stumdyti priversti
Šypsotis arba pykti dėl ko nors
Ak, vytis ją pasaulyje, žaidimuose ir šventiniam triukšme
Kad pagaliau pažintų
Šnekėtis apie tai lyg pasakotų
Skruostas, kojos muzika!
Bet jo koja skirta kalbai atrodo išnyksta
Žodžių vingiuos, ką gi tuomet byloja jo tyla?
Su šitokia aistra mėgint pavyti nieką!
Truputis jėgos (rašyti ar mąstyti), kuri dar lieka
Bus išnaudojama galbūt kad susivoktume
Jog esam stumdomi (kokia ironiška slaptąja koja?)
Žodžiuose.

Kažkas lyg turi katastrofos nuojautą,
Rašyti – kad įsipainiotum į tauškalus.
Protas, ar tai kalba, ar tuometinės mintys,
Nedaug kas žino. Kai tik drąsos mažėja
Žodžiai kaupias vis tiek ir pripildo eilėraštį,
Stiprėjant įspūdžiui kad jau nieko nebus malonumas tik auga;
O tame kas sudūžta prasmės banalybėje
Ir pasaulio figūroms subyrant,
Pavykusį rimą atstoja ritmas.
(Žodžiai staiga tarsi intymus dangus.)
Rašyti, ar vis dėlto tai veikiau
Ne angelus išradinėti, bet
Kas kartą nuklysti vis į tą patį tylų mėlį?

Žinoma, galima apie tai nekalbėti
Kai eilėraštyje regime kalbėsenos sklaidą;
Net jei galvojame, tarkim, apie išraišką veido
Arba savotiškai apšviestus sodo medžius,
Tik per žodžius eilėrašty būtis prabyla:
Ritmai jų šiugždesio arba jų prasmių ir toji
Baisinė raidžių tyla;
Na o jeigu paskui nusileistume (greitai sutems)
Ko nors paieškoti rūsyje nuspėtume
Požeminiuose kalbos tūriuose esant prastai suręstus laiptus.
Dėl tamsumos kuri įsiskverbia į sakinius,
Žodžių pagava įaistrina arba šiek tiek jaudina, kolei nuvargina
Pagaliau žaidimas liaujasi; ką čia galėtum suprasti?
Laimė, kažkas leidžias iš lėto
Protingai kuklus
Į eilėraščio šypsnį apgaulų ir jo tamsiąsias kertes:
Gal taip pavyks geriau įsivaizduoti
Kaip žodžių deriniai suspindi arba išnyksta kalboje.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Kašelionienė ir Kęstutis Nastopka

 

James Sacré – prancūzų poetas (g. 1939), nuo 1966 iki 2015 m. išleidęs 57 poezijos knygas (greta didžiųjų „Seuil“ ir „Gallimard“ leidyklų – daugelyje provincijos leidyklėlių – kaip ir Algirdas Julius Greimas „Apie netobulumą“, tapusį bibliografine retenybe). A. J. Greimui skirtas eilėraštis išspausdintas 23-ioje poeto knygoje „Trumpieji rašiniai“ („Ecritures courtes“, 1992). „Poezijoje, – skelbia J. Sacré, – teikiu pirmenybę tam, kas vargana, prėska ar negrabu, priešindamasis tam, kas ryšku ar pernelyg garsu.“ Tai artima A. J. Greimo netobulumo estetikai. Eilėraštis šiam poetui yra toks rašymo būdas, kuriuo siekiama ne tiek pateikti sakymo prasmę, kiek apčiuopti pačias kalbos formas.

Eilėraščio originalą 1992 m. Teresa Mary Kean Greimas atsiuntė Nijolei Kašelionienei. Tekstas užsimetė tarp kitų rankraščių ir tik šiais Greimo metais išlindo į šviesą.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai