Augustas Sireikis. Ketvirtoji miesto siena

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rotardame, Olandijoje, vienas tiltas prasideda apverstos „U“ formos pa­statu. Ne šiaip arka, o gigantiškas monolitas, XIX a. pastatytas miesto administ­racinėms reikmėms. Prieš daugiau nei 30 metų, kai Poortgebouw (liet. „vartų namas“) stovėjo tuščias, jame apsigyveno skvoteriai. Po ilgų derybų su miesto valdžia pastatas buvo privatizuotas, tačiau skvoteriams leista pasilikti. Nors pradinis jų tikslas ir buvo kovoti su nebrangaus būsto stygiumi, tačiau įtikino svaresnis argumentas ‒­ „vartų namas“ negali būti nugriautas ar paverstas moderniu viešbučiu, nes laikomas nacionaliniu paminklu. Dabar skvotinimas Olandijoje nelegalus, tačiau „vartų name“ vis dar gyvenama už nedidelę nuomą.

Panašių istorijų būta daugelyje Europos miestų. Įdomesnis ne gyvenamosios erdvės išsikovojimas, o tai, kaip vadinamieji skvoteriai ten gyvena. Priešindamiesi stereotipui, jog skvotina tik brutalūs, vulgarūs vandalai ir dykaduoniai, jie užsiima veikla, kurios tikslas – vienyti miestiečius. Įvairios dirbtuvės, kino naktys, koncertai, parodos, mugės ir šventės organizuojamos ne tik „meniškam“ jaunimui, bet ir vaikams, šeimoms, vyresniems piliečiams. Užuot saugoję išsikovotą lobį it Golemas magiškąjį žiedą, Poortgebouw gyventojai šia erdve dalijasi į kūrybinį procesą kviesdami įsitraukti visus norinčiuosius.

Šiuolaikiniame mieste tokie procesai – išimtys. Tačiau prieš bandant įvardyti šios ir panašių išimčių reikšmę ir vertę, pravartu kiek įmanoma tiksliau nusakyti taisykles, kurias jos laužo. Šiuo atveju tai nuostatos, kuriomis įprasta vadovautis mąstant apie būstą ir miesto kultūrą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog skvotinimas griauna tradicinę perskyrą tarp privačios namų ir viešosios kultūros erd­vių. Kultūrą perkėlus į vietą, kur gyvenama, tai, kas privatu, tampa vieša (ir atvirkščiai). Vis dėlto toks procesas nėra visiškai naujas – nesvarbu, ar kalbėtume apie gildijų ir cechų miestą, ar tą, kuris gyvavo jau po garo mašinos, ar apie lietuvišką kaimą, – visur būta „tūsų“ namie. Netgi priešingai, senovėje buvo daugiau pavyzdžių, kai namai tampa ne tik pasilinksminimo, bet ir įvairių tradicijų perdavimo ar net sakraline vieta. Kitaip tariant, nuo­stata „seniau žmonės aiškiai atskyrė, kur miegama, o kur švenčiama“ tėra retrospektyvi projekcija.

Tačiau ir toks požiūris nėra tikslus. Nors privačios ir viešosios erdvių skirtis istoriškai kito, tačiau tarpas tarp jų ypač padidėjo augant industriniam miestui. Tai nėra fiksuota taisyklė, tačiau ekonomiškai augančiame Vakarų mieste skirtis išryškėja kaip kryptis ar tendencija. Metropolis per didelis, kad kultūros užtektų visiems rajonams. Kartu su fabrikais ir gamyklomis augančios gyvenamosios erdvės plečiasi tolyn nuo miesto centro, kuriame vyksta viešasis gyvenimas, kultūros, edukacijos ir kt. procesai.

Bet klausimas lieka neišspręstas net pripažinus, kad perskyra reali. Ji grindžiama ne tik teoriniais argumentais, bet ir kasdiene patirtimi, t. y. kalbos įpročiais: žodžiai „pasikultūrinti“ ar „socializuotis“ dažniausiai asocijuojasi su miesto centru. Nors aprašytoji skvotinimo praktika naikina ja užsiimančiųjų asmeninę erdvę, tikroji šio proceso vertė ir reikšmė glūdi kitur. Noras išsaugoti asmeninės erdvės privatumą nėra blogas ar kenksmingas. Pavyzdžiui, knygas skaitome vieni ir skatinimas tai daryti kartu su kitais būtų absurdiškas. Kitaip tariant, egzistuoja subjektyvios kultūros patyrimo situacijos (knygų skaitymas, muzikos klausymasis namie ir pan.) ir intersubjektyvios situa­cijos (spektaklio žiūrėjimas teatre, o filmo –­ kino teatre ir pan.). Žinoma, galima sakyti, kad skaitydamas namie sąveikauju su autoriumi ar net visuomene, kurioje knyga atsirado, bet iš tiesų kalbama apie paprastą fizinį buvimą – buvimą vienam arba buvimą su kitais. Nė vienas šių būdų nėra prastesnis. Todėl svarstant apie Poort­gebouw ir į jį panašius reiškinius norisi akcentuoti ne tai, kas subjektyvu (privatumo laipsnį ar asmeninės erdvės dydį), o universalesnę šios veiklos reikšmę – kultūros stagnacijos griovimą.

Šiandienė kultūros samprata glaudžiau, nei norėtųsi, susijusi su minėtu „pasikultūrinimu“. Nors manėme, kad kūno skysčiais išteptos drobės, parodos rūsiuose ir Charlesas Bukowskis sunaikino „aukštosios“ kultūros reikšmę ir aktualumą, „aukštumas“ – vis dar svarbi žodžio „kultūra“ konotacija. Kultūra daugumai vis dar reiškia išeiginį kostiumą, kurį apsivilkęs vediesi merginą į teatrą ar koncertą, už kurį reikia mokėti. Kultūra vis dar reiškia poezijos skaitymus ar parodas, kur eiti nesinori, bet reikia, nes galėsi pasigirti draugams, kad ten buvai. Angliška frazė „guilty pleasures“ apibūdina ne tik nesveiką, bet skanų maistą, bet ir televizijos laidas ar serialus, kuriuos žiūri žinodamas, kad jie nėra tikroji kultūra. Be tariamo „tikrosios“ kultūros „aukštumo“ toks terminas neegzistuotų.

Tokia kultūros samprata atsieja ją nuo gyvenimo. Spektaklio žiūrėjimas ar knygos perskaitymas tampa prestižo reikalu. Svarbu, kad buvai, o ne ką matei, sužinojai. Net „kultūros žmonės“ apie meno kūrinius dažnai atsiliepia žodžiais „paveiku“, „įspūdinga“, tačiau paklausti, ką turėjo omenyje, tyliai mąsto, ironiškai nusijuokia arba kalba abstrakcijomis. Visa tai nusako chrestomatinė frazė: „Kai knyga (spektaklis, paroda ar pan.) labai gera, tai net neatsimeni, apie ką, tik kad patiko.“

Tačiau norėtųsi tikėti, jog menas gali ne tik teikti malonumą, bet ir daryti įtaką mūsų gyvenimui. Ne problema, jei po savaitės ar dviejų pamiršti, apie ką buvo filmas, tačiau vertėtų pagalvoti, jog vertingas kūrinys paskatina iš naujo apmąstyti savo vertybes, santykių sampratą, tikėjimą ar net konkrečius politinius ar istorinius klausimus. Kitaip tariant, gal tikroji vertė – tai įtaka, kurią kūrinys mums daro? Antraip jis lieka architektūriniu brėžiniu ‒ gražiu, bet netikru statiniu. Todėl kultūrą norisi apibrėžti kaip daug platesnį reiškinį. Etimologinės žodžio „kultūra“ reikšmės – apdirbimas, apgyvendinimas, ugdymas – siūlytų ją suvokti kaip tai, kas nėra gamta. Nesiveliant į metafizines diskusijas apie gamtos kaip daikto savaime pažinimo negalimybę, į kultūros suvokimą reikėtų įtraukti ir buitį, kasdienius santykius, gyvenimą, kuris paprastai lieka anapus teatro ar galerijos durų. Kultūra – tai ir technologijos, ir parduotuvės, įvairiausi hobiai ir „guilty pleasures“ serialai, kurie kartais gali būti vertingesni nei išgirta paroda.

Svarbiausia, jog šitaip suvokiant kultūrą, darbas taip pat yra jos sritis. O kultūros stagnacija suponuoja gyvenimo stagnaciją, tiesiogiai susijusią su kultūros reikšmės susiaurinimu. Mąstydami apie miesto problemas, mes, rodos, šimtus sykių kalbėjome apie apmirusius ir pavojingus rajonus, bedarbystę ir t. t., vis dėlto retai minime kitą tos pačios monetos pusę – kultūros atsietumą nuo gyvenimo. Tol, kol darbas ir pragyvenimas nebus įtraukti į probleminį lauką, kuriam priklauso ir menas bei edukacija, tol žymusis Šnipiškių paveikslėlis, kur greta blizgančio dangoraižio pūva medinės trobelės, ir liks mūsų miestų metafora.

Martos Vosyliūtės darbas

Kitaip tariant, kultūrinė stagnacija grindžiama ne dviejų, o trijų elementų ‒ darbo, kultūros, namų ‒ atskyrimu. Stereotipas paprastas: dirbi tam, kad pragyventum, nuo darbo pavargsti, todėl namie ilsiesi, tačiau norėdamas bent retsykiais pasijusti „žmogumi“ išeini „pasikultūrinti“. Nepaisant to, kad formulė banali ir nuvalkiota, šis principas vis dar diktuoja didžiosios dalies miestiečių gyvenimą. Ir jei atrodo, jog ši problema jau išspręsta ir pasenusi, dėl to jos opumas tik didesnis. Skvotas, kuriame žmonės ir gyvena, ir kuria, ir dirba, reikšmingas, nes šiuos elementus susieja ir kartu patiria kaip kultūrą. Nei skvoterių menas, nei darbas nėra atsieti nuo kasdienio gyvenimo bei svarbiausių vertybių – tai leidžia darbo suvokimą išlaisvinti nuo asociacijų su prievole, vargu ir vergove.

Darbo, kultūros ir namų atsiejimas sudaro tokią gyventojų nelygybę, kurioje nė vienos grupės negalima pavadinti laimėtojais. Pasiturintieji tiek fiziškai, tiek psichologiškai nuo darbo dažniausiai pavargsta ne ką mažiau nei skurdesni jų kaimynai. Ir tai natūralu, mat darbas suvokiamas kaip sunkus kelias, kurį būtina nueiti, kad paskui galėtum gyventi „normaliai“. Darbas tampa priemone, susijusia su gyvenimu tuo, jog pakloja jam pagrindus, tačiau jaunajam verslininkui visiškai nesvarbu, ar pragyvenimui užsidirbs pardavinėdamas kvepalus, būstą ar mobiliąsias programėles. Po sunkios darbo dienos kultūra paprastai apsiriboja greitai suvartojamais ir užsimiršti leidžiančiais produktais arba renginiais, kuriuose ne gėda nusifotografuoti. „Ne gėda“ tampa vienu pagrindinių normatyvinių rodiklių, kuris visa, kas suvartojama, paverčia dekoracija. Tai gyvenimo aprašymo, asmenybės arba garderobo papuošalai, kurių rinkimas ir demonstravimas patvirtina įsivaizdavimą, jog dirbta ne veltui.

Tokios istorijos veikėjui nėra kada mąstyti apie matytų ar skaitytų meno kūrinių santykį su asmenine kultūra ‒ buitimi, asmenybe ir t. t. Taip pat nėra kada svarstyti, ar pasirinktas tinkamas darbas, nes penktadienį laukia trys ataskaitos. Jis jaučiasi užsitarnavęs ramų, smegenų „nesukantį“ poilsį namie ir anarchistiniai paauglio sūnaus svaičiojimai tokio veikėjo nedomina. Žinoma, tai hiperbolė, bet panašiais atvejais vartojamos kultūros izoliacija nuo asmeninio gyvenimo ‒ akivaizdi.

Mažiau sėkmingas lenktynių dalyvis turi prastesnį darbą ir tų pačių kultūros produktų kaip sėkmingasis sau leisti negali. Tačiau, gyvendamas tame pačiame mieste, jis pastebi, kaip spindi tariamo laimėtojo dekoracijos ir, kad ir kaip tai būtų ironiška, išsikelia sau tikslą siekti būtent jų. Šiuo atveju alinantis darbas tampa dar labiau atskirtas nuo įsivaizduojamos kultūros. Pastaroji skurdžiajam reiškia statusą, kurio desperatiškai norisi, kad pasijustų pilnaverčiu visuomenės nariu. Negana to, trokštamas gyvenimas atskiriamas ir nuo namų erdvės – vargšelis sutiks dvi savaites valgyti vien grikius, kad mėnesio gale su šeima nueitų į prabangų restoraną, o studentas dvi savaites nevalgys išvis, bet šeštadienį praleis kiečiausiame miesto klube.

Pastarasis tipažas dar svajoja. Dauguma skurdžiųjų rajonų gyventojų nebetiki, jog kultūra jiems apskritai pasiekiama. Taip save apribodami, jie krenta į beprasmio darbo ir laikinų užmaršties formų liūną. Ir nors televizija kuria amžinąjį mitą apie milijonieriumi tapusį vargšą, kultūros įvaizdžiai ilgainiui įgauna nepasiekiamo kartėlio prieskonį. Kraštutiniais atvejais tai kelia agresiją tariamai kultūringųjų piliečių atžvilgiu.

Šis susipriešinimas marina ir turtinguosius, ir skurdžiuosius rajonus, o senamiestis auga it ant mielių. Nauji butai Pilaitėje iš tiesų atrodo gražiai ir moderniai, tačiau jie tokie sterilūs, jog, akivaizdu, „tikrasis“ gyvenimas vyksta centre. Šia prasme gyvesnė net „krasnūcha“ –­ čia veikia vienas kitas baras, o vaikai ir alkoholikai kiaurus metus žaidžia kieme. Tačiau kultūra panašiose vietose suvokiama vis dar kaip dekoracija. Net jei prie pat „Gerosios vilties“ stotelės būrys studentų įkurtų nemokamą kino teatrą, tūlo vietinio gyventojo tai nedomintų, nes tikroji kultūra glūdi „Forum Cinemas“ salėse. Todėl ten kabančios festivalio „Sirenos“ iškabos, ironiškai pašiepiančios spektak­liais nesidominčio gyventojo nuostatas, tampa dviguba ironija, nes užuot išprovokavusios dialogą, dar padidina skirtį tarp gretimo namo gyventojo ir tariamai jam nepasiekiamos kultūros.

Žinoma, naivu teigti, jog su miesto susiskaidymu ir darbo, kultūros bei namų atskyrimu nėra kovojama. Tarkime, ironiškos iškabos gali būti vertinamos įvairiai, nes tai, kad kol kas jos nepasiekė savo tikslų, nereiškia, jog intencija prasta. Be to, vis daugiau ir daugiau Vilniaus barų, galerijų bei skaitytų knygų knygynų įsikuria senose ir pamirštose vietose ir griauna miegamojo rajono įvaizdį. Tokios erdvės reikšmingos ne tik dėl skatinimo savo garaže surengti poezijos skaitymus (tiksliau, ne vien tik dėl to) – jos atveria naujas miesto kultūros trajektorijas. Pastanga kiekvieną butą paversti galerija būtų absurdiška, tačiau siekis griauti nematomas sienas tarp darbo, kultūros ir namų (tiek subjektyviame vieno žmogaus sąmonės, tiek intersubjektyviame viso miesto lyg­menyje) – prasmingas. Tai lyg ketvirtosios miesto kaip spektaklio sienos panaikinimas, leidžiantis žmonėms tapti kultūros dalyviais, o ne dekoracijų stebėtojais.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai