Ramūnas Čičelis. Išlikti sąmoningam

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sąmoningumo kaip filosofinės kategorijos problematiką nuosekliausiai lietuvių kultūros istorijoje plėtojo Vytautas Kavolis. Jo mokinys Leonidas Donskis, sekęs Mokytoju ir nėjęs autoriteto neigimo keliu, pirmiausia buvo moralistas ir etikos filosofas. Poetas Tomas Venclova polemizuodamas L. Donskį yra pavadinęs ne filosofu, o publicistu. Toks priskyrimas akivaizdžiai parodo, kad pastarasis buvo labai arti įvairiausios žmogiškosios elgsenos filosofinio apmąstymo, kurį Vakarų kultūra priešina filosofavimui apie daiktus.

Pasak Arvydo Šliogerio, senovės graikų filosofija buvo atsieta nuo kalbinio žmogiškumo ir tvirtai pririšta prie daiktų, galinčių tapti filosofavimo pretekstu, objektu ir tikslu. Nuo vėlyvojo renesanso ir Apšvietos laikų situacija kardinaliai pakito – vakariečiai atsigręžė į žmogų ir jo problemas, tampančias etinio svarstymo tema. Rašytojams ir filosofams švietėjams atrodė akivaizdu, jog išsilavinimas, tiesiogiai siejamas su sąmoningumu, turi būti prieinamas kiekvienam. Tam tikra prasme tai lėmė graikiškosios demokratijos sampratos išplėtojimą ir suklestėjusią laisvą visuomenę, kurioje nebuvo vietos beraščiams ir bekalbiams. Sąmoningumas, ilgus amžius buvęs visuomenės elito savybe, virto masiniu reiškiniu. XX a. pradžia sąmoningumo idėjos istorijoje vėl atnešė naujovių – egzistencialistai grįžo prie daiktų ir paliko žmogų vienatvėje ir solipsizme. Šis posūkis, kai kalba tampa nesvarbi ir pasaulis vertinamas kaip „pernelyg žmogiškas“, iškėlė fašizmą ir komunizmą. Esminė XX a. antrosios pusės pamoka: daiktiškumo svarba yra tiesioginė neapykantos žmogui sąlyga, lemianti instrumentinį požiūrį į šalia esantį artimą ir pažįstamą asmenį.

Sąmoningumo sampratą komplikuo­ja psichoanalitinis Vakarų kultūros pobūdis, rodantis, kad sąmoningumo mūsų gyvenimuose stebėtinai nedaug –­ dominuoja nevaldomos aistros arba pasidavimas totalitariniam autoritetui. L. Donskis, neleisdamas užvaldyti pykčiui, įrodė: įmanoma nepasiduoti akliems jausmams net didžiulio chaoso, prigimtinio žmogaus neaiškumo pačiam sau ir kitam epochoje. Toks yra etinis racionalumo primatas, neužgožiantis pažinimo džiaugsmo, intelektinės aistros ir net liūdesio. Tendencijos, faktai ir žmonių poelgiai daugeliui būtų galėję kelti pyktį, bet L. Donskiui, atrodo, tapo pretekstu veikiau liūdėti nei kvailai susierzinti.

Ypatingas L. Donskio santykis su mokytojais įgavo kultūrines formas, kurios reiškė ne paklusimą, nuolatinę pagarbią baimę ar pasidavimą autoriteto galiai, o maceinišką klausiančiąją būklę: nepaliaujamas savęs ir išorinės tikrovės kvestionavimas rodė, kad sąmoningumas yra visapusis žmogaus, problemos, situacijos pažinimas aktualioje tikrovėje. L. Donskiui tai minties ir veiksmo sutapimas, labai retai atsisakant veikti, pasiliekant vien mąstymo teritorijoje. Neturinčioje atminties visuomenėje sąmoninga, donskiška laikysena – treniruoti atmintį, nes neatsimenantis asmuo pasmerktas tamsybei ir nuostabai, kuri jau nėra antikinė filosofavimo prielaida, bet veikiau naivus džiugesys tūkstantąjį kartą atrandant užmirštą reiškinį, daiktą ar mintį. Tik daug atsimenantis gali tęsti antikoje prasidėjusį kultūros kelią, šiandieną suprasdamas kaip visos istorijos sankaupos momentą. Tokia nuostata – didžiulės sąmoningos atsakomybės suvokimas ir jos prisiėmimas laisva valia, neleidžiant sau galvoti, kad pasaulis baigsis kartu su manimi. Tačiau ateities pasaulis labai stipriai priklausys nuo to, koks buvau.

Sąmoningumas – kalbinių žmogaus gebėjimų sąlyga ir kartu rezultatas. L. Donskis, leisdamasis į grožinės literatūros kūrybą, liko ištikimas prancūzų švietėjams – aforizmų autoriams, – kurie žodžius vertino pagarbiau ir vartojo taupiai. Žmogus nepraranda sąmoningumo, kurį įgyja augdamas, tik tuomet, jei rašo. Filosofas Slavojus Žižekas ir jo pirmtakas Jacques’as Lacanas atskleidė, kad nesąmoningumas – tai verbalinės kalbos praradimas. Tas, kuris užrašo, ką mąsto, lieka sąmoningas. L. Donskio knygoje „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“ rašoma, kad mūsų žemynas visada iš traumų ir masinio sąmoningumo, atnešusio karus, priespaudą ir kitas nelaimes, vadavosi verbalinėmis naratyvinėmis priemonėmis. Gyvename žemyne, kuriame šios priemonės tokios stiprios, kad nesinori tikėti, jog nugrimsime į tamsybės, amnezijos, dėmesio praradimo, prievartos, neapykantos ir pykčio amžių. Pesimizmo amžiuje ieškome optimizmo –­ tokia donskiška nuostata gali padėti išlikti proto, atminties, sutelkto mąstymo, tolerancijos ir empatijos pasaulyje, nepamirštant, kad blogį taip pat būtina suprasti, nes suvoktas jis nėra pražūtį nešantis tikrasis blogis.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai