Jūratė Baranova. Rašymas kaip apsėdimas Lenos Eltang romanuose

Lena Eltang. Ugnės Žilytės piešinys
Lena Eltang. Ugnės Žilytės piešinys

Šių metų tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara. Rašytojas svetur, jo kūriniai su mumis“ (Biržai, 2017-08-17–20) buvo skirtas su kūrėjo gyvenama teritorija nesutampančios kūrybos problemai. Rusakalbės rašytojos Lenos Eltang atvejis kaip tik toks, nors atvirkščias: kūrėja čia, Lietuvoje, o jos kūriniai leidžiami kitur – Rusijoje. Ten L. Eltang sulaukia pripažinimo ir nominacijų. Į forumą ji buvo kviečiama antrą sykį – pirmąsyk jau besiruošdama vykti apsigalvojo. Nėra didelė viešumos mėgėja. Savo čia pat užgimstančius tekstus mieliau skaito draugams namuose ar sodyboje. Klausosi jų nuomonės, reaguoja. L. Eltang puikiai supranta ir kalba lietuviškai. Išmoko intuityviai – prašydama draugų, kad su ja kalbėtųsi lietuviškai. Tačiau šia kalba nerašo. Kalba keturiomis kalbomis: be rusų ir lietuvių, dar anglų ir italų. Kai svarstėme, kuria kalba kalbėtis, L. Eltang siūlė anglų, manydama, kad rusiškai čia mūsų niekas nebesupras. O lietuviškai kūrybos temomis kalbėdama nesijaučia laisva. Bandžiau kalbinti rusiškai, kad klausytojai išgirstų jos kūrybos kalbą ‒­ sodrią, turtingą, stulbinančiai takią. Lena tarsi sutiko, bet vakarui prasidėjus, vėl apsigalvojo –­ prabilo lietuviškai. Rašytoja mįslinga: neaišku, ką sugalvos. Mįslinga ir jos biografija. Aišku tik tiek, kad į Lietuvą atvyko iš Sankt Peterburgo. Kada? Sunku tiksliai pasakyti, nes skirtingi internetiniai šaltiniai liudija skirtingai. Štai „Vikipedijoje“ rusų kalba rašoma, kad tai įvyko 1991-aisiais, o Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalapyje – kad 1990-aisiais. Kai parašiau jai klausdama, kada tiksliai atvyko, gavau atsakymą, kad tarp 1988–1989 metų. Bet Rašytojų sąjungos tinklalapis nurodo, kad nuo 1988 m. ji gyveno Pary­žiuje, Kopenhagoje, Londone. Vakare paklausta, kada gi tiksliai ir galbūt kodėl (informacija gali būti svarbi bent jau būsimiems jos kūrybos tyrėjams), ji atsakė Williamo Faulknerio pavyzdžiu. Jis mėgęs pasakoti, kad per karą kaip pilotas dalyvavo mūšiuose. Nors iš tikrųjų nei jis mokėjo skraidyti, nei kariavo. Kokias studijas L. Eltang baigė, tinklalapiai irgi painiojasi. Rašytojų sąjungos tinklalapis sako, kad mokėsi Leningrado universiteto žurnalistikos fakultete, o kiti šaltiniai liudija, kad Irkutsko valstybinio universiteto Filologijos ir žurnalistikos fakultete. Paaiškėjo, kad ji tik gimusi Leningrade, o baigė vis dėlto Irkutsko universitetą, ir pridūrė, kad gyvenimas Sibire jai turėjo nemaža įtakos – užgrūdinęs. Bet dabar jaučiasi gerai gyvendama Lietuvoje ir niekur nesiruošia iš jos važiuoti. Nebent tik laikinai – kūrybos impulsų ieškoti. Kurdama ankstesnius romanus rašytoja po kelis mėnesius gyvendavo tose šalyse, apie kurias rašė: rašydama „Gervuogės metūgė“ („Побег куманики“, 2006) – Barselonoje, „Kiti būgnai“ („Другие барабаны“, 2011) –­ Lisabonoje, „Akmeniniai klevai“ („Ка­менные клёны», 2008) – Velse, o „Kartachena“ („Картахена“, 2015) – Italijoje. Viename interviu užklausta, kur norėtų atgimti, jei rekėtų keisti tautybę ir kalbą, L. Eltang sako, kad norėtų atgimti Italijoje, o mokytis kokios nors druidų ar medžių kalbos. Tačiau iš tiesų rašytoja yra sąmoningai pasirinkusi ir egzistenciškai susiejusi save su Lietuva kaip pasaulio tašku, ir ne tik su Vilniumi, kuris, galima sakyti, yra multikultūrinis miestas, bet ir su Lietuvos gamta, nes vasaras leidžia Aukštaitijoje ant ežero kranto. Nors jos romano „Kiti būgnai“ herojus Konstantinas Kairys nieko taip stipriai negeidė, kaip emigruoti iš Lietuvos, pati autorė yra Lietuvoje labiau negu kuris nors emigravęs Lietuvos pilietis. Vienas L. Eltang kaip rašytojos unikalumo aspektų – ji nepaprastai meistriškai valdo kalbą. Kartais net nebeaišku, ar ji valdo kalbą, ar kalba valdo ją nešdama galingu srautu lyg šniokščiančia kalnų upe, o rašytoja tik kaip įgudęs vairininkas laviruoja ir ne skęsta, o kaskart išnyra su nauja netikėta kalbine įžvalga. Ir vis nauju kūriniu. Romano „Kiti būgnai“ pagrindinis herojus Konstantinas (Kostas) Kairys užaugęs Lietuvoje, Druskininkuose ir Vilniuje, turi ne tik lietuviškų, bet ir žydiškų, lenkiškų, rusiškų šaknų. Jo tapatybė jam pačiam – šiokia tokia problema. Rašo jis rusiškai. Savo gyvenimą tapatina su kažin kada mylėtos jau mirusios moters (vadinamos tetos, nors anokia ji teta) jam paliktu namu Lisabonoje. Kairys primiršta lietuvių kalbą, bet štai atvyksta draugas lietuvis ir, kalbėdamas su savimi, murma kažką lietuviškai. Kostas girdi kalbą tarsi iš šalies ir pats sau mąsto: „...o poluzabytaja, šerstianaja, užom strujaščiajasia litovskaja reč“ (p. 574). Epitetai „šerštianaja, užom strujaščiajasia“ liudija, kad kalbą galima ne tik girdėti, bet ir matyti, netgi pačiupinėti. Imdamas interviu apie romaną žurnalistas Dmitrijus Volčekas užklausė, ar rašytoja, gyvendama Portugalijoje, neišmokusi portugalų kalbos. L. Eltang atsakė, jog būtų išmokusi, jei galvoje būtų buvęs nors vienas laisvas failas, nes ši kalba glosto jos ausį. Po sunkiausios lietuvių kalbos jau niekas nebaisu. Bet, kad ir kaip būtų keista, rašytoja sako įžvelgianti ir kai kurių panašumų tarp portugalų ir lietuvių kalbų: daugybė šnypščiančių garsų, sudėtingi kirčiai, antikinė prozodija, tam tikras suspaustumas, būdingas galingai, erd­viai kalbai mažoje šalyje.

Filosofuojančios kritikės žvilgsnis į literatūrą yra sugadintas. Anapus kalbos ji visada ieškos kokios nors konceptualinės grandies, tarsi griaučių besiskleidžiančiam puošniam pasakojimo kūnui. Jei ras, tada apie tokią literatūrą rašys. Bus galima palyginti su Gilles’iu Deleuze’u. L. Eltang kūryba griaučius turi. Beje, patys romano herojai mini G. Deleuze’ą. Bet L. Eltang kūrybai interpretuoti labiau tiktų būtent Jacques’o Derrida įžvalga, jog anapus teksto nėra nieko. Bet kuriuo atveju L. Eltang kūrybos griaučiai – postmoderni pasaulėjauta. Ir ne tik todėl, kad reikia tam tikro išprusimo, norint suprasti įvairius ne tik kalbos, bet ir kultūros kontekstus. L. Eltang kūryba klausia: koks santykis tarp realybės ir teksto? kuri realybė tikresnė – tekstinė ar ta, kurioje gyvenama? Visi herojai kaip apsėsti rašo. Pamažu ima atrodyti, kad būtent rašymas sukuria nuolatinę ir neišsprendžiamą įtampą tarp išmonės ir realybės, tarp teksto ir tikrovės. Jis ima tirpdyti realybę. Veikėjai tapatumo ieško būtent tekste. L. Eltang herojai yra tarsi slapti rašytojai. Rašo ne publikai, o kuriam nors vienam skaitytojui. „Akmeniniuose klevuose“ toks slaptas skaitytojas yra inspektorius. Saša rašo žinodama, kad atėjęs inspektorius skaito jos dienoraštį. Jis manosi tai darąs slapta. Bet staiga aptinka jos įraše tiesioginį kreipimąsi ir suvokia ją visada žinojus, kad jis skaito ir galbūt netgi rašė jam. Subyra visos žaidimo taisyklės. „Kituose būgnuose“ Kostas, kaip minėjau, rašo laiškus kaip romaną buvusiai žmonai estei, su kuria daugybę metų nepalaiko jokio ryšio, kuri neskaitys jo romano ir kuriai jo neišsiųs. Atrodytų, šis slaptas rašytojas lieka be skaitytojo. Bet, pasirodo, ir jis turi skaitytoją – draugas Liūtas sugalvoja jį įkalinti kaip realybės šou dalyvį ir žaidime slapta skaito jo kompiuterinius įrašus, toliau planuodamas, kaip tęsti žaidimą. Liūtas juo manipuliavo, naudojosi jo gyvenimu. Bet vis dėlto jis skaitė Kosto romaną. Abu skaitytojai slapti. Yra viešas skaitymas ir slaptas skaitymas. Man regis, Lenos herojams labiau imponuoja slaptasis. Autorė sąmoningai vedžioja skaitytoją po labirintą, jis patiki, kad įvykiai, apie kuriuos herojai nuolatos rašo, yra tikri, bet tada ji ima ir viską apverčia aukštyn kojom, skaitytojas pasijunta labai apsigavęs, bet kai tik patiki naująja realybe, rašytoja ją apverčia darsyk. Ir darsyk. Reikia kantrybės, kad nepavargtum brautis per tokias sudėtingas prasmių ir reikšmių sampynas. Iš pradžių autorė sukuria iliuziją, kad čia detektyvas, kažkas kažkur nužudomas; „Kituose klevuose“ nužudomi Aleksandros mylimi šunys, o apie ją sklando gandas, kad nužudžiusi ar seserį, ar sesers vyrą – savo buvusį mylimąjį. Bet, pasirodo, tai tik pramanas. Kostas atsiduria kalėjime tarsi kaltinamas už draugo nužudymą. Situacija panašėja į Kafkos „Procesą“ ‒ pasiaiškinimai su tardytoju ne tik neišryškina jo nekaltumo, bet dar labiau viską suvelia. Bet, paaiškėja, draugas ir sugalvojo šią manipuliaciją: įkalino jį realybės šou ir privertė patikėti tuo, kas vyksta. Neįmanomybė priartėti prie pačios tik­rovės per tekstinę mistifikaciją tampa labai akivaizdi.

Kaip rasti atramos tašką tokiame tirpstančios realybės kontekste? L. Eltang herojai gauna topografinį „įsikabinimo“ tašką. Nepaisant labai turtingos kintančios geografinės įvairovės, herojai labai prisirišę prie tam tikrų vietų ir patys prie savęs tose vietose. „Akmeniniuose klevuose“ Aleksandra (Sasha) Sonli gyvenimą visiškai sutapatinusi su viešbutuku „Akmeniniai klevai“, kurį paveldėjo iš tėvų. Praeitis ją tarsi prisegusi prie tos vietos. Ir rašytoja jai palieka tą viešbutuką. Akivaizdu, Aleksandra niekur iš jo nejudės... O „Kituose būgnuose“ Kostas sėdi kalėjime, ‒­ labai stabili vieta, ‒ todėl turi laiko rašyti. Bet jo dvasinė topografija lokalizuota iš mylėtos moters, jau minėtos tetos, paveldėtame name Lisabonoje su visais užkaboriais ir paslaptimis. Tačiau šiuo atveju viskas baigiasi kitaip ‒­ namas sudega. Rašytoja tarsi išlaisvina herojų – jis tampa laisvas nuo vietos ir praeities. „Kartachenoje“ viename iš alternatyvių pasaulių sudega herojaus mylimoji. Panašiai Jurgio Kunčino romane „Tūla“ sudega pati Tūla, nors sklinda gandai, kad reali romano prototipė paskendo. Panašiai režisierius Andrejus Tarkovskis filmuose degino ir namus („Veidrodis“), ir herojus („Nostalgija“). Susidegina Jurgos Ivanauskaitės romano „Pragaro sodai“ herojus Domantas, dviguba savižudybe pasibaigęs „Ragana ir lietus“ taip pat apgaubia abu herojus ir automobilį naikinančia, o gal apvalančia ugnimi. Kas tos liepsnos – dangaus malonės lyžtelėjimas ar pragaro pliūpsniai? Ką gi darys L. Eltang herojus be savojo namo? Pamatysime, nes rašytoja išmontavo šį romaną ir parašė dar vieną tomą, kuris pasirodys jau kitu pavadinimu – „Taromachija“. Dar viena svarbi konceptualinė linija L. Eltang romanuose – įtemptas santykis tarp praeities, dabarties ir ateities. Ateitis tarsi neegzistuoja, nebent romane „Akmeniniai klevai“, kuris pasibaigia trijų šuniukų gimimu. Jie Aleksandrai, akivaizdu, pakeis nužudytuosius, atsiranda savotiška ateities perspektyva. Dažniausiai herojai prikaustyti prie dabarties: jie desperatiškai bando suvokti, kas vyksta, o kelias dabarties link veda tik per praeitį. Bandydami susieti galus, jie blaškosi po savąją praeitį vėl ir vėl užmesdami meškeres tam, kad išgriebtas praeities frag­mentas padėtų suvokti dabartį. Bet staiga suvokia, jog visos pastangos bevaisės, nes rašytoja vis sumaišo kortas. Herojams vėl tenka pradėti nuo pradžių.

Ką pati rašytoja mano apie savo kūrybos konceptualinius griaučius, per pokalbį ji buvo linkusi nutylėti motyvuodama, kad tai paslaptis. Rašytojai nelabai mėgsta būti su kuo nors lyginami. Suprantama: visi yra unikalūs, nepakartojami. Vis dėlto iš lietuvių rašytojų pagal sumanymą, ne pagal jo išskleidimą, L. Eltang romanus gal būtų galima lyginti su Sauliaus Tomo Kond­roto proza. Kai kas sakytų ‒ su Jurgos Ivanauskaitės. Iš tiesų, Jurga vertė pirmąsias L. Eltang noveles ir publikavo moterų žurnaluose, kuriuose tuo metu dirbo. L. Eltang sako, kad vertimai buvo labai geri. Jurgos knygų lentynoje esu aptikusi apie 2000-uosius atšviestų Lenos eilėraščių, kai ši dar nebuvo gerai žinoma Lietuvoje. O gal galima L. Eltang kūryboje aptikti Jorge’s Luiso Borgeso pėdsakų? Juk L. Eltang, kaip ir J. L. Borgesui, visų pirma knyga –­ pasaulio sanklodą struktūruojanti kintamoji. Tai arba Žolynų knyga („Akmeniniai klevai“), arba Taromachija („Kiti būgnai“) ir būsima „Taromachija“. Ir visi tie alternatyvūs laiko išsišakojimai, labirintai, „Kartachenos“ veidrodžiai? Bet autorė neskuba to patvirtinti. Ji vėl sako, kad tai paslaptis ir kad iš Lotynų Amerikos rašytojų jai labiausiai imponuoja nelabai dažnai minimas perujietis Mario Vargasas Llosa. Bingo. Pagaliau pavyko kai ką sužinoti. Rašytoja pasidalijo paslaptimi.

L. Eltang poezijos ir „Akmeninių klevų“ vertėjas Vladas Braziūnas neskubėjo publikos tikinti, kad tuoj pat pradės versti kitą jos romaną į lietuvių kalbą. Jei ne V. Braziūnas, kurį su Lena sieja tam tikra kalbinė pasaulio sanklodos pagava, tai kas tada? Iššūkis lieka. Galbūt jauniesiems. Du jauni niujorkiečiai jį jau priėmė. Reilly Costiganas-Humesas ir Isaacas Stackhouse’as Wheeleris, padedami patyrusios profesorės, kelerius metus vers į anglų kalbą L. Eltang romaną „Kartachena“. V. Braziūnas sakė, jog, versdamas „Akmeninius klevus“, jis irgi nebuvo vienas. Jam talkinusi absoliučią kalbos klausą turinti a. a. redaktorė Aldona Baliulienė. Reikėtų paskubėti, nes rašytoja jau, pasirodo, rašanti naują romaną, kurio ištrauką originalo kalba pati paskaitė. Aktorė Jolanta Dapkūnaitė, dėkui jai, atvyko paskaityti naujo, į lietuvių kalbą versto fragmento. V. Braziūnas lietuviškai skaitė savąjį vertimą. Moderatorė vis pridurdavo ir paskaitydavo, jos manymu, konceptualiausias romanų vietas. Toks tad išėjo tas susitikimas. Lauksime kitų romanų ir kitų susitikimų. Būtų gerai, kad Lietuvoje L. Eltang knygas būtų galima įsigyti ta kalba, kuria jos ir rašomos. Kad didesnis jų tiražas atkeliautų paskui rašytoją. Nes jose – kalbiniai rašytojos apžavai.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai