Antanas Sheshi. Poetinis 2K projektas: bėdos dėl apimties

Apie vadinamąjį 2K projektą Lietuvos politikoje (kadaise žurnalistai taip buvo praminę dviejų skirtingoms idėjinėms kryptims atstovaujančių lyderių – G. Kirkilo ir A. Kubiliaus – tandemą) girdėjo daugelis. Nežinia, ar juo sekdama, ar nemąstydama apie jokius projektus, LRS leidykla šiemet išleido dvi rinktines, kurias drąsiai galima vadinti poetiniu 2K. Kodui dešifruoti tinka ir kūrėjų pavardės, ir jų kūrybai apibūdinti pasitelkiami iš lotyniško „classicus“ kilę terminai, ir sunkaus kūjo tipo knygų formatas. Ar poetinis 2K projektas bus prisimenamas taip pat ilgai kaip ir politinis, spėlioti anksti. Bet esminiai knygų bruožai, panašumai ir skirtumai akivaizdūs.

Jurgis Kunčinas. „Malūnų gatvė be malūnų“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

b_200_318_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-06_nr._3633_Kuncinas.jpg

Jurgį Kunčiną (1947–2002) galima vadinti pražiopsotu poetu. Daugelis vyresnių skaitytojų iškart neįžvelgė vaizdų, atsiveriančių vaikštant grublėtais jo lyrikos vieškeliais ir nudrengtomis gat­velėmis, grožio. Be to, žygiuoti vorele oficialiai pripažintomis, antologijose ir vadovėliuose pažymėtomis poezijos autostradomis buvo daug patogiau. Jaunesniems eilėraščių erdves užstojo didingoji „Tūla“, sukeldama įspūdį, kad ieškoti ko nors daugiau nėra prasmės. Ankstyvąja J. Kunčino kūryba susidomėjusiems sunku deramai ją pažinti ir dėl banalesnių priežasčių: maži tiražai, menkai žinomos leidyklos ir praėję metai lėmė, kad jo knygos retai aptinkamos eilinio skaitytojo lentynose.

Todėl J. Kunčino poezijos rinktinės pasirodymas – reikšmingas įvykis. Panašių leidinių rengėjai (šįsyk sudarytojų misijos ėmėsi Antanas A. Jonynas ir Palmira Mikėnaitė, o knygos apipavidalinimas patikėtas Deimantei Rybakovienei) pirmiausia susiduria su sandaros klausimais: ar, sukant savotiškų „Raštų“ link, visko dėti kuo daugiau, ar užsiimti rūšiavimu išryškinant svarbiausius kūrybos aspektus. „Malūnų gatvės“ modelis – kompromisinis. Sudarytojai teigia siekę, kad knyga „aprėptų kuo didesnę temų, vaizdinių, formų įvairovę“, bet atsisakyta J. Kunčinui būdingos erlickinio stiliaus satyros, eilėraščių vaikams. Kad pastarieji nebuvo įtraukti į rinktinę – kiek liūdna, nes eilėraščiai vaikams išsiskiria kerinčiu skambesiu ir prasmės plastika, dažnai neleidžiančia atskirti, kam – trimečiui klausytojui ar trisdešimtmečiui skaitytojui – ji skirta. Kita vertus, rengėjai nuveikė didžiulį darbą išrankiodami vertingiausius eilėraščius iš itin įvairios, dažnai egzotiškos periodikos ‒ kaip reta vykusiai sukomponuotas skyrius „Iš neįėjusių į rinkinius eilėraščių“. Tad, nors J. Kunčino kūrybos analitikai rinktinėje gali pasigesti kai kurių tekstų ir tikslaus datavimo, skaitytojams, norintiems pažinti poetą, knyga tikrai patiks.

Sudėtingą atrankos procesą atspindi ir galutinis puslapių skaičius – 495. Pripažinkime, šiais laikais tai daug, ir ne tik kalbant apie poeziją. Sudarytojų pasirinkto varianto nepeiksiu, bet tokios apimties leidinys nepritaikytas nuosek­liai skaityti. Skaitant nuo pradžios iki galo, „Malūnų gatvė“ gali varginti: pasikartojantys motyvai tokie tiršti, kad išsunkti atgaivos syvų tampa sudėtinga ir jau po pusvalandžio gali apimti nuobodulys. Tačiau šios rinktinės paskirtis kita. Pirmiausia ji suteikia galimybę panorėjus atsiversti J. Kunčiną ir rasti momentui tinkamą posmą.

Nepatingėję perskaityti visą knygą, pastebės poeto kūrybos ypatumus. Itin ryškus prisirišimas prie vietos, siekis aiškiai nurodyti įspūdžių ar minčių kilmę: eilėraščiuose gausu miestelių, kaimų ir gatvių pavadinimų, užuominų, vedančių konkrečių ežerų, tiltų, namų, bažnyčių, siloso bokštų ar net krūmokšnių link. Ypač iškalbingi kai kurie pirmojo rinkinio „Takas per girią“ eilėraščiai, pavyzdžiui, „Žygis į Mi­ro­s­lavą“, „Tarp Kapčiamiesčio ir Šventojansko“, „Metelio ežeras“. Ne tik poe­zijoje J. Kunčinui būtina sieti save su aiškia vieta: simboliška – palei Malūnų gatvę sukasi ir „Tūlos“ veiksmas.

Antra ypatybė – eilėraščių skambumas ir paprastumas. Šie dalykai J. Kunčinui aiškiai susiję. Nesivaikydamas išskirtinių metaforų, nuosekliai tvarkydamas ritmą ir toną pamėgtame tradiciniame ketur­eilyje, poetas išdėsto kasdienius vaizdus taip, kad skaitytojui netektų abejoti akimirkos ir vietos nuotaika: „Ir ne graudu, bet nuostabu, / Kad viskas vieną kartą buvo. / Vėl skutamuoju skridimu / Nurūksta žvirbliai lyg lėktuvai“ (p. 120); „Paryčio rūkas gano arklius. / Ruduo. Vėlai prašvinta. / Gaidžiai paleidžia savo gerkles / Gerokai prieš septintą“ (p. 430). Lyg ir nieko stebuklinga, tiesiog gražus, dar iš ankstyvosios Jono Aisčio kūrybos laikų paveldėtas ir XX a. 7–8 dešimtmečio lietuvių poetams būdingas apeiginis skambesys, bet J. Kunčiną pažinti nesunku. Net nesistengęs išsiskirti, bendrame tuometės poezijos sraute plaukęs maždaug pasroviui, J. Kunčinas visada lieka atokiau, aiškiai nužymėdamas įsisavintą teritoriją ir nepalikdamas galimybių į ją įsibrauti kitiems. Įsiklausius į daugumos tekstų harmoniją, nejučia kyla klausimas: kodėl jo eilėraščiai taip retai įdainuojami (iki šiol daugiausia bardų dėka sukurtos vos kelios dainos) – gal tai dar vienas „pražiopsoto poeto“ požymis?

J. Kunčinas nesibaido svetimų įtakų, atvirai susiurbia jas, kartais priartėja net prie sau nebūdingo nerimuoto pasakojimo: „Naktį traukinys prišliaužia stambų miestą, / tu išlipi stoty, šiek tiek nutirpęs ir užsimiegojęs, / ir apstulbsti, kad viskas čia taip pat / kaip anoje stoty: / bagažo vežimėliai, vėlyvi keleiviai, / atsitiktinės moterys, tvarkos sargybiniai; / dar veikia kažin koks vėlyvas baras, / o tavo traukinys stovės gal trisdešimt minučių“ (p. 202). Vis dėlto tikrasis jo arealas – aidinčių šalikelių plotuose, kur susilieja mintys, peizažai ir nuolatinis judėjimas: „Praskrenda bitė, paukštis, lėktuvas... / Šitiek nuėjęs ir vėlei grįžtu, / Tarsi į savo nerštavietes žuvys / Amžinu, visad aklu maršrutu“ (p. 336). Tai, jog galime regėti skirtingas J. Kunčino kūrybos atbrailas viename leidinyje – turbūt geriausias rinktinės sudarytojų pasirinktos strategijos teisingumo įrodymas.

 

Donaldas Kajokas. „Poezija, o gal ne ji“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

b_200_322_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-06_nr._3633_kajokas.jpg

Naujoji Donaldo Kajoko poezijos rinktinė vizualiai atrodo bent pusantro karto stambesnė už J. Kunčino knygą (beje, tiek pat didesnis ir tiražas). Bet pirmas įspūdis apgaulingas – iš tiesų ji net vienu puslapiu plonesnė. Knygos-plytos efektas, akivaizdu, kurtas specialiai: tai reprezentacinis leidinys – kieti, išskirtinės faktūros viršeliai, storas popierius, apipavidalinta Algimanto Švėgždos kūriniais. Ar to tikrai reikėjo – nežinia: bent jau mane pernelyg apkūnios ir iškilmingos poezijos knygos labiau gąsdina, nei traukia. Net pradeda vaidentis, kad oficialumo pretenzijos prasismelkia ir į tekstą. Tikiu, kad tik vaidenasi, bet, perfrazuojant paties D. Kajoko mėgstamą posakį, norisi paklausti – ar ne per sod­rus violetas? Ar rinktinė netaps posūkiu krakmolytų leidybos manierų link? Šios manieros geba paveikti ne tik viršelius, bet ir turinį. Tuo nesunku įsitikinti pavarčius ankstesnių poezijos grandų knygas: sulaukus pripažinimo apdaila vis blizgesnė, o žodžiai vis dažniau kartojasi.

Gal nujausdamas šią grėsmę D. Kajokas jau pavadinime sėja dvejonę – lyg klausia, lyg atsiprašo dėl to, kas slypi po viršeliu. Tai geriausias įrodymas, kad kol kas dvejoti nedera: taip, čia poezija! Būtent todėl, kad išdrįsta paklausti, suabejoti. Netikrumo šydas, neleidžiantis atskirti iliuzijos nuo realybės, minties nuo sapno, maldos nuo dialogo, – vienas endeminių šio poeto bruožų. Ir dar tas kajokiškas neišbaigimas, vis gręžiantis atgal:

nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas

taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė

– o kas toliau?
– ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
(p. 378)

Tikėtis, kad trumpoje apžvalgėlėje pavyks apie D. Kajoko kūrybą pasakyti kažką, ko nepastebėjo ir neaprašė kiti, vargu ar dera. Tai rinktinė, todėl ir nebūtina: dauguma eilėraščių nesyk aptarti, analizuoti, kai kurie – jau spėję tapti kertinėmis šiuolaikinės lietuvių poezijos atramomis. Šiuo atveju įdomesnis poezijos pateikimo formatas, knygos pasirodymo inspiracijos, turinio dėlionė.
„Poezija, o gal ne ji“ – antroji stambi poeto rinktinė, pasirodžiusi praėjus 20 metų nuo „Meditacijų“. Šias knygas skiria ne tik ilgokas metų tarpas, bet ir penki rinkiniai, žymintys ryškų posūkį nuo ankstyvuosiuose D. Kajoko eilėraščiuose tobulai įsisavinto butaforiškumo, leidžiančio slėptis po dirbtinio žodžių šilko danga, link gelminių, stilistiškai menkiau apdangstytų prasmių.

Kai kurie požymiai rodo, kad naujoji rinktinė – savotiška „Meditacijų“ priešingybė: pirmoji – gerokai plonesnė, kuklesnio dizaino, bet labiau iščiustyta iš vidaus – tai išduoda ir pavadinimas, ir rytietiškas daugelio eilėraščių fasonas; antrosios žodžiai artimesni vietos dvasiai, tačiau knyga apvilkta festivaliniam maskaradui tinkamu rūbu. Naujojoje rinktinėje siekiant išryškinti eilėraščių vidinę potenciją nebepaisoma parašymo datų ir stambesnių ciklų vientisumo. Tai liudija, jog sudarydamas ją autorius nestokojo dėmesio turiniui. Tačiau nechronologiškai išdėliotų kūrinių ir ilgokų skyrių (tai bene prasčiausia rinktinės savybė) sistemoje susigaudyti sunku: knygos išdėstymo principai tikriausiai aiškūs tik pačiam poetui. Bene raiškiausiai sufokusuota antro skyriaus („Šerkšno kilmininkas“) estetinė idėja: autorius, pradėjęs nuo pokalbio su Dievu eilėraštyje „Saulėleidis“ (p. 143), baigia skyrių kaimyno angelo vizitu: „...paskui paspaudėm vienas kito ranką / jau ėmė sparčiai temt ir jis su sūnumi / mačiau galulaukėj padaręs milžinišką lanką / pradėjo bėgti paskui gerves ties gel. stotimi // ir nuvasnojo palei pylimą pavargėlis / apkibęs pjuvenom žvaigždynais erkėmis“ (p. 289).

Daug skirtumų tarp „Meditacijų“ ir „Poezijos, o gal ne jos“ turbūt lėmė tai, ką esame pratę vadinti objektyviomis aplinkybėmis. 1997 m. autorius buvo ką tik išsiropštęs iš tuomet gan griežtai apibrėžtos „jaunųjų rašytojų“ kategorijos (Viktorijos Daujotytės liudijimu, dar 1994 m. Vytautas Kavolis kaip reikiant nustebo, kai išgirdo, kad VU studentai laiko D. Kajoką „labai geru poetu“*), o 2017 m. poeto autoritetu niekas neabejoja. Nuo XX a. pabaigos gerokai patobulėjo ir leidybos technologijos. Tačiau vargu ar derėtų viską nurašyti vien laiko nulemtai pažangai. Ant viršelio pasklidę A. Švėgždos tapyti rudeninių lapų likučiai, sėklos, šapeliai (menkiau įgudusiai akiai primenantys provincijos baliuose naudojamus puošybos elementus) tarsi simbolizuoja poeto siekį pabrėžti visko laikinumą ryškinant nuolatinės regeneracijos ciklą: nukris – ataugs, nuvys –­ atgis iš naujo. Sykiu tai demonstruoja ir atsiribojimą. Tipine šio požiūrio emblema gali būti eilėraštuko „Vien gėlės yra išmintingos:“ eilutės: „vakare / netgi keisdamos spalvą / jos visai nesistengia / pakeisti pasaulio“ (p. 181).

Tikrai išmintingos tos gėlės – ką čia daugiau bepridursi... Nebent apie 2K: vykęs projektas, laiku atsiradęs, abi knygos vertingos. Būtų dar labiau vykęs, jei ne amžinas leidėjų noras į vieną rinktinę sukimšti visą kūrybą. Jei J. Kunčino atveju tai lyg ir pateisinama (pirmoji ir kol kas vienintelė pomirtinė rinktinė, tad suprantamas mėginimas pateikti laiko, erdvės ir stiliaus atžvilgiu platų kūrinių spektrą), tai D. Kajokui gal derėjo ir susivaldyti. Bent jau man kol kas mielesnė poeto pirmoji rinktinė. Trumpai tariant, visos bėdos dėl apimties. O apimtys, kaip žinia, plečiasi apsivalgant (paprastai piktnaudžiaujama skanėstais). Šie seniai žinomi dėsniai galioja ne tik aptariant maisto racioną ar sveikatos problemas – poetinis 2K suteikė puikią progą darsyk tuo įsitikinti. Tad būsimiems skaitytojams pirmiausia linkėčiau nepersisotinti ir nemėginti apžioti šio projekto knygų per vakarą. Skanėstų jose netrūksta, dauguma jų negendantys – tiks ir ateityje.

* „Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos“, sudarė Rita Kavolienė, Darius Kuolys. – V.: „Baltos lankos“, 2000.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai