Jūratė Visockaitė. Nežinau

Gabrielė Tuminaitė Vilniaus mažojo teatro sezoną atidarė prancūzų romantiko (ir ciniko) Alfredo de Musset (1810–1857) pjese „Fantazijus“. Originalus pasirinkimas, bet genetiškai pateisinamas. Rimo Tumino ir jo teatro meninės fantazijos neišeina už normatyvios leksikos ribų, „prekyba poveikiu“ čia nesivadovaujama. Tiesą sakant, pasiilgau R. Tumino dvasios meno Vilniuje.

„Fantazijus“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Fantazijus“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Režisierė pasiėmė dvilypę komediją-dramą, kurios centre yra pats autorius, poetas, girtuoklis ir mergišius Alfredas. Jo vardas čionai Fantazijus, jam viskas gyvenime seniai nusibodo, jis atvyksta į vieną tokią pasaką su princese...

Nervingas Paryžiaus salonų liūtukas A. de Musset, rašydamas pjesę, buvo eilinis George Sand meilužis, taigi labai gali būti, kad įžūlesnis režisierius princesę būtų apmovęs kelnėmis. G. Tuminaitė gerai išauklėta (be to, G. Sand paveikslą šiame teatre jau turime), jos Elžbieta spektaklyje – gero tėvo gera dukra. Ji ištekės už to, už kurio reikės tėvui. Ji, kaip ir kiti antraeiliai spektak­lio personažai, eskiziška.
Nors prieš akis turimas iki šiol gražiai skambantis, nepasenęs tekstas (vertėja Akvilė Melkūnaitė) ir buvo galimybė sukurti kai ką daugiau už plastiškas figūras.

Personažai išradingai kostiumų dailininkės Elvitos Brazdylytės aprengti – drabužis vis stumia charakterius smarkiau pasireikšti, apsispręsti. Bet kažkas vis neleidžia, suturi už rankos – režisierė neišryškina reljefo, balansuoja ant siekiamos tragikomedijos ribos.

Kai į sceną žengia ir prabyla aktoriaus Arvydo Dapšio Karalius, pulsuoja vienoks teatras. (Ak, tuoj pat eičiau paskui jį! Nors gal tai būtų labiau panašu į legendinę vachtangoviečių „Žyd­rąją paukštę“.) Kai kruta visi likusieji – kitoks ir kol kas joks. Pasirodžius su pagirių monologais Martyno Nedzinsko apsmukusiam Fantazijui, net plaukai nuo atpažinimo džiaugsmo tau ant galvos sukruta. Aktorius, kaip sakoma, dirba be siūlių (rugsėjo 23 d. spektak­lis). Deja, vėliau, meilės scenoje ant suoliuko arba su pinigais gėdingai bėgant, Fantazijus tampa subliūškusiu balionu. Su juo kartu bliūkšta ir pjesė. Žinoma, tu girdi: „Koks varganas daiktas yra žmogus“, „Altoriaus nebėra, meilės nebėra“ ir pan., tačiau šitų žudančių žodžių ašmenys nė kiek nežybsi. Nei raudonas juokdario kostiumas, nei vargšė Elžbieta (akt. Mig­lė Polikevičiūtė) netinka herojui ir jo netraukia.

Jeigu jau taip blogai, tai sugalvokite savo išeitį, savo „kablį“, gerbiamieji. Kodėl jums, taip pat kaip ir Fantazijui prieš 200 metų, nuobodu gyventi? Kodėl, pavyzdžiui, tas vaišių stalas stovi dykai: atrodo, aktoriai prieina ir griebia nuo jo taurę tik todėl, kad nebeturi kur eiti ir prie ko ranką pridėti (taip pat atsitinka nesurežisuotame kino kadre, kai aktorius vis griebiasi cigaretės). Žadėtos choreografijos likę tik keletas rankų štrichų ir koncertinis donžuano numeris.

Gerai, kad vieną iš keturių scenos kampų yra tvirtai užėmusi muzikos grupė „Kabloonak“. Šlovė ir jai, ir jau nuo prologo, nuo tavo įėjimo į salę, paskleistai totaliai melancholijai. Jono Narbuto muzikuojamas Fantazijus tik­rai gali akompanuoti A. de Musset „amžiaus sūnaus išpažinčiai“.

 

*

Vieną Ašmenos gatvės Vilniuje namą okupavęs OKT (beje, kodėl nė vienas iš čia apsilankančių režisierių nesugalvojo nieko, skirto žydiškai temai?), patogiai atsirėmęs į specialiai teat­rui nepritaikytą aplinką, žinoma, yra įžūlus ir eksperimentinis, neatsakingas ir lengvabūdis. Panašus į rašytoją ar kritiką, žinantį, kad po savo tekstu pasirašys slapyvardžiu.

 „Trans Trans Trance“. Tomo Ivanausko nuotrauka
„Trans Trans Trance“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Pirmasis šio sezono darbas „Trans Trans Trance“ turi vieną autorę – režisierę Kamilę Gudmonaitę. Dar tris atsidavusias aktores, kurios tame ilgame trečio aukšto kambaryje... akmenis varto. Kaip vyrai. Arba kaip tos moterys, kurios sovietmečiu dirbo lygiomis su vyrais tiesdamos geležinkelį.

Hm... Tačiau pusantros valandos sean­sas neprailgo: įdomūs įrašai, kuriuose praeiviai atsako į klausimą „Kas yra moteris?“ ir pan.; fantastiška, tiesiog į gyvą klasiką pretenduojanti dviejų mielų rožinių lesbiečių scena kavinukėje, kai jos ragauja, pilsto, vemia cukrų; tokia pat įtaigi, žiauriai ant briaunos pastatyta ir suvaidinta normalios ilgakojės gražuolės transformacija į nenormalią pabaisą (lūpos ir gerklė nudažyta juodai, kojos iškreiptos, krūtinė perrišta juosta ir visai išlaisvinta). Bravo!

Tačiau blankoki kiti etiudai: su bokso pirštinėmis ir žiebtuvėliu ar grožio klinikoje su tomis, neduokdie, tikromis daktarų pavardėmis.

Mano akiai pernelyg daug betikslio transinio judėjimo, bežadžio blaškymosi pirmyn atgal duotoje erdvėje.

Kuo skiriasi vyrai nuo moterų? Na, vyrai vienu metu galvoja apie ką nors vieną, o moterys apie daugybę iš karto. Taigi, nors ir apmaudžiai skamba, Kamile, norisi dar, kad viskas labiau susirištų į vieną daiktą.

 

*

Pagaliau LNDT numuilintas „Tartiufas“ apsireiškė visu grožiu.

„Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scenoje išsirangiusi karpyta skandinavų scenografo Vytauto Narbuto gyvatvorė, užimanti, kaip mėgsta šis kūrėjas, kiek įmanoma daugiau naudingos erdvės. Vaidinančias ir režisuojančias V. Narbuto dekoracijas turbūt mėgsta tinginiai aktoriai, režisieriai, nežinantys, kur tuos aktorius padėti, ir brangiai už bilietą bei vaizdą mokantys žiūrovai. Pirmą kartą šitą sodą à la Versalis Oskaras Koršunovas išbandė dar 2011 m. Orhuse, Danijoje. Negi toje gerovės šalyje irgi atsiranda niekadėjų tartiufų?

Taigi Lietuvoje, kuri, kaip teigia režisierius, persisunkusi tartiufizmu, lietuviams aktoriams tereikėjo gerai išmokti Aleksio Churgino išverstą tekstą. Tiesa, dar reikėjo prie vietos ir laiko priderinti skanduojamas idėjas ir anotacijas. Nors dėl tos reklamos nelabai ir vargintasi. Patikrinau internete: pas mus nebent viena šviežia, žavi frazė apie „atšildytą embrioną“ pridėta.

Lietuvoje „Tartiufas“, atrodo, labai patogus. Žalieji visko neatsargiai – ir ne tik apie embrionus – prišneka, liberalai kyšius šaldytuve laiko, štai net marmuriniai socialdemokratai suskilinėjo, o artistiško Gabrieliaus veido mimika tokia pavydėtina ir, oi, dar daug žadanti. Ūūū, kokie tartiufai! Vieninteliai tik menininkai – šventi kankiniai. Iš pradžių nulipdo ir parduoda puodą svetur, paskui į namus parveža parodyti. Jau nekalbant apie visokių kas sezoną keičiamų elmirų raudonus aukštakulnius...

Bet ką čia mes, piktaliežuvės davatkos, vis į šoną nuo esmės.

Patogus ką nors demaskuoti „Tartiufas“ įvyko. Kadangi tik ką žiūrėjau „Lokį“, tai ir pirmoji fantazija iškilo būtent iš jo. Vėl totali vaizdo projekcija, o dar nuolatinis filmavimas užkulisiuose ir fojė – tik dabar šita skysta konsistencija yra tokios tuštybės, kad ją lengvai bus galima paleisti ir prie kito panašiai aktua­laus (arba tartiufiško) kūrinio. Meniškas publikos mulkinimo etalonas.

Aktoriai? Taip, ilgai didelėje scenoje lauktas Giedrius Savickas šoka kojų, pėdų, pirštų šokį. Toookį, sakyčiau, čapliniško lygio. Šaunuolis. Plačiau jo humoro jausmui ir intelektui (ir Molière’o taip pat) nėra kur išsiskleisti.

Tiesa, kai Tartiufas miksėjo toks negražus ir nuliūdęs, kai stiebėsi ant stiklinio stalo, plaikstėsi juodais skvernais, o ne lakstė iki kelnaičių režisieriaus nuvilktas, man pasivaideno net kažin kas dostojevskiška – ir ne vien iš dublikatinio „Stepančikovo dvaro“. Juk Fiodoras Michailovičius buvo nusistatęs prieš liberalus ir jo „Velnių“ personažai taigi yra juodaskverniai liberalai, tokie dar jaunučiai... Taip sakant, emb­rioniniai.

Bet visa tai jau mano fantazijos.

Nežinau atsakymo, ką demaskuoja lietuviškas „Tartiufas“. Ant ledo neslidu.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai