Vilkas su ožiukais šventinasi ir lokinasi

„Forum Cinemas“ kino seanse Šiaulių „Akropolyje“. Yra ir kitų nuomonių apie „Šventąjį“. Jos viešai turbūt nepasirodys. Šalia sėdėjęs vaikinas susikaupė dar pusvalandį prieš filmą. Kantriai peržiūrėjo reklamas. Buvo vienas, tai ne aš, vietomis krizenantis, vietomis kažką į ausį komentuojantis. Per filmą jo beveik nejutau, alkūnėmis nesirėmėme. „Šūdas, blet!“ – ištarė pasirodžius pirmiems titrams ir beveik išbėgo iš salės, nelaukė, kol prieš jį esantys eilėje susiruoš, prasibrovė. Pasakė nei garsiai, nei tyliai, bet skambėjo tikras, nesumeluotas nusivylimas. Toks tikras, kad išties pajutau. Iš kitos pusės nusivylęs moteriškas balsas lyg savęs, lyg kitų viltingai užklausė: „Tai pričiom čia tas Kristus?“ Draugas per toli sėdėjo, turbūt negirdėjo. O filmas tai vertas nuėjimo, net jei susiduri ten su rūs­čiais kritikais.

Šventas ožys ant kalno

 

* * *

Po filmo „Šventasis“ seanso „Multikino“ salėje („Ozo“ prekybos centras, Vilnius) rugsėjo 30 d. 23.30. Dviejų merginų pokalbis tualete:

– Žinai, kažkada tris valandas žiūrėjau filmą apie meilę. Visą filmą porelė rinko grybus. Kai susipyksta – grybauja atskirai, kai susitaiko – grybauja kartu... Tris valandas. Cha, chachachaaaaa...

– Cha, cha, cha, chaaaaa... Chi, chi, chi...

– Chi, chi, chi...

 

* * *

Buvau filme „Šventasis“. Buvau. Kaip ožys – esu kantrus... Tad iškenčiau ir tą pusantros valandos šventą seansą. Suprantu filmininkų mintį, užmanymą, kryptį ir norą, bet smarvės neužtenka – berniukai ir mergaitės – filmas per skystas ir neištransliuoja, ką turėtų ištransliuoti... Nors persiplėšk. Juoba kai režisierius A. Blaževičius viską taip puikiai ištransliuoja verbališkai, kad ir pokalbyje „Šiaurės Atėnuose“ (www.satenai.lt/2017/09/01/andrius-blazevicius-sventasis-padeda-tau-atpazinti-save-ir-savo-sali/). Čia kaip stebuklingas ketvirtas knygos viršelis – šis žada rojų, o knygos vidus netraukia net iki skaistyklos... Pradėjus žiūrėti „Šventąjį“ iškart šmėkštelėjo rusų filmas „Oblako-raj“ (1991, www.youtube.com/watch?v=FrzlYw7Z0Bs) ar „Kolia, pe­rekati polia“ (rež. Nikolaj Dostal, 2005). Ta pati fabula, regist­ras, bet iki Debesėlio ar Kolios – kaip Zvonkui iki Beethoveno (reikėtų rašyti Mozarto, bet Mozartas man nepatinka). Lygiuotasi ir į kaurismiakišką estetiką... Tad ir reikėjo važiuoti iki galo – iki koktumo, visiškos nevilties, o dabar toks pirst... Gal esu ir bukas – visokių tų ožių būna, – bet tos gautos 6 „Gervės“, atleiskit, przepraszam, einschuldigen sie bitte, man niekur ir niekaip neįsipaišo. Tad „Gervių“ raudoni kilimai... Ai, tiek to. Manau – buvo galima tą filmą dar emociškai užpumpuoti, dar pakrauti... ir būtų nuvažiavęs...

Be abejo, patogu ir madinga (tiek literatūroj, tiek dailėje) prisidenginėti neformatu, alternatyva, antiholivudu ar kokiu avangardu... Tai filmo negelbsti. Eilinis lietuviškas filmas – tik bėda – su pretenzija. Tad žiūrėkit Kolios, kaurismiakiai... kaip ir kur šlubos gervės girgžda vaiskiu rudens dangumi. Iš kitos pusės, anot W. Alleno („Holivudas mirė“), gerai, kad yra prancūzų...

Ožys fon Aureolė

 

LNDT spektaklyje „Lokis“. Po pirmos dalies užsimaniau išgerti. Vyno, viskio... vis vien. Mane taip inspiravo spektaklis. Bet kadangi po parankei kaip Vilkas pilkas buvau su Ožkele, susilaikiau... Geriausiai būtų tikęs šalia sėdinčio kaimyno kraujas. Norėjau ir į naktinį klubą po pirmos dalies... Taip mane demoralizavo „Lokis“. Tema labai prie širdies – apie žvėrį manyje. Tik kodėl spektaklyje dangstytasi Prosperu Mérimée, Luckum – labai nesupratau... Jei reikėjo Luckaus liūto – žvėries – galėjo jį parsiginti iš bet kur... Tad jie čia tik dekoras. Salėje sėdėjęs semiotikas K. Nastopka greičiausiai laukė Mérimée, bet po pirmos dalies neišėjo... Girdėjau žiūrovo balsą – kad čia kaip įsijungus MTV, kitam atrodė – kad tai, ką mato yra „labai efektinga. Be galo profesionalu. Ir visiškai tuščia“.

Nauja forma, technika, technologinės fintikliuškos, navarotai, naktinio klubo estetika – viskas ok. Man tiko. Kodėl gi ne. Kita kalba. Kita vertus – ta technika kišo koją... ir suėdė turinį.

Pritrūko mėsos, žvėries iš esmės (ši gija iki galo neišvyniota), istorijos, akcentų, turinio... O dabar nueita paprastesniu keliu – transliuota a priori komercinę sėkmę garantuosianti Cantat ir Trintignant istorija... Dabar įsivaizduokit, kad visa ta pasakota istorija ne apie Cantat?.. Kaip dabar? Šiaip ar taip, dedu pliusą, nors antrą kartą nežiūrėčiau, eičiau į naktinį klubą – nes ten Vilkas ir prieš spektaklio pradžią – Vilkas. Ta diskoteka abejingų nepalieka, tai gerai, sveika per(si)krauti.

TechnoVilkas

lm36.jpg

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai