Vida Girininkienė. Svyrlaukis: iš toli ir iš arti

Simonas Daukantas 1855–1859 m. gyveno Kuršo gubernijoje gydytojo Petro Smuglevičiaus išsinuomotame dvare Svyrlaukyje (dabar – Jaunsvirlauka, Jelgavos r.), anuomet vadintame Neu-Bergfriedu. Sprendžiant iš laiškų, 1856–1857 m. jis apsistodavo ar ilgėliau pagyvendavo ir Mintaujos (dabar Jelgava) Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčios namuose, buvusiuose šalia bažnyčios. Tų namų jau nebėra, o sudegusi bažnyčia XX a. pradžioje atstatyta.

Ant­rasis S. Daukanto gyvenimo laikotarpis Latvijoje (1826–1834 m. dirbo vertėju Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje), buvo ne ką mažiau reikšmingas už kitus, nors jis tuo metu istorijos veikalų jau neberašė. Analizuojant šį periodą – jį galėtume įvardyti kaip naują idėją kurti lietuvių kultūros židinį (pirmoji buvo Motiejaus Valančiaus Varniuose), – būtina charakterizuoti S. Daukantą tuo metu supusias asmenybes, o pirmiausia dvaro savininką, gydytoją Petrą Aleksandrą Smuglevičių.

Petro Smuglevičiaus dvaras Svyrlaukyje (Jaunsvirlauka, Jelgavos r.). 2017 m. V. Girininkienės nuotrauka
Petro Smuglevičiaus dvaras Svyrlaukyje (Jaunsvirlauka, Jelgavos r.). 2017 m. V. Girininkienės nuotrauka

Maištingasis Petras Smuglevičius

Petras Aleksandras Smuglevičius gimė 1814 m. Kauno apsk­rities mokyklos piešimo mokytojo Juozapo Smuglevičiaus (dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus brolio Pilypo sūnaus) šeimoje. Baigęs Kauno apskrities bajorų mokyklą, 1835 m. įstojo į Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją ir gavo valstybės išlaikymą, nes tėvas jau buvo miręs. Tikėtina, priklausė Akademijoje veikusiai poeto Pranciškaus Savičiaus vadovaujamai studentų medikų organizacijai „Demokratų draugija“, kuri, įsijungusi į Simono Konarskio vadovaujamą „Lenkų tautos sąjungą“, pasivadino „Jaunąja Lenkija“. Suėmimo išvengę medikai nenurimo ir po S. Konarskio sušaudymo 1839 m. vasarį. Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje stichiškai kūrėsi naujos organizacijos, todėl caro nurodymu pradėta akylai sekti visus medikus, studijavusius Vilniaus akademijoje nuo 1835 metų. Visoje europinėje Rusijos imperijos dalyje buvo platinami vilniečių studentų sąrašai su aukščiausios valdžios nurodymu juos surasti ir sekti. Į tą sąrašą pateko ir 1835 m. Akademiją baigęs jaunesnysis Simono Daukanto brolis Aleksandras.

Rusijos žandarai buvo išties įgudę ir įtariamuosius greitai susekdavo. Paprasčiausia susekimo forma – susirašinėjimo ir bendravimo patikra. Taigi 1841 m. gegužės 17 d. Medicinos-chirurgijos akademijos prezidento Tomo Kuczkowskio nurodymu areštuota 19 studentų, tarp jų ir V kurso studentas P. Smuglevičius. Gegužės 19 d. Vilniaus generalgubernatoriaus Felikso Mirkovičiaus tardymo komisijai pateiktame sąraše jis apibūdinamas: „Remiantis dabartiniu inspektoriaus (juo buvo A. Gelingas, – V. G.) pranešimu, jis buvo pagrindinis neramumų kurstytojas; iš popierių matosi, jog jis kvailo ir maištingo mąstymo, garbina vieną ištremtąjį į Kaukazą už dalyvavimą maište (tikėtina kad P. Savičių, – V. G.), su vienu jų susirašinėja, pas jį rasta laisvamaniškų kūrinių – laiškų ir dalykų, keliančių stiprų įtarimą, kad jis priklausė slaptai draugijai.“ Atsitiktinumas ar ne, bet 1841 m. sausio 29 d. Odesoje taip pat buvo tardomas karo ligoninės gydytojas A. Daukantas, kuris po šio tardymo bandė nusižudyti ir buvo suimtas. P. Smuglevičiaus padėtį sunkino tai, kad kelerius metus gyveno su bendrakursiu Karolevičiumi, nuo seno artimu poručiko Aglajaus Kuzmino-Karavajevo, Bazilionų vienuolyno, kuriame buvo įkalintas S. Konarskis, apsaugos vadovu. A. Kuz­minas-Karavajevas 1838 m. liepą bandė organizuoti emisaro pabėgimą, bet buvo išduotas ir suimtas. Sužinojęs apie tai Misionierių vienuolyne įkalintas Karolevičius pasikorė. P. Smuglevičių labai sukrėtė draugo mirtis, vėliau rūpinosi jo daiktais ir šeima. Ukrainos valstybiniame istorijos archyve Kijeve yra 1841 m. balandžio 29 d. Kijevo gubernijos valdybos pranešimas generalgubernatoriui, kuriame pateiktas sąrašas asmenų, tardytų Vilniuje už ryšius su S. Konarskiu ir karininkais, nes paaiškėjo, kad A. Kuz­minas-Karavajevas buvo slapto Rusijoje veikusio karininkų būrelio narys. Aštuntu numeriu minimas P. Smuglevičius.

P. Smuglevičiaus tardymas ir kalinimas Misionierių vienuolyne užsitęsė daugiau kaip metus. Caro nurodymu buvo tikėtasi daug ką sužinoti iš A. Daukanto, bet šis po antro tardymo 1841 m. vasario 7 d. nusižudė. Nieko neišpešus 1841 m. liepos 26 d. 13 studentų, tarp jų ir P. Smuglevičius, buvo paleisti, paskyrus griežtą policijos priežiūrą. P. Smuglevičiui leista laikyti egzaminus ir baigti Akademiją. Jokūbas Geištoras atsiminimuose rašo, kad per protekcijas P. Smuglevičius pateko Peterburgan, neblogai vertėsi gydytojaudamas, pažinojo daug universiteto studentų (lietuvių, – V. G.) ir turėjo jiems įtakos. P. Smuglevičius tarnavo Rusijos susisiekimo kelių inžinieriaus vyriausiojo gydytojo štabe, gyveno grafienės Kutaisovos (grafo Ivano Kutaisovo žmonos) rūmuose Nevos pakrantėje, kur visai netoli buvo ir Valdantysis senatas, kuriame dirbo S. Daukantas. Taigi galima tvirtinti, kad ne tik jų pažintis, bet ir planai steigti lietuvių kultūros židinį, pasak istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, savotišką kaimo akademiją, prasidėjo Rusijos sostinėje. Į šį „organizacinį būrelį“ istorikas įtraukė ir dailininką Joną Zenkevičių bei Vladislovą Narbutą.

Mikalojaus Akelaičio atsišaukimas „Gromata Wylniaus Senelio“ 1861 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Mikalojaus Akelaičio atsišaukimas „Gromata Wylniaus Senelio“ 1861 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Svyrlaukis iš toli

Galima tvirtinti, kad Svyrlaukį Kuršo gubernijoje P. Smug­levičius išsinuomojo tautiniams tikslams – steigti akademiją, leisti laikraštį valstiečiams ir pan. Be to, manyta, čia, Kuršo gubernijoje, bus ramiau dirbti. Čia lankėsi labai daug kas, bet ilgiausiai, ko gero, gyveno tik S. Daukantas. Genovaitės Gustaitės teigimu, nuo 1858 m. pradžios iki 1859 m. vidurio čia apsistojo ir Mikalojus Akelaitis. Dažnai ilgėliau užsibūdavo P. Smug­levičiaus brolis dailininkas Feliksas. Be abejo, S. Daukantas ir M. Akelaitis susidraugavo, daug kalbėdavosi, nors juos skyrė 36 gyvenimo metai (M. Akelaitis gimė 1829 m., o S. Daukantas – 1793 m.). Akelaičiui atrodė, kad istorikas jau visiškai senukas ir nieko rimta dirbti nebegali. 1859 m. vasario 17 d. jis Juozapui Ignotui Kraševskiui rašė: „Štai, pavyzdžiui, senelis Daukantas, kol turėjo už ką, spausdino liaudžiai įvairaus turinio leidinėlius. Dabar nuskurdo, todėl jau ir neberašo, o kai raginu jį dirbti, tik ranka numoja, ir akyse sublizga ašaros. Jau dveji metai jo rankraštis guli Vilniuje pas Dvorcą (spaustuvininką, – V. G.), nes neturi už ką spausdinti. O reikia tam net 325 sidabro rublių, kai šiandien mano senelis, viską paaukojęs savo tautiečiams, gal net trijų grašių nebeturi. Tame rankraštyje yra apysaka, panaši į Robinzono Kruzės, Liskovskio vertimas apie žemės ūkį ir apie girias.“ Istorikas Vytautas Merkys patikslino, kad čia minimi cenzūrai 1857 m. balandį įteikti „Palangos Petris“, lenkų agronomo Ignoto Lyskovskio „Gaspadorius“ ir „Pamokslas kaip girias kirsti, sėti ir diegti“. Eduardas Volteris dar minėjo 1857 m. cenzūrai įteiktą „Abėcėlės“ antrą laidą, kuri buvusi parengta dar 1849 m. Anot Meilės Lukšienės, elementorius užkliuvęs dėl necenzūrinių tautosakos pavyzdžių. Nauja čia buvo tai, kad trečiąją elementoriaus dalį sudarė rusiška abėcėlė ir pabaigoje pateikti skaitmenys aritmetikai mokytis ir daugybos lentelė. M. Lukšienės teigimu, „Daukanto abėcėlė buvo kartu pirmasis rusų kalbos vadovėlis lietuviškoje pradinėje mokykloje ir šiek tiek pavadavo aritmetikos pradžiamokslį“.Taigi S. Daukantas buvo gan praktiškas ir įžvalgus, vis dėlto svetimos kalbos geriau mokytis iš savų parengtų vadovėlių. Čia toliau susirašinėjo su Karaliaučiuje gyvenusiu kalbininku Frydrichu Kuršaičiu, tobulino „Pasakojimą apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Matyt, buvo ir kokių nors dalykinių įsipareigojimų, pvz., sudarė P. Smuglevičiaus mirusios tetos išsamų daiktų registrą, pasirašęs „Kolegijos asesorius Simonas Daukantas“. Vadinasi, darbo S. Daukantas visada turėjo. Net paskutiniaisiais gyvenimo metais Papilėje, pasak amžininkų, nuolat vaikščiojo susimąstęs su alupka (pieštuku) už ausies bei popieriumi kišenėje ir net bažnyčioje vis ką nors rašė.

Nenustatyto asmens siųsto S. Daukantui laiško į Svyrlaukį vokas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas
Nenustatyto asmens siųsto S. Daukantui laiško į Svyrlaukį vokas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas

Tačiau P. Smuglevičiui nepavyko įgyvendinti savo planų. Veikiausiai trukdė ir lankytojai, kurie netrukus įsijungs į sukilėlių gretas. Pirmoji nerimastinga siela – buvęs įnamis M. Akelaitis, dar 1861 m. pavasarį pakliuvęs žandarų akiratin ir turėjęs palikti Vilnių. O įkliuvo bendraminčiui Bronislovui Bucevičiui Klaipėdoje bandant išspausdinti jo parašytus lietuviškus atsišaukimus „Gromata Vilniaus senelio“ ir „Pasakos senelio“. Pirmajame, parašytame proza, pasakojama apie demonstracijas Varšuvoje, 5 demonstrantų laidotuves, susidorojimą. Antrajame, parašytame eilėmis „Wargdienelis isz Letuwos“ (t. y. M. Akelaitis) pasakoja apie caro valdžios pareigūnų (maskolių) elgesį Lietuvoje: „Bažnyčias šventas užėmė, / Kunigus mūsų ištrėmė, / Liepė jiems nešioti barzdas, / Kalbėti Maskoliui maldas.“ Nors M. Akelaitis tuo metu negyveno Svyrlaukyje, tačiau prasidėjusios jo gaudynės turėjo pasiekti ir Kuršą. Taigi 1863 m. M. Akelaitis grįžo į Suvalkiją ir aktyviai įsijungė į sukilėlių gretas. M. Akelaitis buvo unijinių pažiūrų, jų čia neanalizuosime. Tačiau vienas dalykas jį tikrai siejo su S. Daukantu. Pastarajam buvo labai svarbus skaitytojas, visus savo darbus jis skyrė valstiečiams: motinoms, vaikeliams, ūkininkams. Paprastiems žmonėms, valstiečiams, dedikuota ir Vilniaus Senelio gromata – „tos mūsų gražios Lietuvėlės“ žmonėms.

Svyrlaukyje lankydavosi ir Sankt Peterburgo, Dorpato (Tartu), Karaliaučiaus universitetų studentai. Tarp jų ir būsimieji sukilėliai Eduardas Jokūbas Daukša, Eliziejus Liutkevičius, Boleslovas Dulskis-Jablonovskis. Lietuvių poetas, vėliau sukilėlis, kalinys, tremtinys E. J. Daukša buvo E. Liutkevičiaus būrio adjutantas, tvarkė korespondenciją. Nežinia kodėl savo noru pasitraukė iš sukilimo, tai apsaugojo nuo mirties bausmės, bet ne nuo 12 metų katorgos. Ar tik ne dėl S. Daukanto įtakos 1858 m., išvykdamas iš Dorpato universiteto į Karaliaučių, draugui Antanui Valickiui skirtame eilėraštyje „Mes vienos puokštės du žiedai“ jis pranašiškai teigia: „Vėliau, mano brangus, mielas Antanai, / Kai išsivadavimo šūkis suskambės, / Ne Maskvos ar Lenkijos vardu, / Bet Lietuvos vardu būk kovojančių gretose! / Jei tėvynės meilė tavyje neužsnūs, / Jei bus laisva lietuvio širdis / Ir jei tavyje pažangos žiedas prigis, / Aš visada tavo brolis ir draugas visur“ (Reginos Mikšytės vertimas iš lenkų kalbos). Jis pirmasis tiek lietuvių literatūroje, tiek publicistikoje aiškiai ir kategoriškai išdėstė būsimo sukilimo kredo. Niekas kitas tada tokios tautinės savimonės ir antiunijinio nusistatymo nebuvo pareiškęs. Švelniam, jautriam ir doram lietuvių meilės lyrikos pradininkui likimas, grįžus iš tremties, lėmė vienišo klajūno kelią. Ar S. Daukantas su poetu apie tai kalbėdavosi? To nesužinosime, tačiau laisvė buvo S. Daukanto istorinių veikalų pagrindas. Kodėl senovės lietuviai buvo tokie karingi? „Gamta buvusi jų visų namai, o juk tokia gamta – girios, laukai ir tyrai – tai kartu ir laisvė, ir nepriklausomybė“, – atsakys kultūros istorikas Jonas Balčius. Tačiau pats S. Daukantas žinojo ir kitką: tarnaudamas duonos kąsniui, negalėjo kaip reikiant atsidėti istoriko pašaukimui ir dėl to sielojosi. „Bet skaudus mano likimas ir to man neleido atlikti kaip reikiant; kaipogi sunku yra neturčiui ką norįs gero padaryti savo vientaučiams: veltui jis trumpins savo poilsį, veltui nešios ir knygų ryšelius, laipiodamas iš vieno čiukuro į kitą, vis vildamasis, bene gaus pragumą pažvelgti, ką tenai rašo apie lietuvių tautą, kad tuo tarpu alkis ir nuogis skatins jį dieną ir naktį darbą sunkiai dirbti; kas pikčiau, vargai, rūpesniai ir sunkūs darbai ilgainiui ir geležinę jo sveikatą suvirina, o pražilęs ką benuveiksi?“ – klaus jis paskutinio savo istorijos veikalo „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, kurį pabaigė Varniuose ir tobulino Svyrlaukyje, pratarmėje.

S. Daukanto sudarytas daktaro Petro Smuglevičiaus tetos daiktų registras su parašu „Kolegijos asesorius Simonas Daukantas“. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas
S. Daukanto sudarytas daktaro Petro Smuglevičiaus tetos daiktų registras su parašu „Kolegijos asesorius Simonas Daukantas“. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas

b_600_954_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-06_nr._3633_42.jpg

Svyrlaukis iš arti

Panorau aplankyti Svyrlaukį. Sakyčiau, jo net pasiilgau, nors ten niekada nebuvau. Kalbinu vieną kitą pažįstamą vykti kartu, ne, negali, užsiėmę. Nieko, galvoju, rasiu – žemėlapyje viskas aišku. Iš anksto Jelgavoje užsisakau viešbutį ir po kelių valandų aš šio miesto autobusų stotyje. Kas nors kur nors bent kartą per dieną vyksta, sako, labai nuošali vieta, galiu to dvaro ir nerasti. Supratau – įklimpsiu, tad įkvepiu drąsos ir einu į Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejų. Be jokio tarpininkavimo rašto, energingai – žmogus iš gatvės. Vidurvasaris, darbuotojams atostogos, bet direktorė Gita Grasė yra. Kiek palaukiu, pakviečia, dėstau, ką žinau, jaučiu – ne į temą. Prašau paaiškinti, kaip ten nukakti, matau įtarų žvilgsnį, bet nepasiduodu. Tačiau lietuvę, sako, visada išduos kažin koks minkštas akcentas, kad ir kaip gerai kalbėtum rusiškai, ir manimi patiki. Po kelių valandų prisistato muziejaus istorikas Aldis Barševskis, atvažiuoja mašina, ir mes jau laukuose, itin primenančiuose mano gimtojo Joniškio lygumas. Kelias valandas blaškomės, pravažiuojame nedideles gyvenvietes, vėl sukame per laukus, Aldis ir vairuotojas irgi nežino, klausia vietinių, kelis kartus apsisukame, ir vėl atgal. Tačiau po kelių valandų jau stoviu priešais medžiuose paskendusį didelį dvaro pastatą, kurio už kelių žingsnių nebesimato. Nuošalu, netoliese tik viena sodyba. Būčiau neradusi. Kažin kodėl akyse kaupiasi ašaros. Didžiulis dviejų aukštų rūmas, vos įžiūrimas takelis, vingiuojančios Svitenės link, ramybė, tyla. Kur gyveno Simonas? Nutariu, antrajame aukšte, upelio pusėn, nes ir Papilėje jis gyveno šalia Ventos, jos pakrantėmis mėgo klaidžioti. Namas dar nenudaigotas, sovietmečiu čia veikė paštas, biblioteka, kažin kas gyveno. Apleistas, bet dar negriūvantis. Kokią valandą su Aldžiu sukinėjamės aplinkui, vis fotografuojame, tačiau spynos ant laukųjų durų pajudinti nesiryžome, sako, ji tik dėl vaizdo, iš karto būtų nukritusi. Taigi į vidų taip ir nepatekome. Na, aišku, vidus perdarytas, bet vis tiek gaila – neperžengėme slenksčio.

Grįžusi į muziejų sužinojau, kad visai neseniai tuo namu domėjosi verslininkas Ilmaras Randeras. Planavo steigti čia lietuvių istorijos centrą, vieta patogi, Rundalės link, tačiau nepateko į vietos savivaldybę, ir, sako, nuo to projekto nutolo. Skambinu jam, susitinkame mano viešbutyje, ilgai kalbamės. Nuo projekto jis nenutolo, tačiau nežino, kaip tai įgyvendinti. Rašė istorikui Alfredui Bumblauskui, kažin kam į Lietuvos istorijos institutą, dar kažkam. Jokio atsako, ir man gėda už kolegas. Žinau apie jų užimtumą, nuostatas, tačiau vis tik... Geriau patylėti.

Užmezgiau su Ilmaru kontaktus, susirašinėjame. Pradžia bus, pristatysim Jelgavoje kalendorių-knygą „Simonui Daukantui 225“. Kalendorius jau parengtas. Tačiau vėlgi abejonės. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija lėšų neskyrė. Kas išleis? Kur gauti pinigų? Kam to reikia? Kas skaitys? Kuo pabelsti Seiman, kad 2018-uosius nutartų pavadinti Simono Daukanto metais? Juk 225-eri tai ne 114. Klausimai kaip plaktukai naktimis barbena į smegenis, o paryčiais apsvaigę šlaistosi gatvėmis. Ir nežinai, kur pasukti. Juk iš S. Daukanto aikštės ne tik Svyrlaukio, bet ir Kalvių nesimato.

Pagrindinė literatūra:
Janulaitis. „Mikalojus Akelaitis“. – V., 1969.
Lukšienė. „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje“. – K., 1970.
S. Žukas. „Simonas Daukantas“. – K., 1988.
V. Girininkienė. „Nuo Simono Konarskio iki Simono Daukanto“, Literatūra ir menas, 1988 09 24, Nr. 39 (2184).
V. Merkys. „Simonas Daukantas“. – V., 1991.
V. Girininkienė. „Tremties lakštingalos. Apie poetus Julių Anusavičių ir Eduardą Jokūbą Daukšą“, 1863–1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai. Sudarė V. Girininkienė. – K. 1991, p. 112–119.
„Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. I. Kraševskiui“. Parengė B. Genzelis, G. Gustaitė, M. Lukšienė, V. Žukas. – V., 1992.
E. Aleksandravičius. „XIX amžiaus profiliai“. – V., 1993.
V. Girininkienė. „Paragaudžio dvaro savininkas Antanas Montvila“, Kvėdarna. Sudarytojai K. Misius, A. Auksoriūtė, P. Krikščiūnas. – V., 2004, p. 138–147.
J. Balčius. „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“. – V., 2005.
E. Aleksandravičius. „Prieš aušrą“. – V., 2015.

Komentarai  

 
+1 #2 užimtumas 2017-10-16 18:57
gal nuostatos, kas supaisys....o po to belieka stebėtis, kaip "kažkoks mažylis" (specialiai taip rašau) ima ir atranda :)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Ech 2017-10-12 16:41
Pabaiga tai gera. Kur ten matysis... Pasuk pas tą, kur Seime kultūrą administruoja, mažu padės...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai