2017-ųjų Jotvingių premijos laureatas

gytis norvilas

 

ties turgumi į troleibusą įsliuogia vienuolė, pilku abitu, krakmolyta apykakle. pirštai jau sudėvėję kelis rožinius. įsitempus it trapu genama avis. kiek svirduliuoja tąsoma ritmo, elektros. su kasdienybės antrankiais: ant kairės – juodos odos rankinė, ant kitos – toks pats pasaulis, tik dar negyvesnis – skaidrus kaip ežeras polietileno maišelis. jame šviečia peiliais nuramtyti šonkaulių skudučiai, vargonai – – –
pirmi švilpia – ave vita! vita, ave ave vita avį avį – – –
antri atitaria – mors ultima ratio, ultima ratio cultro cultro – – –
maišelio dugne raudonuoja 30 proc. nuolaidų sakramentas. languos nuropoja renovuotų namų banda – – –
ar ne mano čia šonas tame jos maišelyje? ir kiek manyje yra tos moters? nupiginto pasaulio?
šnopuoja uždusus, it trapu genama avis, pro sukąstus dantis. šie akina baltumu kaip tie kaulai skaisčiam maišelyje.
vangūs prisikėlimo projektai, vangūs jų architektai, sunkus dievo kūnas, sunkūs debesų skenduoliai, sunki ši vasara, klampi kaip šis vaizdas mano akies maišyklėje. be saulės ochros ir skaistalų, be vilties ir išganymo acetono, be paguodos teptukų.
norėčiau tik pabaigt šį paveikslą, tik tiek, šį vaizdą – kaip epochos ženklą. reikia daugiau raudonos – – –
tuoj liepsnos putinai, gudobelės, rojaus obuoliukai. beržų lapai išspaus geltono klaiko, juodõs šliūkštels aronijos, vynuogės – purpuro.
norėčiau tik pabaigt šį paveikslą, tik tiek, iki išlipsiu galinėj stotelėj, toks visas trūpas su guminiais, atsijungęs nuo apsaugos sistemų, maudžiančiu šonu, apsinuodijęs šia vasara, šia pilka moterim.

 

gyčio norvilo nuotrauka iš ciklo „Krienai. Bent akies krašteliu norėjau žvilgtelt į požemius...“
gyčio norvilo nuotrauka iš ciklo „Krienai. Bent akies krašteliu norėjau žvilgtelt į požemius...“