Gyvenu aplinkoje, kurioje daug bank­rutavusių vyrų. Kai atėjo Neprik­lausomybė, mano kartos išsila­vinę vy­rai – daugiausia tiksliųjų moks­lų – entuzias­tingai pamosavo vėliavomis ir ėmė kurti verslus.

Metalai iš Rusijos. Kompiuterinė technika iš Vakarų universitetų: atnaujindami technikos bazę universitetai dar puikius (mūsų požiūriu) kompiuterius siųsdavo į recyclingus arba įkandamomis kainomis, vaizduodami, kad dalija labdarą, parduodavo Rytų Europos entuziastams – jie iš griuvenų padarydavo stebuklus. Pirmieji faksai. Kopijavimo aparatai. Delno dydžio mobilieji telefonai.

Mano pažįstami vyrai – fizikai, radio­technikai, elektronikos grandai, ‒ parsivežę namo griuvenas, atlupdavo nutrintus ir subraižytus plastikinius skeletus, išvalydavo vidurius su pincetais įsistatę į akiduobes lupas, rūšiuodavo pataisytą grobį pagal kokybę ir siųsdavo tolyn-gilyn ‒ į kazachstanus, čeliabinskus bei taškentus.

Natūralu, jie žaibiškai praturtėjo ir pirmą kartą savarankiškai uždirbti dideli pinigai išpūtė jų Savivertę. Išdidūs vyrai keitė savo statusą, vis labiau rizikavo besigąsčiojantiems artimiesiems (dažniausiai žmonoms) sakydami, kad viską kontroliuoja: Nėra Ko Baimintis! Atsimenu džiugias jų akis – pagaliau atėjo proga tapti tuo, ko iš tikrųjų esi vertas! Jų džiaugsmas buvo vaikiškas, it suvaldžius pirmąjį triratuką: pagaliau išsipildė tai, apie ką svajojai šeštoje klasėje – kosmonautu nebetapsi, bet raketai pinigų užtenka.

Akyse man tebestovi jų heroizmas, kėlęs panišką baimę.

 

Vaikiškų širdučių riteriai

Pirmuosius 10 metų jiems sekėsi, bet netrukus jaunesnė karta su kitokio verslo idėjomis juos išstūmė. Arba paprasčiausiai apgavo prakutę ir naujoje situacijoje susigaudyti ėmę rusai: pramoko patys parduoti Vakarams iš Uralo gamyklų pavogtus metalo vamzdžius.

Kai kurie mūsiškiai iš Rusijos vidurių grįždavo peršautomis kojomis. Vienas telšiškis, gražus ir išsilavinęs eilėraščius rašęs vyras, iš Maskvos negrįžo visai – jį supjaustė į gabalus, kai su pinigų maišu nuvyko pasiimti krovinio. Žmona sužinojo po dvejų metų – mask­viečiai geba slėpti lavonus.

Mano mylimus fizikus / elektronikus / chemikus gelbėjo ir radioaktyviųjų medžiagų gilzės, siūlomos švedams ir danams, kurie atvykdavo su portfeliukais ir prisistatydavo verslininkais. Iš tiesų kas trečias dirbo tarptautinėms žvalgyboms arba buvo paprasčiausi sukčiai, mokantys egzotinių kalbų ir turintys ryšių Azijoje, – turiu galvoje ne postsovietinę erdvę.

Pavojingąsias gilzes į Lietuvą dėl kiaurų sienų ir malonių traukinių palydovių dėka įveždavo rusai: tupėdavo purvinuose Kareivių gatvės bendrabučiuose ir laukdavo, kada į delną telpantis „krovinys“ bus perparduotas. Apie gilzes balkonuose ir dolerius nerūpestingai po lovomis pakištose kuprinėse galėčiau pripasakoti epų ir epopėjų ‒ tai mano veik­liosios kartos veidas. Trisdešimtmečiai lietuviai, išsilavinę vyrai, nekūrė abstrakčių projektų – jie turėjo galvas ir darė pinigus. Ir tie pinigai buvo milžiniški.
Jiems neatrodė, kad rizikuoja: žaidė didįjį Savivertės žaidimą, nes Valanda išmušė.

Ryškiai it filme atsimenu pirmųjų verslų aukas. „Atgimimo“ redakcijoje dirbo Rimas, kurio funkcija buvo valdyti kažin kokius redakcijos logistikos ir organizacinius reikalus. Kadangi savait­raščio turinio jis nekūrė, nelabai sukau galvą, ką tiksliai veikia. Didysis šokas buvo, kai sykį į redakcijos šventę jis išdidžiai atnešė vokiško alaus skardinių dėžę – apie 40 vienetų. Viena skardinė tuo metu (gal jau buvo įteisintos „vag­norkės“?) kainavo 20 piniginių vienetų. Naivūs atgimimiečiai patylėjo išvertę akis: filologai visais laikais suglumsta nuo neadekvačių sumų.

Po Rimo mirties Minske pasklido informacija, kad šis neadekvačiai mandagus ir paslaugus ilgesingų akių vyrukas valdė kažin kokių pabėgusių užsienin banditėlių turtą, kai šie už nelegalias operacijas „sudegė“ ir pasislėpę turėjo palaukt ramesnio meto. Rimukas, svetimo turto saugotojas, pirko nesveikai brangų vokišką alų – visa širdimi troško palaikyti „Atgimimo“ idealistus. Taip, kaip gebėjo. Jis paprasčiausiai mirė, kai banditėlių pasiųstas atstovas suspardė nuomojamoje lovoje už ne ten leistus ne savo pinigus.

Rimas nebuvo likimo kalvis, tik aplinkybių prispaustas vyras. Taip ir nesužinojau, ar turėjo šeimą ir kaip jo užvirtą košę po masculinus / masculinoris mirties srėbė kokia nors moteris.

 

Neverkit pas kapą narsiųjų draugų

Kas atsitiko paskui? Kai į Lietuvą pasipylė pigaus kiniško šlamšto srautas, visi minėti fizikai, elektronikai ir chemikai bankrutavo. Jie laiku nesuprato, kad naudota technika lietuvių greitai nedomins, nes kiekvienas piemuo pajėgs nusipirkti pigų naują kompiuterį. Pasišokinėdama atšuoliavo ekonominė krizė, nė neketinusi atsižvelgti į mano draugų ‒ aštriųjų smegenų erelių ‒ svetur įmerktas dideles pinigų sumas. Pelno nebuvo. Pasaulis dribtelėjo į duobę ir nusitempė iš paskos šauniuosius fizikus.

Artimai pažįstu 8 išsilavinusias šeimas, kuriose maistui ir komunalinėms paslaugoms po skaudaus vyrų bankroto uždirba žmonos. Jau 10 metų. Nes atėjo antstoliai. Ir iš pradėto ręsti nuosavo namo teko išsikraustyti. Nes fizikai – sąžiningi, patikimi, bet neturintys įgūdžių veikti suktojo kapitalizmo sąlygomis – garbingai dėjo parašus ne tik savo UAB’ų vardu: vyrai sutikdavo pasirašyti, kad nepasisekus sandoriui atsakys savo asmeninėmis lėšomis. Tokios buvo „sandorių“ sąlygos.

O kur moralas? Jis labai liūdnas: visi 8 palūžo dvasiškai. Ėmė šlubuoti širdys, baksnoti infarktai, bet nuo to ne visada mirštama. Ir labai gaila, nes nė vienas nesugebėjo pripažinti, kad pralaimėjo kovą su laikotarpiu. Nebūtinai gėdingai, bet PRALAIMĖJO. Ir gyvena iš žmonų atlyginimų, nes kai buvo lik­viduotos moterų darbo vietos, jos turėjo drąsos pakeisti profesijas į prekyb­centrių pardavėjų ir kitų neprestižinių darbų lažą.

Kai kurios išsilaikė senosiose darbo vietose, nors tai buvo antžmogiškas veiksmas: po atpiltos pamainos darbe paraleliniame (šeimos) gyvenime kasdien reikėjo guosti, maitinti, palaikyti bankrutavusius, namuose tupinčius vyrus, kurie nesutiko dirbti paprastų darbų, tarkime, pabūdrauti naktį sargu. Visi 8 kasdien kūrė po naują praturtėjimo planą. Nes jie – Vyrai.

Vilytė, atleista iš ministerijos, nudrožė į savivaldybę, ‒ neturėjo kitos išeities, nes jos Rokutis darbo neieško: keliasi 6 ryto ir kompiuteryje dėlioja verslą ‒ kokias žemes privatizuos, kokius tvenkinius veis. Žuvys tebeplaukioja jo vaizduotėje. Kai klerkė Vilytė pareina namo, ant stalo randa vis naujo tvenkinio brėžinį. Atsidūsta ir eina pirkti žuvies – pigiausios.

Ponia Nijolė – pernelyg garsi, kad drįsčiau pasakyti, kuo dirbo, – tapo siuvėja, kai, chemikui vyrui įspūdingai bankrutavus, iš jo uždirbto namo turėjo išsikelti į dviejų nudėvėtų kambarėlių butą Žirmūnuose. Tą butelį iki šiol kas mėnesį aplanko antstoliai. Žmona subadytais pirštais ir silpstančiomis akimis siuva buvusioms kolegėms, kurios sumoka daugiau, negu Nijolė prašo. O ji meldžia Dievą, kad draugių neatleistų iš darbo. Kartais bando pasišnekėti su vyru: primena jam, kad šis aštuntus metus neieško darbo ir nesiregistruoja darbo biržoje.

– Aš gatvių nešluosiu – siuvi ir siūk, ‒ parausta Algis.

Nijolė puola jam masažuoti nugarą, kad buvusio chemiko neištiktų infarktas.

Štai kas yra tikrasis maskulinizmas: bet kokiomis aplinkybėmis tebebūti pasaulio BAMBA. Nes mano pažįstami fizikai / chemikai ir elektronikos grandai nesijaučia pralaimėtojais: jie tebetiki, kad ši nenormali padėtis laikina ir todėl kol kas gyvena žmonų sąskaita. Ne amžinai juk: nes jie, tikri vyrai, tikrai sugalvos Vyro vardo vertą planą ir sutvarkys prieš 10 metų pašlijusius reikalus.

Svarbu, kad įkyrios žmonos leistų sėdėti namie ir neverstų patirti pažeminimo darbo biržoje.

P. S. Faktai, deja, tikri – autorė neturi tiek fantazijos, kad juos išgalvotų.

 

Ispanė Vilniaus centre

Ką tik buvau Madride ‒ tarptautiniame Lyčių lygybės seminare žurnalistams, kurį organizuoja EIGE (Europos lyčių lygybės institutas). Ten buvo konstatuota, kad per trejus pastaruosius metus moterų padėtis daugelyje Europos šalių smarkiai suprastėjo: Lenkijoje vyrai agresyviai kišasi į moterų disponavimo savo kūnu reikalus (abortų draudimas), Ispanija skiria per mažai lėšų nuo vyrų smurto nukentėjusioms moterims, o Briuselis drįsta svarstyti, ar nemažinti lyčių lygybę skatinančioms programoms skirtų sumų.

O paskui apžiūrėti Vilniaus atskrido draugės žurnalistės Marios iš Ispanijos dienraščio „El País“ motina, mano amžiaus teisininkė Yolanda, dirbanti vienoje ministerijoje Mad­ride. Ir Gedimino prospekte neteko žado. Stovėjo it stabo ištikta ir spoksojo į pagyvenusias moteris, pardavinėjančias gėles priešais buvusį „Vaikų pasaulį“, t. y. dabartinės „Zara“ parduotuvės tarpduryje ir prie Gedimino prospektą atitveriančių grandinių.

– Ispanijoje tai būtų neįmanoma: šeima neleistų pagyvenusiai moteriai uždarbiauti gatvėje, ‒ pralemeno jinai.

– Kodėl? ‒ nuoširdžiai nustebau.

– Nes Ispanijoje tebepuoselėjamas Franco palikimas – kas garbinga ir kas negarbinga moteriai, tebesprendžia vyrai, ‒ truktelėjo pečiais laisva, liekna ir graži pagyvenusi moteris Yolanda, teisininkė iš Madrido.

Iki šiol svarstau: gal tai buvo ispaniškas humoras? Šiuolaikinis.

P. S. Toks yra mano pasakojimas apie maskulinizmą – visai ne apie moteris.

Sarah Lucas. „Skalbimo mašina keptas kiaušinis“, 2016. Iš „Frieze 2017“ parodos Londone. Ryčio Radavičiaus nuotrauka
Sarah Lucas. „Skalbimo mašina keptas kiaušinis“, 2016. Iš „Frieze 2017“  parodos Londone. Ryčio Radavičiaus nuotrauka