Donatas Petrošius. Paguodos prizas Gyčiui

Laudacija 2017-ųjų Jotvingių premijos laureatui

Ryan Gander. Aš niekada nebegrįšiu į Osaką“, 2017. Iš „Frieze 2017“  parodos Londone. Ryčio Radavičiaus nuotrauka
Ryan Gander. Aš niekada nebegrįšiu į Osaką“, 2017. Iš „Frieze 2017“ parodos Londone. Ryčio Radavičiaus nuotrauka

PDR’o išvakarės: pažiūrėjau futbolą, Lietuvos lygiąsias su Malta. Atsiverčiau Gyčio Norvilo „Grimzdimo“ paskutinį skyrių „Dugnas“. Skaitau ir savo akimis nebetikiu – ten viskas taip šviesu, taip gerai, palyginus su mūsų futbolu, kad galima vaikams rodyti.

Poezija už futbolą patogesnė tik vienu aspektu – iš poezijos redaktoriai išmeta keiksmažodžius (ir poezija nuo to netgi nenukečia), o iš futbolo – laimei – keiksmų išmesti neįmanoma. Kita vertus, be nuoširdžių keiksmų nebūtų nei poezijos proceso, nei jokių kitų žai­dimų.

Svarbiausiu G. Norvilo poetikos bruožu vadinčiau juntamą keiksmažodžių tūnojimą beveik kiekvienoje frazėje. Gyčio lyrikos būtyje budi nevartotini, praleistini žodžiai. Lyrinio subjekto raiška – drėbimas ant ribos, vos vos nesikeikiant. Keiktis, kaip žinia, žmonių giminei pritinka – ir kai labai gerai, ir kai visai nekas. Dabar gyvename tokiais laikais, kai keiksmažodžiai būtini kaip oras. Tiesą sakant, visais laikais reikia ryškiau ar blankiau keiktis, todėl, drįstu teigti, G. Norvilo poezija bus aktuali ilgai ir visada.

Grimzti, sutikit, nieko gero. Bet juk ir ant akmenų auga medžiai, ir po vandeniu žuvys bei kiti ichtiandrai veisia savotiškas civilizacijas, o Jonavoje gimsta poetai – visa tai atrodo neįmanoma. G. Norvilo poezija plėšriai gyvybinga: įmeskit jo lyrinį subjektą į skystą azotą ar tamsų kambarį be durų ir langų – jis vis viena ką nors primurmės, ir ekspertai, nors raukydamiesi, tačiau bus priversti pripažinti, jog tai poezija. Tos galios iš Gyčio neatimsi.

Dabar, kai Vyriausybė paskelbė Lietuvoje ekstremalią situaciją dėl užtvindytų ūkininkų laukų, G. Norvilą bent laikinai galima paskelbti liaudies poetu: visuotinis grimzdimas ištiko avižas, miežius, rugius, šakniavaisius ir kitas kultūras. Poetas numatė, kad taip bus. Šiais horoskopų, chiromantų ir burtininkų laikais džiugu tarp savų turėti tikrą meteohidroagrarinį pranašą. Istorija byloja pranašo profesiją esant didžiai komplikuotą, tad šįvakar G. Norvilui įteikiamas Jotvingių paguodos prizas bus ir šioks toks atlygis, ir, nepabijokime to žodžio, įpareigojimas ateityje perspėti mus apie besiartinančias grėsmes.

Ką dar? Žmonės galvoja, kad mes su Gyčiu esame geri draugai. Nežinau, kur ir iš ko jis gyvena, kuo minta, kaip miega, už kokį klubą serga. Todėl negalėsiu papasakoti jokių pikantiškų detalių, kurios išgelbėtų šį mano kalbėjimą, o Gyčio paveikslą ‒ sužmogintų. Mes panašūs galbūt tuo, kad abu labai mėgstame, tačiau vienodai nemokame piešti.

Visi skaitėt ir girdėjot G. Norvilo eilėraščius. Sutikit, jis nemoka rašyti. Ta prasme – eilėraščių. Rašo nežinia ką – visiškas savamokslis. Ir net nesistengia. Tačiau per tuos įžūlius nemokėjimus ir piktybiškus nesimokymus – knyga po knygos ‒ jis išgauna poeziją. Mane, kaip pedantą ir formalistą, visa tai nervina, bet reikia susitaikyti. Poezija būna ir tokia, norviliška. Gytis yra originalas. Ir jam įrodinėti tarsi nieko ir nebereikia, bet jei ir reikėtų – jis to nedarytų.

Gerbiu G. Norvilą už visus jo trūkumus, kurie paradoksaliu būdu virsta privalumais. Gerbiu ir myliu, raginu ir jus tą daryti. Dabar dar ir sveikinu. Suprantu, kad šiais rūsčiais laikais džiaugtis ir švęsti nebemokame, bet vis dėlto ‒­ nusišypsok mums, Norvilai.

Donatas Petrošius

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai