Laudacija 2017-ųjų Jaunojo jotvingio premijos laureatui

Mindaugas Nastaravičius ir Vytautas Stankus. manipuliacija.lt nuotrauka
Mindaugas Nastaravičius ir Vytautas Stankus. manipuliacija.lt nuotrauka

Iš šiokios tokios patirties žurnalistikoje galėčiau tvirtinti, kad klausimai, į kuriuos neįmanoma atsakyti, nieko verti. Iš šiokios tokios patirties poezijoje, atvirkščiai – neįmanomi, neatsakomi klausimai kūryboje vertingiausi.

Ar Vytautas Stankus taptų Jaunojo jotvingio premijos laureatu, jeigu rašytų taip, kaip rašo, bet būtų moteris? Žinoma, toks klausimas įmanomas, jei ne viena smulkmena – niekas į jį neatsakys. Kaip ir į klausimą, kas būtų Vytautas Stankus, jeigu jis nebūtų Vytautas Stankus? Arba kas būtų Vytautu Stankumi, jeigu pats Vytautas Stankus juo nebūtų?

Poeto vardą ir pavardę ištariau jau penkis kartus. Ir žinau, kad jam tai nepatinka. Nes Vytautas kuklus žmogus. Mažakalbis. Nepavydus. Neįžeidus. Nekerštingas. Todėl ir diskusijas apie jo lytį ir kūrybos vertę priima kaip kultūros procesą.

2009-aisiais pasirodžiusi pirmoji Vytauto knyga „Vaikščiojimas kita ledo puse“ buvo šviesi, bet tamsi. Po baltu viršeliu – juodas poetas. Kaip būdinga debiutantui – paniuręs, skaudantis, mirštantis, nekeliantis jokių klausimų, bet žinantis visus atsakymus. Net ir į tuos klausimus, į kuriuos atsakyti neįmanoma.

Po penkerių metų Vytautas išleidžia antrąją knygą „Iš veidrodžio, už“ –­ juodą, bet šviesesnę. Joje kalba mažiau, nes mažiau žino. Fragmentiškais, trupančiais eilėraščiais nujaučia, iš kur ir kodėl yra jo poezija. Kartu su muzikantų grupe rengia ekspresyvius skaitymus, į kuriuos norintys netelpa. Knygą „Iš veid­rodžio, už“ skaitytojai išrenka geriausia 2014 metų poezijos knyga.

„Skruzdžių skandinimas“ – trečioji Vytauto Stankaus eilėraščių knyga –­ šviesi, šviesiausia. Nepaisant juodos barzdos ir juodo palto, poetas su savo knyga sutampa. Tai vientisas, nors daugiabalsis rinkinys, kuriame autorius atsiskleidžia kaip subrendęs kūrėjas. Gyvybės čia tiek, kiek mirties, poetinių eksperimentų – kiek klasikinio išmanymo. Būtent šioje knygoje Vytautas Stankus tampa Vytautu Stankumi: nieko nežinančiu žmogumi, viską žinančiu poetu, vyru, tėvu, žmona, dukra, sūnumi, vandeniu, skruzdėle.

Gyvenime Vytautas taikus žmogus, nenuskriausiantis nė skruzdės. Ir juokaudamas galėčiau pasakyti, jog tai tik įrodymas, kad knyga „Skruzdžių skandinimas“ yra kūryba. Jotvingių premijų komitetui šiemet ji pasirodė verčiausia apdovanojimo.

Mindaugas Nastaravičius