Marijus Gailius. Vyrų reikalai: trisdešimtmečių knygos

Ko trokšta šiuolaikiniai jauni vyrai? Vieni suvesti sąskaitas su tėvu, kiti –­ patirti karą iš arti, o treti... nė velnio nesuprasi, ko jie nori.

 

Povilas Šklėrius. „Mano tėvas, mano sūnus“. – V.: „Tyto alba“, 2017.

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-13_nr._3633_mano-tevas-mano-sunus.jpg

Debiutinės Povilo Šklėriaus (30 m.) knygos „Ko negalima sakyti merginai bare“ (2016) viršelis dar neapdulkėjo, o į rinką jau išleista antroji. Efektyvus uolumas ar savitikslė grafomanija?

Abiejų knygų leidimus skiria vos keli mėnesiai, todėl nebūtina grįžti prie pirmosios, kad pastebėtum, jog antrojoje veikia tas pats pasakotojas. Pirmojoje nagrinėjęs santykių su merginomis komplikacijas, dabar jis dirsteli į tokių santykių sunkumų priežastį – trauminę patirtį: nagrinėjama tėvo pavyzdžio problema.

Pasakotojo Tomo tėvas – klasikinis suskis. Jeigu ši istorija yra egodokumentinė ar bent autobiografiška, koks buvo „baro“ romanas, tuomet autorius biologiniam tėvui atsilygino su kaupu –­ apnuogino ydingą, niekšišką jo būdą. Tegu žinosi, tegu dabar jį bado pirštais.

Net jeigu tėvo paveikslas pramanytas, jis vis tiek tikras: Lietuvoje labai daug tokių apgailėtinų tėčių, po santvarkos griūties neradusių vietos ne tik visuomenėje, šeimoje, bet ir savo sužeistoje sieloje. Manyčiau, P. Šklėriaus knyga – dar vienas prasmingas liudijimas, kad opiausių šiuolaikinės Lietuvos bėdų (korupcijos, girtuoklystės, karo keliuose, savižudybių) priežastis – tėvo, tėvystės krizė. Tokie tėčiai ne kuria, o žlugdo.

Užsuktas ratas. Ar pavyksta pasakotojui Tomui išsivaduoti iš psichologinio paveldo ir sukurti darnius santykius su moterimi – tokius, kuriuose jis būtų nors ir netobulas, bet geras tėtis? Linkiu atsakymą atrasti patiems, nes knygą perskaityti verta. Tačiau turiu įspėti. P. Šklėriaus romanas neišbaigtas, rašytas paskubomis. Mozaikinis pasakojimas imponuoja ir iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip vau-kokia-super-foma, bet dėl fragmentuoto stiliaus knyga nevienalytė. Dievaži, jaunasis autorius įžvalgiai randa savo kartos bendruosius bruožus, niuansuotai, kitaip nei Gabija Grušaitė, kurios romanas pristatomas tolesniame skirsnyje, psichologizuoja ir, svarbiausia, taikliai sudeda akcentus.

Tačiau puikieji pasažai vietomis paskęsta beletristinėse banalybėse, pavyzdžiui, aprašant Palangos vasarų kultūrą: „Vietos žmonės ir koncertai čia nesikeičia metų metus, ir tokie dalykai kaip Tikroji išdykėlė dar gali rasti savo publiką, o publika – jos muzikinę beskonybę atitinkančius atlikėjus“ (p. 84). Ką tokie neskoningi intarpai, akivaizdžios akivaizdybės, suteikia pasakojimui? Žinoma, nieko. Tiksliau, netgi slopina geras autoriaus intencijas, kelia pyktį. Nuo 130-ojo puslapio gabalais cituojamas pagrindinio veikėjo dienoraštis, kurį slapčia skaito jo mylimoji Marija – anapus kritikos ribos. Jis primena egodokumentą, tikros patirties nuorašą. Bet skaitytojų bendruomenei tokių dalykų geriau nerodyti, kad ir kokie jie būtų asmeniškai brangūs.

Dienoraštiniai intarpai iliustruoja P. Šklėriaus rašymo simptomatiką – besaikį skubėjimą neieškant prasmių perkėlimo, nedirbant su kalba, nepaliekant laiko tekstui susigulėti. Skubėjimas, žinoma, – irgi P. Šklėriaus kartos ženklas. Bet literatūra nesupranta skubėjimo. Tai sufleruoja, kad literatūros istorija paskubės autorių pamiršti.

P. Šklėrius – nuoširdus pasakotojas, gebantis užčiuopti savo laikotarpio ir kartos skausmingiausią nervą (kaip Karolis Klimas, Marija Djačenko, Vytautas Varanius ir kt.), – rizikingai spaudžia greičio pedalą taip ir neperjungdamas pavaros. Maniau, antrąja knyga pavyks „patikrinti“ gabiojo autoriaus talentą, bet taip neatsitiko. Gal pagaliau įsirašys, išsirašys. (Povilai, gana smaukytis – dirbk.)

O jeigu schema kartosis, literatūros mileniumų šutvėje bus dar vienu grafomanu daugiau.

 

Gabija Grušaitė. „Stasys Šaltoka: vieneri metai“. – V.: „Lapas“, 2017.

b_200_309_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-13_nr._3633_saltoka.jpg

Gabija Grušaitė – literatūros mileniumas (30 m.): this is official.

Gerai pastebėjo antrąjį G. Grušaitės romaną palankiai sutikę kritikai: kažin kas galėtų tapatintis su jos veikėjais – turkio spalvos paplūdimiuose martinius geriančiais trim plevėsomis? Dar rimtesnis klausimas: ar romane iš tikro pateikiamas „šiuolaikinio trisdešimtmečio portretas“, ar tik jo miražas?

Net jeigu autorės pateiktas trisdešimt­mečio portretas tikras, pats pasakojimas keistas. O kalbant be užuolankų – negyvas, dirbtinis.

Bet pirma – apie tris vyrukus, romano herojus. Klasikinė situacija: 29-erių sulaukusiam lietuvių tautybės neva kūrybiškos prigimties kosmopolitui Stasiui kyla egzistencinė dilema, ką toliau veikti gyvenime. Vertinant sociologiškai, 29-eri – paprastai tas amžius, iki kurio asmuo arba susitvarko savo gyvenimą, arba peržengęs „point of no return“ lieka amžinoje krizėje (egzistencinėje, savivertės, karjeros ar pan.). Romano pabaigoje Stasį ištinka ribinė situacija ir jis tarsi suima save į nagą – nusprendžia rašyti romaną:

– (...) Pradėjai romaną?

Linkteliu.

– Kodėl?

– Tiesiog, – atsidūstu. (p. 256–257)

„Tiesiog“ – raktinis prieveiksmis, iliustruojantis veikėjų motyvaciją. Vadinasi, viskas vyksta tarytum be priežasties – nes lyja, liūdna, kava neskani ir pan. Taigi Stasys ir jo bičiuliai, tokio paties likimo rusas Aleksas ir britas Kenis, gyvena „tiesiog“. Dabar reikia išsiaiškinti, ar vaizduojant „tiesiog“ gyvenimą autorei pavyko parašyti ne „tiesiog“ knygą, o atskleisti vaizduojamo tipažo dramą, įsigraužti į jo sielą?

Ne, nepavyko. Nes paviršutiniška tematika neatleidžia prozininko nuo atsakomybės rašyti nepaviršutiniškai. Ar instagramų hipsterio dvasinis lūkestis iš principo skiriasi nuo J.-P. Sartre’o, A. Camus, M. Frischo prasmės ieškančių herojų? Veikiausiai nesiskiria. Leng­vabūdiškam madingam kosmopolitui taip pat rūpi dvasinė pilnatvė ir intymi patirtis su kitu asmeniu, net jeigu veikėjas įrodinėja priešingai: „...mano gyvenimas nereikalauja analizės ir nėra jausmų, kuriuos norėtųsi išlieti“, – liudija romano pasakotojas Stasys (p. 45).

Šioje ištaroje matome – Stasys slepia vidinę realybę ir nuo savęs, ir nuo skaitytojo. O tai jau drama! Tikiesi, jog prozininkė pasiraitos rankoves ir personažą, tokį parankų menininkui dėl dvasios žaizdotumo, išskros. Bet tai neįvyksta, nes – tiesiog. Nes nėra kritiškos distancijos: veikėjai jos neturi savo pačių, o autorė – veikėjų atžvilgiu. G. Grušaitė supranta, kad jos herojai dvasiškai pakrikę – juos tokius ir bando parodyti. Puiku. Tačiau beviltiškai trūksta nujaučiamojo egzistencinės dramos dėmens.

Psichologinis tyrimas trūkstamą dėmenį įgyja, kai prozininkė pojūčius sieja su gamtos kaita, kai gamtai leidžia lemti veikėjų jausenas („tik meldžiuosi, kad lytų“, p. 81). Tai klasikinis, patikimas manevras. Deja, personažo ir peizažo sąveika dažnai tampa ne prasmės ieškojimais, o psichologiniu šaržu: „Už lango tūkstančiai žmonių su skėčiais kovoja su Honkongo pavasariu, o man teliko keli mėnesiai iki gimtadienio“ (p. 188). Ši kvaziegzistencinė pasta­­ba –­ tuščiažodžiavimas, nes iki gimtadienio visada būna likę keli mėnesiai (nebent gimtadienis neseniai praėjęs). Kitas pavyzdys –­ su dviem ryškiomis metaforomis: „Už lango lietus šoka su skėčiais, o mes vis vaikštome žodžių kraštais aplink vieną vienintelį klausimą, apibrėžiantį laiką“ (p. 190). Tai praktiškai ta pati mintis kaip ankstesniame sakinyje, tačiau formuluotėje neįžiūriu prasmės, nerandu motyvo.

Todėl kūrinys tampa degustacijos pojūčių rinkiniu: veikėjai vis valgo ir geria, valgo, geria, geria... Romaną iš naujo vertėtų perskaityti vien dėl gast­rologinio intereso ir suskaičiuoti, kiek ir kokių gėrimų veikėjai išgėrė, apgododami savo nejautrą gyvenimui.

Tarkime, veikėjų abejingumas ir autorės apsisprendimas juos tokius vaizduoti, ne visada pavykę mėginimai herojų jausenas išreikšti per gamtos ar kavos įvaizdžius – sąmoninga pastanga perteikti šiuolaikinio žmogaus pasaulėvoką. Vis dėlto net hipsteriškas sarkazmas nekompensuoja didžiausios romano ydos: istorijoje beveik nieko nevyksta.

Pažvelkime į Stasį, Kenį, Aleksą. Kai trys žmonės sudaro vieną charakterį, neįmanoma iš jų reikalauti, kad stebintų vienas kitą ir skaitytoją. Trijulė beveik nesusiduria su kitaip mąstančiais – nebent kasdienybės ir jų dėmesio lauko pakraščiuose. Šitaip autorė neutralizavo psichologinių tipažų įvairovę, konfliktus arba įtampą, kokią aptinkame, pavyzdžiui, Antono Čechovo novelėje susitikus dviem seniems draugams, kurių vienas privilegijuotas, o kitas – be statuso. Tiesa, vyrai daug keliauja – aplanko pusę Azijos. Tačiau net ši kelionė mechaniška, ją galima redukuoti iki schemos: lėktuvas-pliažas-lėktuvas. O moterys Stasio aplinkoje yra paralelinės dalyvės: su jomis herojai daugiausia bendrauja nuotoliniu būdu aptardami tai, kas jau įvyko, miesčioniškai filosofuoja.

Todėl visiškai natūralu, kad veikėjams praktiškai nieko nenutinka. Kitaip negu, pavyzdžiui, gilų vidinį vyksmą net kai nieko nevyksta vaizduojantis Valdas Papievis, G. Grušaitė siužeto traukinį varo be anglių – kūrena vien laikraštine intriga. Vyrai įsitraukia į Altantujos, kažkokios svarbios moteriškės Malaizijoje, žmogžudystės ir korupcijos tyrimą, kuria apie šį įvykį dokumentinį filmą. Daug kuria, tačiau patys bemaž nepatiria išbandymų, tik klauso, ką pasakoja kiti, skaito, kas jau parašyta. Kitaip tariant, vietoje detektyvo gauname sausą žurnalistikos elementorių. Maža to, intrigą bandoma plėtoti pasitelkiant medžiagą, kuri lietuvių skaitytojui tolima, todėl negali sukelti rezonanso.

Pirmasis intensyvaus krūvio frag­mentas sutinkamas tik p. 72–79, kai Aleksas bičiuliui Stasiui išlieja širdį pasidalydamas stipriais išgyvenimais dėl draugo netekties. Kitas – po tokio pat paskalų ir pasiplepėjimų puslapių skaičiaus, kai veikėjai išgyvena susidorojimą su jų augintiniu. Egzekucijos scena –­ vienintelis stiprus, išjaustas, skausmingas pasakojimo epizodas, net, sakyčiau, granauskiškas: „Žmogus kastuvu į gabalus kapoja keturis jau nebegyvų šunų kūnus. Visur kraujas, smegenys ir neatpažįstamos kūno dalys. Aleksas pribėga, atima iš vyro kastuvą, užsimoja ir būtų kirtęs į veidą, bet Kenis spėja suturėti jo ranką. Kol Kenis bando apkabinęs sutramdyti rėkiantį Aleksą, šalia stovintys kaimynai stebi įvykių eigą, lyg tai būtų vakarinės pramogos“ (p. 141). Vėliau vaizduojamas potvynis didmiestyje ir apraudamas dingęs bičiulis – nors detalios, tačiau sausokos, be įtampos, empatijos nekeliančios scenos.

Tiesa, sutinkame įtaigių pasakotojo reminiscencijų iš praeities Lietuvoje: „...prieš akis iškyla animacinis krokodilas Gena, mažas Šilelio televizorius ir kepamų blynų kvapas“ (p. 216). Ap­skritai G. Grušaitės akis imli vaizdingai detalei, paradoksaliam įvaizdžiui. Stasiui rausiantis po savo sielos slėpinius, efektui sustiprinti įterpiama T. S. Elioto poemos „Bevaisės žemės“ parafrazių. Tai slidus ėjimas, nes užuot sukėlę įtampą arba intrigą šie pasažai truputį prajuokina. Jie neatrodo motyvuoti: pakeitus pasakotojo perspektyvą eliotiškame fragmente, vaizduojančiame nutrūkusią veikėjo „juostelę“, susijaukia pasakojimo reljefas, o pasažas tarytum iškrenta iš romano.

G. Grušaitės sąmoningumo, specifinės sintaksės, sąmojo nepakanka, kai nėra ką papasakoti. Labai liūdna: nors autorė romaną rašė ir dailino šešerius metus, antrasis jos kūrinys neprilygsta kad ir neišbaigtam, bet jaunatvišku polėkiu sprogusiam debiutiniam „Neišsipildymui“ (2010). „Stasys Šaltoka“ – ne tik didžiausias šių metų nusivylimas. Tai turbūt didžiausias pastarųjų šešerių metų nusivylimas.

Artėjant atomazgai Aleksas užsimena: „Šiaip iš Altantujos išeitų puikus romanas“ (p. 232).

You tell me.

 

Dovydas Pancerovas. „Kiborgų že­mė“. – V.: „Alma littera“, 2017.

b_200_277_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-13_nr._3633_kiborgu.jpg

G. Grušaitės veikėjų bendraamžiui Dovydui Pancerovui (30 m.) irgi rūpi globalaus masto reikalai – 2014-ųjų Maidanas ir karas Ukrainoje. Šis karinis konfliktas geopolitiškai ir emociškai artimesnis mūsų kontekstui negu peripetijos Azijoje. Be to, kitaip negu netiesioginiai žmogžudystės liudininkai G. Grušaitės romane, D. Pancerovas pats buvo įvykių Ukrainoje dalyvis. Nors jautriausius momentus pasakotojas pasakoja ir patiria ne pats, o perleidžia kitiems, knyga vis tiek sukelia stiprų dalyvavimo efektą.

Ypač įtaigi pirmoji dalis – pasakojimai iš Maidano. Dokumentinės knygos autorius ne tik atidus revoliucionierių likimams ir revoliucijos arenai – emociškai jis tampa visateisiu įvykių dalyviu, nuoširdžiu stebėtoju: „Norėjau atsisėsti šalia sukilėlių, rūkyti, apie nieką nekalbėti, nieko neklausinėti ir nieko negirdėti. Diena iš dienos leidau per save svetimas istorijas, dramas, įsiūtį, neapykantą, meilę, graudulį, ašaras – ir man tai pradėjo patikti. Anksčiau maniau, kad visas tas emocijas išpilu reportažuose ir išsivalau tarsi fotoaparato atminties kortelė, tačiau taip nebuvo. Svetimų emocijų trupiniai užsilikdavo, kaupėsi, kol galop visiškai susitapatinau su tais nepaprastais ukrainiečiais“ (p. 64).

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais, kaip būtų galima tikėtis iš, tarkim, Artūro Zuoko, rengusio reportažus iš karinių konfliktų Nepriklausomybės pradžioje.

D. Pancerovas savo motyvaciją rašyti iš karo lauko pats vertina kritiškai – kaip vaikišką nuotykį: „Nors per susirėmimus žuvo žurnalistų, tai nė kiek neatvėsino paaugliško noro pamatyti tikrą karą“ (p. 86). Tokiu būdu jis eliminuoja skeptišką skaitytojų abejonę, koks tokios knygos ir paties autoriaus tikslas – pasipuikuoti drąsa ar liudyti tiesą? Būdamas nuoširdus su auditorija ir atviras sau romano autorius ne tik sukuria autentišką Lietuvai aktualaus karo dokumentą, bet ir praskleidžia psichologinių karo priežasčių kulisus siekdamas paaiškinti, kodėl vyrai veržiasi kariauti. Savo paties vaidmenį jis galiausiai įvardija kaip „menkystos“. Tai pripažinti labai vyriška ir brandu.

Antroje knygos dalyje pasakojama iš pafrontės. Intriga, kitaip nei Maidane, kiek nuslūgsta, nes autorius, trokštantis „pamatyti tikrąjį smurto snukį, pasislėpusį po ideologijos kaukėmis“ (p. 148), nesivelia į konflikto centrą ir laikosi atokiau, ties ugnies riba. Dalyvavimo efektas slopsta, bet reporteris lieka akylas ir atsargus stebėtojas, supažindinantis su ugnį perėjusių frontininkų liudijimais. Knygos krūvis kiek nukenčia, bet nėra ko graužtis – net pats pasakotojas save sveikina aklai nerizikavus.

Meninių aukštumų pasakojime neaptiksime: D. Pancerovo sintaksė nėra kraujuojanti kaip Svetlanos Aleksijevič, nors tvarkingas žurnalistinis stilius – ne trūkumas. Gerbiu autorių dėl to, kad jis ten buvo, o už savo puikią knygą vertas padėkos – pirmiausia iš jaunųjų žurnalistų ir politologų. Studijuodamas žurnalistiką reportažo mokiausi iš Vito Tomkaus ir Rūtos Grinevičiūtės (!) knygų, o dabartinis jaunimas gali mokytis iš sklandžiai, be pozos, jų kartos balsu parašyto reportažo – gyvo ir įtaigaus liudijimo, net jei didžiausias tiesioginis pavojus pačiam liudininkui buvo kilęs veikiau ne nuo šūvių ir skeveldrų, o dėl įtampos viena po kitos traukiamų cigarečių.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai