2017 m.spalio 18 d. – Jono Laucės (1917–2003) 100-osios gimimo metinės

1971 m. liepos 20 d. KGB prie LSSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje daryta Jono Laucės nuotrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11802, t. 1, l. 13.
1971 m. liepos 20 d. KGB prie LSSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje daryta Jono Laucės nuotrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11802, t. 1, l. 13.

„Pretenzinga nacionalizmo evangelija“

Įkvėptas 1962 m. Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, pasipiktinęs ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyvių aklu smerkimu ir niekinimu to meto sovietinių lietuvių rašytojų kūriniuose, Jonas Laucė, kol 1963‒1969 m. dirbo Biržų 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, parašė keturių tomų, 1127 puslapių autobio­grafinio pobūdžio istorinį romaną „Žaizdre“, kuriame fiksavo sudėtingo 1939‒1962 m. laikotarpio Lietuvos istorijos įvykius: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją, sovietines represijas. „Šį klaikųjį laikotarpį nemaža rašytojų pavaizdavo savo kūriniuose, ‒ rašė J. Laucė prisiminimuose. ‒ Tačiau visuose tuose kūriniuose okupantai ir jų pakalikai teisinami, o rezistencinės jėgos smerkiamos, niekinamos. Ypač mane papiktino V. Petkevičiaus romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“, kuriame tamsiomis spalvomis pavaizduotas partizaninis pasipriešinimas. Man kilo noras kiek įmanoma objektyviau parodyti nors mažytę atkarpėlę tų tragiškų dienų, kurias aš ir pats iš dalies pergyvenau.“

Kaip ir romano autorius, pagrindinis herojus Vytautas Norkus Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, 1940 m. vasarą SSRS okupavus Lietuvą, dėl vykusios Lietuvos karinių pajėgų reorganizacijos tapo Raudonosios armijos kariu. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo veiksmams, V. Norkus dezertyravo iš Raudonosios armijos, įstojo į pagalbinį policijos batalioną, tarnavo Vermachto kariniuose daliniuose, Vokietijai kapituliavus, pateko į sovietų nelaisvę. Pabėgęs iš nelaisvės V. Norkus įsijungė į partizanų gretas, buvo suimtas sovietinių represinių organų ir išsiųstas į GULAG’o pataisos darbų lagerį. Paleistas iš lagerio romano herojus grįžo į tėviškę, tačiau negalėdamas prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų išvyko gyventi į bausmės atlikimo vietą...

1969 m. rudenį prisidengdamas J. Edivido slapyvardžiu J. Laucė romano rankraštį pateikė „Vagos“ leidyklai, tačiau tų pačių metų gruodį gavo atsakymą, kad kūrinys yra „nepriimtinas dėl idėjinio turinio“. Originaliosios literatūros redakcijos vedėjas Stasys Sabonis išdėstė: „Jūsų kaip autoriaus pozicija iš esmės idėjiškai neteisinga, pastarųjų dešimtmečių mūsų tautos istorija, atskiri visuomeniniai reiškiniai Jūsų rankraštyje pateikiami iš nacionalistinių bei šovinistinių pozicijų. Savaime aišku, kad apie tokio veikalo ruošimą spaudai negali būti net kalbos.“ Literatūros kritikas Kazys Ambrasas autorių pliekė dar aštriau, pareikšdamas, kad „užsimojimas kapitalinės apimties veikale duoti atvirą nacionalistinį Lietuvos istorijos kelio nušvietimą rodo didelę autoriaus drąsą ir pasitikėjimą savimi, bet menką atsakomybę prieš savo tautą, menką jos interesų ir apskritai istorijos suvokimą“. K. Ambrasas tvirtino, kad kūrinį sudaro šimtai puslapių „antitarybinio šmeižto, bjauraus nacionalizmo, klaikiausių prasimanymų, istorijos faktų iškraipymo ir karikatūrizmo“, o recenzijos pabaigoje romaną ironiškai pavadino „pretenzinga nacionalizmo evangelija“.

KGB akiratyje

Siekdamas paleisti į pasaulį kūrinį J. Laucė keletą kartų bandė ištraukas nusiųsti JAV gyvenusiam broliui, tačiau pateko į sovietinio saugumo akiratį. 1970 m. rugpjūčio 26 d. jam pradėta operatyvinio patikrinimo byla, nutraukta po areštavimo 1971 m. liepos 17-ąją.

KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus nutarime kardomajai priemonei skirti buvo rašoma, kad įtariamasis „parašė knygą „Žaizdre“, kurioje skleidžia tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančius prasimanymus“, nurodyta, kad „gavęs iš leidyklos neigiamą įvertinimą ir atsakymą, autorius, siekdamas pakirsti Tarybų valdžią, siuntė savo kūrinį į Jungtines Amerikos Valstijas išleidimui“.

J. Laucė, prisimindamas areštą ir pirmąsias kalinimo dienas, rašė: „Saugumo komiteto rūmuose mane apnak­vydino mažytėje celėje ant kieto suolo. Rytą V. Pilelis [tardytojas] parodė tardymo skyriaus įsakymą suimti mane trim dienom. Tada buvau nuvestas į erd­voką vienutę, kurioje iš baldų tebuvo lova, pritvirtinta prie grindų plačiomis ir storomis geležinėmis juostomis. Langas buvo užmūrytas stiklo blokeliais, kurie praleido šviesą, bet pro juos nieko negalėjai įžiūrėti. Vaikščiojau po kamerą nuo lango iki durų, nuo durų iki lango, slegiamas liūdnų minčių. Pavalgęs pagulėdavau valandėlę ‒ ir vėl į žygį. Maždaug kas pusvalandį subarškėdavo „vilkelis“. Tai koridoriaus sargybinis sekdavo, kaip jaučiasi naujokas. Antrą dieną ėmiau nervintis, kodėl nekviečia tardymui. Trečią dieną kaip ką tik sugautas vilkas blaškiausi po kamerą, trokšdamas kuo greičiau ištrūkti į laisvę. Pavakary pagaliau išsikvietė tardytojas ir supažindino su dokumentu, kad esu areštuotas.“

Saugumiečiai atliko detalią kūrinio analizę, kreipdami dėmesį į kiekvieną eilutę, kurioje jų nuomone, autorius „liaupsino „nepriklausomos Lietuvos“ idėją“, idealizavo „buržuazinį gyvenimo būdą“, išjuokė „Tarybinę armiją“, šmeižė „tarybinį valstybinį ir visuomeninį gyvenimą“, sukarikatūrintai pavaizdavo „liaudies gynėjus“ ir sovietinio saugumo organus. Dvi savaites užtrukusios romano „Žaizdre“ mašinraščio apžiūros protokole teigiama, kad „nacionalistų personažus autorius piešia su neslepiama simpatija, toleruoja jų žvėriškumą, stengiasi iššaukti skaitytojų užuojautą represuojamiems gaujos [partizanų būrio] dalyviams bei jų šeimų nariams“. Protokole buvo kruopščiai išvardyti J. Laucės romano lapai, kuriuose įžvelgti „antitarybinio šmeižto“ požymiai: „150 lape Vytautas Norkus Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje 1940 metais traktuoja kaip „bolševikinį perversmą“. (...) 191 lape šmeižikiškai vertinama Tarybų valdžios baudžiamoji politika. (...) 386‒387 lapuose šmeižiami liaudies gynėjai ir tarybiniai kariai. (...) 541 lape dėstomos Vytauto Norkaus nacionalistinės-šovinistinės pažiūros į istoriją. (...) 670 ir 736 lapuose tendencingai kritikuojama vidaus tvarka TSRS pataisos darbų kolonijose“ ir t. t. Įžvelgdami kai kuriuose per tardymą rašytojo pasakytuose žodžiuose „didybės manijos požymius“, bylą nagrinėję saugumo tardytojai skyrė kaltinamajam psichiatrinę ekspertizę.

Asmenų, užsiėmusių antisovietine veikla, aktyvių socialistinės santvarkos, sovietų valdžios vykdytos politikos, sovietinio gyvenimo kasdienybės kritikų, kovotojų už žmogaus teises pripažinimas sunkiais psichikos ligoniais buvo įprasta sovietinių represinių struktūrų praktika. Prieštarauti sovietinei ideologijai, šmeižikiškai postringauti apie „neegzistuojančius“ žmogaus teisių pažeidimus „pažangiausioje pasaulio valstybėje“, tikėti gūdžiais religiniais prietarais, kritikuoti sparčiai komunizmo link judėjusią socialistinę santvarką, įžvelgti teigiamas „supuvusio kapitalizmo“ puses galėjo tik nestabilios psichikos žmonės. Teismo psichiatrijos ekspertizė buvo skiriama beveik visiems sovietinio saugumo akiratyje atsidūrusiems, antisovietine veikla įtariamiems ar oficialiai sovietinei ideologijai prieštaravusią pilietinę poziciją aktyviai deklaravusiems asmenims. Ne vienam jautresnės nervų sistemos, ūmesnio charakterio žmogui, „neteisingai“ supratusiam Sovietų sąjungos komunistų partijos politiką, „kompetentingi specialistai“ diagnozavo sunkias psichikos ligas ir skirdavo ilgą priverstinį gydymą, ne vienam jų primygtinis sovietų valdžios rūpinimasis psichine sveikata baigėsi tragiškai. Sovietiniai psichiatrai buvo pasiekę tokį „profesinį meistriškumą“, kad sugebėdavo atlikti pomirtines teismo psichiatrijos ekspertizes ir diagnozuoti sunkias psichikos ligas netgi tiems, kurių nebuvo tarp gyvųjų, kaip Romo Kalantos atveju.

Bylą tyrusiems KGB darbuotojams būtų buvę labai paranku paskelbti, kad akiplėšiškai socialistinę santvarką šmeižęs, įžūliai istorijos faktus „iškraipęs“ ir „klaidingai“ interpretavęs rašytojas serga psichikos liga, tačiau ne vieną teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusi gydytojų komisija priėjo prie tvirtos išvados, kad kaltinamasis jokia psichine liga neserga ir nesirgo „teisėtvarkos pažeidimo“ metu, „apie tai liudija požymių, liudijančių psichinės veiklos sutrikimus, nebuvimas“.

Teismas

1971 m. lapkričio 12 d. kaltinamojoje išvadoje buvo tvirtinama, jog rašydamas antisovietinio turinio literatūros kūrinį, platindamas jį artimųjų ir pažįstamų rate, JAV gyvenusiam broliui siųsdamas ištraukas, kaltinamasis siekė „susilpninti Tarybų valdžią“. Teismui buvo siūlyta patraukti J. Laucę baudžiamojon atsakomybėn pagal LSSR Baudžiamojo kodekso 68 straipsnio 1-ąją dalį, pagal kurį grėsė iki 7 metų kalėjimas ir tremtis.

„Teismas vyko pagal drg. A. Vyšinskio [prokuroras Andrejus Vyšinskis, 1936‒1938 m. per stalinines represijas vykusiuose procesuose atlikęs valstybės kaltintojo funkciją, – P. G.] nustatytą scenarijų, ‒ prisimindamas procesą rašė J. Laucė, ‒ kaltinimo liudytojas iškvietė mano žmoną, dukterėčią, žmonos dėdę, na ir tuos, kurie man skolino rašomąsias mašinėles. (...) Tačiau svarbiausias liudytojas ir kaltintojas buvo kritikas K. Amb­rasas. Per tuos porą metų, kurie buvo praėję nuo mūsų pirmojo susitikimo, jis tapo „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. Suprantama, tokioj vietoj buvo reikalingas žmogus, sklidinas revoliucinio budrumo. O to K. Ambrasas turėjo su kaupu. Parašęs ilgą smerkiamą kūrinio recenziją, tikrą kaltinamąjį aktą, pakartojo jį žodžiu teisme, kai ką dar labiau sutirštindamas. (...) Prokuroras J. Bakučionis pareikalavo mane nubausti penkeriais metais griežto režimo lagerio. Iš pradžių netgi pamaniau, kad jis netyčia leptelėjo ne tai, ką norėjo pasakyti. Tačiau teisėjas J. Misiūnas su visą procesą pratylėjusiais tarėjais nustatė, kad mano veiksmai iš dalies nekelia pavojaus Tarybų Sąjungos saugumui, todėl pakeitė 68-ąjį straipsnį į 1991 ir paskyrė man porą metų bendrojo režimo lagerio.“

Paskelbus nuosprendį, 1972 m. vasario 1 d. prokuroras Alfonsas Kairelis pareiškė protestą dėl „per švelnaus“ nuosprendžio, tačiau teismas paliko galioti 1971 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ‒­ dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Valstybinės leidyklos „Vaga“ Originaliosios literatūros redakcijos vedėjo Stasio Sabonio 1969 m. gruodžio 8 d. raštas J. Edivido slapyvardžiu pasirašiusiam Jonui Laucei dėl romano „Žaizdre“ rankraščio. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 1, b. Nr. 11802, t. 1, l. 273-7.
Valstybinės leidyklos „Vaga“ Originaliosios literatūros redakcijos vedėjo Stasio Sabonio 1969 m. gruodžio 8 d. raštas J. Edivido slapyvardžiu pasirašiusiam Jonui Laucei dėl romano „Žaizdre“ rankraščio. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 1, b. Nr. 11802, t. 1, l. 273-7.

Laisvo žodžio kaina

Rašytojas atliko visą teismo skirtą bausmę. Grįžęs iš Pravieniškių pataisos darbų kolonijos, jis nebegalėjo dirbti pedagoginio darbo. Jo paties žodžiais: „...sugrįžus į laisvę visi manęs kratėsi it raupsuotojo, ilgai negalėjau rasti darbo. Švietimo ministerijoje net sugėdino, kad aš drįstąs prašytis į mokyklą. Prašiau darbo besikuriančiame narkomanų lageryje Pravieniškėse, bet ir ten pareiškė, kad tokie kadrai jiems nepageidautini. Biržuose, kur buvau dirbęs dvidešimt su viršum metų, nė vienas vadovas nesiryžo priimti į darbą. Galų gale melioracijos valdybos viršininkas priėmė akmenų kroviku. Kitais metais velėnavau griovius, trečiais klojau drenažo vamzdelius. Paskui persikėliau į Rumšiškes ir ėmiau dirbti Kauno namų statybos kombinate staliumi. Išėjęs į pensiją, įsitaisiau „Mados“ fabrike staliumi-remontininku ir šitaip pelniausi sotesnį duonos kąsnį.“

Dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą rašytojas buvo pripažintas neteisėtai represuotu. 1988 m. gruodžio 16 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo plenumas panaikino LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1971 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir nutraukė J. Laucės baudžiamąją bylą „dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – likimo ironija – 1991 m. ta pati „Vaga“ išleido sutrumpintą romano variantą, pakeistu pavadinimu ‒ „Negandų metai“. „Pagaliau 1991 m. „Negandų metai“ (ankstesnis pavadinimas „Žaizdre“) išvydo dienos šviesą, ‒ prisiminė J. Laucė 1992 m. ‒ Dabar būčiau parašęs kiek kitaip. Mat nebūtų reikėję taikytis prie anuometinio cenzūros kūjo. Bet nieko nekeičiau: ką parašiau, parašiau, tik atsisakiau ketvirtosios dalies „Vėl namie“, kuri gal iš tik­rųjų ne tokia aktuali kaip pirmosios.“ Po romano „Negandų metai“ išleidimo J. Laucė tęsė literatūrinį darbą, parašė istorinius romanus „Karūna ir kalavijas“ bei „Mirštančių dievų kerštas“, atsiminimus apie tarnybą penktajame savisaugos batalione.

Atrodytų keista, bet Jonas Laucė ‒­ vienintelis lietuvių rašytojas, už grožinės literatūros kūrinį sovietų okupacijos metais nuteistas laisvės atėmimo bausme. Brangiai autoriui kainavęs istorinis romanas vertingas ne tik kaip literatūros kūrinys, bet ir kaip svarbus istorijos šaltinis.

 

Šaltinių ir literatūros sąrašas:
Jonas Laucė. „Negandų metai“. – V., 1991.
Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis. „Rašytojas ir cenzūra“. – V., 1992.
Petras Katinas. „Neišėjęs nebūtin“, XXI amžius, 2003 m. gegužės 14 d., Nr. 37 (1141), www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030514/atmi_01.html.
Juozas Jasaitis. „Su Jonu Lauce atsisveikinus“, „Literatūra ir menas“, 2003-05-09, Nr. 2949, www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2949&kas=straipsnis&st_id=2363.
Kastytis Antanaitis. „Sovietinė kultūros reglamentavimo sistema Lietuvoje“,etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB.
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamasis kodeksas, www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.5A608482B781.