Kaip caras sutraiškė plaštakę. Recenzijų fragmentai

Spausdiname Rusijoje ažiotažą sukėlusio filmo recenzijų fragmentus

„Matilda“
„Matilda“

Žodžiais išaukštindamas Nikolajaus II figūrą režisierius sumenkina jo epochą. Aleksejus Učitelis piešia ją, jos ryškius, tačiau toli gražu ne pagrindinius herojus kaip smulkiaburžuazinę šeimą, iškrapštydamas iš filmo medžiagos svarbius istorinės eigos elementus (jie juk gerokai pavojingesni nei atsitiktinai apsinuoginusi balerinos krūtis). Gal pirmąsyk rusiškame kine Rusijos imperija parodoma taip graudulingai ir dekoratyviai. Jokių jums čia puošnių puotų ir džiugių sveikinimų iš Preobraženskajos pulko karininkų gerklių. Režisierius netgi nesimėgauja iškilia, kupina valdingos įtaigos Peterburgo architektūra ir uždaro herojus ankštuose Mažųjų rūmų kambariuose. Vienintelė iš tiesų pompastiška erdvė filme – Marijos teatro salė, bet ir čionai praktiškai nėra bendrojo plano kadrų – tik viena scena su solo šokančiomis primabalerinomis bei caro ložės narvelis. Visiškai kitaip „mūsų prarastą Rusiją“ įsivaizduoja tie milijonai, kuriems ji išlieka vieninteliu motyvu iškęsti nepakenčiamus nūdienos smūgius.

Praeities įvykiai, istorinių kolizijų sub­jektai negali būti spraudžiami į griežtai ideologizuotų diskursų rėmus – režisierius būtent su šita išvada kreipiasi į auditoriją. Jo laisva istorinės medžiagos traktuotė, polinkis į kičą – ne defektas, o privalumas. „Matilda“ nori paišdykauti drauge su žiūrovu, o ne tenkinti vienos ar kitos istorinės draugijos narius. Mitologizuota caro figūra filme įgauna paprasto žmogaus kontūrus, susijungia su liaudimi kaip lygi ir netenka paternalizmo auros. Kaip gyventi su tokiu abejojančio valdovo įvaizdžiu dabar, kai realių skaudžių problemų sprendimo ieškoma tik praeities rūkuose?

Andrej Vasilenko, „Colta.ru“

 

„Matilda“ jau seniai yra daugiau nei tiktai kinas. Su tuo teks susitaikyti filmo gerbėjams, priešininkams ir patiems autoriams. Išankstinė kalba apie jį niekada neapsiribojo vien estetiniu vertinimu, o dabar jau nebeišvengs carebožnikų sektos kaltinimų paneigimo. Pradėsime nuo to ir mes. Ne, nė mažiausio šešėlio Nikolajaus II reputacijai filmas neužtraukia. Caro ekrane beveik ir nėra. Yra tiktai nelaimingas, gailus sosto įpėdinis Nikis. Kaip tokio nepamilti? Ne tik įnoringai balerinai Matildai Kšesinskajai, bet ir kiekvienam iš mūsų. Vokiečių teatro guru Larsas Eidingeris, apšmeižtas N. Poklonskajos prokuroro kaip pornoaktorius, suvaidino geriausią savo vaidmenį kine. Vien jo užtenka pateisinti filmo netobulybėms. Gražuolis, tačiau nelankstus ir užspaustas, neturintis supratimo, kaip elgtis su moterimis (taip pat su draugais, priešais, pavaldiniais) Nikis išsyk sukelia gailestį ir simpatiją.

Vadinasi, kilęs skandalas – grynas nesusipratimas ir čia tik kostiuminė melodrama? Taip. Ir ne. Sąmoningai ar ne, bet A. Učitelis palietė tabu temą, ir ji gerokai platesnė nei kankinio imperatoriaus likimas. Sulaukęs 1917 metų revoliucijos šimtmečio mūsų kinematografas tyli kaip žuvis. Visi jaučia, kad pavojinga judinti ir raudonuosius, ir baltuosius, ir Leniną, ir carą: būtinai ką nors įžeisi. O „Matilda“ neabejotinai yra ryškus ir konkretus pasisakymas šia tema. Tai filmas, kuris ir faktų neatsižada, ir alternatyvios istorijos žanro rėmuose išsilaiko. Jis apie tai, kad jeigu Nikolajus nebūtų sutraiškęs plaštakės – vardan pareigos atsisakęs savosios Malios – viskas būtų pakrypę kitaip. Taip kaip kine: gražiai, grakščiai, turtingai, pasakiškai. Nebūtų nei Chodynkos, nei sosto atsižadėjimo, nei perversmo, nei dviejų pasaulinių karų. Tiktai meilė, harmonija ir Rusija, kurią mes praradome, tegul net jeigu ją tokią ir išsigalvojome.

„Matilda“ – kukli love story, tarsi atsitiktinai suskaldžiusi visuomenę. Dar tai sosto įpėdinio romanas su balerina –­ intrigėlė, galėjusi pakeisti imperijos likimą. Gaila, nepakeitė. Arba negaila. Šito mes jau nesužinosime.

Anton Dolin, „Meduza“

 

Radikaliai nusiteikę tikintieji nusprendė, kad ikisantuokinė istorija yra įžeidžianti kankinį Nikolajų, ir pareikalavo uždrausti filmą, grasino padegti kino teatrus (Jekaterinburge iš tiesų padegė).

Ar tikrai tai skandalingas filmas? Jokiu būdu: jokių meninių, politinių, antiklerikalinių, seksualinių ir kitokių revoliucijų (ar bent menkiausių neramumų) „Matildoje“ nėra. Pagrindinis jos netikėtumas, kad tai ne rimtas, ne nuobodus istorinis kinas, o atvirkščiai –­ bandymas iš rusiškos istorijos padaryti blokbasterį, pagardinus jį šauniu komiksu, žiupsneliu stimpanko ir, žinoma, sauja melodramos.

Jau per pirmąsias minutes „Matilda“ startuoja ir pralenkia ne tik kokį nors muiliną holivudinį filmą apie motinėlę Rusiją, bet ir muiliną muzikinį videoreginį.

Kažką panašaus į „Boney M“ dainelę apie Rasputiną arba „Basement Jaxx“ projektą „Take Me Back to Your House“ (tik be šokių muzikos). Traukiniai lekia nuo bėgių, galiūnas Aleksandras III kelia vagonus ir laiko juos virš galvos. Matilda išdidžiai šoka topless, imperatorienė-motina Marija Fiodorovna (akt. Ingeborga Dapkūnaitė) žiūri į ją kaip Sersėja Lanister, ant užpakalinių letenų išeina meška, savo laboratorijoje bloga lemiančius burbulus pučia beprotis mokslininkas, ant užpakalinės juodo voronoko sėdynės kažką rezga KGB, oi, ne, atleiskite, carinės ochrankos agentas.

Įpėdinis ir balerina kas penkias minutes išsiskiria amžiams, kad (už kadro) apsigalvoję vėl galėtų ilgai ilgai bėgti vienas pas kitą per auksinį / aksominį interjerą šaukdami: „Niki!“ – „Malia!“ Plaikstosi užuolaidos, abudu alpsta (Malia apsimesdama, Nikis iš tikrųjų). Visa istorija primena bulvarinius romanus, kurie buvo spausdinami XIX a. laikraščiuose su tęsiniais (šiuolaikinis žiūrovas, išlepintas aukštos kvalifikacijos holivudinių scenaristų, gerokai reikliau vertina siužetinių posūkių tikroviškumą). Štai, pavyzdžiui, toks posūkis: Matildą pagrobė ir surišo jos iškrypėlis gerbėjas, jiedu sėdi vidury ežero ant kelto, į kurį ochrankos agentai prigrūdo dinamito. Ar pavyks herojei išsigelbėti? Arba dar: būsimoji imperatorienė Aleksandra Fiodorovna slenka pas savo konkurentę su smeigtuku, kad nepastebimai paimtų jos kraujo ir nuneštų jį į bepročio mokslininko laboratoriją. Kas gi bus toliau?

Jelena Poliakova, „Afiša“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai