Iš rengiamo apsakymų rinkinio „Bibliofobija“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Raudonkepuraitė labai mylėjo savo tėtį.

Nepasakysi, kad nemylėjo mamos ar senelės, tų gerų moterų, besiskiriančių viena nuo kitos tik raukšlių ir padarytų klaidų skaičiumi. Ne, Raudonkepuraitė mylėjo ir jas, bet ne taip kaip tėtį. Jos buvo aiškios ir pažįstamos, nuspėjamos, tarsi klusniai į puodą iš saujos byrančios manų kruopos arba paskui adatą aklai sekantis siūlas.

O štai tėtis pasakoje neminimas, ir Raudonkepuraitė dažnai abejojo jo buvimu, ieškodavo to buvimo įrodymų, bet jo vaizdinys skaidydavosi ir įgydavo daugybę keistų pavidalų: juodi tankūs plaukai ant kaimyno rankų buvo tėtis, nuo dėstytojo sklindantis tabako tvaikas buvo tėtis, raumeningi ir prakaituoti vyrukai iš pornofilmų buvo tėtis. Ir jai norėjosi pešioti tuos juodus gyvaplaukius, norėjosi rūkyti iki apsivėmimo, norėjosi būti viena tų žiaukčiojančių ir vis dėlto palaimingai besišypsančių mergšių iš ekrano.

Trumpai tariant, jai norėjosi eiti į mišką, ir jei senelė staiga būtų pasveikusi, Raudonkepuraitė turbūt būtų įbėrusi į jos pyragaičius nuodų – ne, ne tiek, kad mirtų, tiesiog tiek, kad vėl gulėtų lovoje ir kad jai reikėtų nešti lauknešėlį per mišką, kurio tankynėje slėpėsi tūkstančiai tėčio pavidalų.

Laukiau jos.

Varčiau keptuvėje vištienos gabaliukus, bėriau ant jų karį, maišiau, ir atrodė, kad ant įkaitusio metalo susilieja mano nekantrumas ir nerimas ir kad net gausūs prieskoniai negali užgožti tikrojo mėsos kvapo.

Žvilgčiojau į laikrodį-dekupažą, kadaise darytą ir dovanotą moters, kuri galėjo tapti Raudonkepuraitės mama, bet taip ir liko maloniai prisimenamu stovėjimo kryžkelėje pojūčiu, guodžiančiu mintimi, kad jei būtum anuomet pasukęs į kitą pusę, vis tiek nebūtum likęs gyvas ir sveikas, tik būtum praradęs kažką kita. Dabar ta moteris turbūt šiltai rengia savąją Raudonkepuraitę ir, prieš išleisdama į mišką, primygtinai kartoja, kad reikia saugotis vilko, to paties vilko, kurio užklupta kadaise pati taip mėgdavo būti, o aš štai žiūriu į jos dovanotą laiko kompasą, kiekvienu sutiksėjimu pabrėžiantį, kad laikas mums jau teka kitaip, kad ji dabar kažkur amžinojo sugrįžimo ratuose, o aš – beviltiškoje laiko tiesėje, kurią užbaigiančiame taške tiek ir lieka: prisiminimas apie kadaise prieitas kryžkeles.

Dekupažui buvo panaudotas vienas iš klasikinių capriccio. Mėgau šį žanrą, nes tik šiuose išgalvotų miestų peizažuose ir architektūrinėse fantazijose įžiūrėjau vedutos detalumo prasmę ir džiaugiausi, kad tada, kryžkelės laikais, sugebėjau kitam atsiskleisti bent šitiek. Tikslios, apčiuopiamos ir juodos rodyklės tiksėjo virš pramanytų rūmų, aikščių, fontanų ir kartais ilgai į jas žiūrint imdavo atrodyti, kad jų tiksimas laikas taip pat pramanytas, kad tereikia palaukti, kol pasibaigs dekupažo nugarėlėje įmontuotas elementas, ir viskas stos į vietas, neliks nieko, kas skirtų tik­rą nuo išgalvoto.

Žvilgčiojau į laikrodį, į jo rodykles, metančias blausų šešėlį ant pramanyto miesto, ir laukiau, kada Raudonkepuraitė atkeliaus pas tėtį. Pjaustydamas mėsą susikruvinau, ir dabar, vartydamas ją keptuvėje, mąsčiau apie pojūtį, kad pasaulis kupinas ženklų, kad jis slapta ar atvirai kažin ką byloja ir įspėja. Be abejo, visa tai kvailystė, bet kai perskaitytų knygų skaičius tampa keturženklis, matyt, neišvengiamai imi žiūrėti ir į gyvenimą kaip į tekstą, ieškodamas paslėptos prasmės, bandydamas suvokti autoriaus užmanymą, net imi intertekstualiai cituoti kitų gyvenimus. Žinoma, tai tik žiūrėjimas į nepažįstama per neva pažįstamo prizmę, bandymas norima perkelti į tikrovę, saugumo ieškojimas metaforų ir simbolių logikoje – turbūt šitaip tikintieji aptinka iš šventraščių į realybę iššokusių savo dievybių apraiškas. Ir svarbiausia čia tiesiog tinkamai pasirinkti tekstą. Ir kodėl šįkart ne pasaka?

Lyžtelėjau tebekraujuojantį pirštą ir, burnoj dar jausdamas kraujo skonį, išgirdau nuaidintį durų skambutį.

Kelių artimiausių dienų mano vienturtė įžengė besišypsanti, gardžiai kvepianti. Niekada nebuvau jos matęs, ir per tą laiką ji gerokai išaugo. Neramiai kroviau į lėkštes vištieną, ir žinojau, kad šis nerimas neišnyks visas šias dienas, kad visą šį laiką jausiuosi lyg teikdamas dovaną svarbiam, bet mažai pažįstamam vaikui: štai jis atriša virvutę, štai plėšia popierių, štai atidaro dėžutę, štai išima žaislą, o tu nenuleidi nuo jo akių, stebi kiekvieną veido krustelėjimą ir vis abejoji – ar patiks? Per kultūrinės mėsmalės skylutes išlindęs ir nuolankiu faršo gumulu tapęs suaugusysis šypsosis ir dėkos bet kokiu atveju, o štai vaikas, tas nepaklusnus ir barbariškas neapdorotos mėsos gabalas...

Nenorėjau nuvilti savo artimiausių dienų vienturtės.

Mėsa nebuvo gerai iškepusi, kąsniai strigo jos gerklėje, bet mama ir senėlė, tos geros moterys, besiskiriančios viena nuo kitos tik užsimiršimo apie savo jaunystės klajones po mišką lygiu, buvo gerai išauklėjusios Raudonkepuraitę: ji tvirtino, kad skanu, ir užgerdama vynu valgė. Kelias per mišką buvo tolimas, ir ji buvo išalkusi. Žiaumojau mėsą ir klausiausi, kaip ji kalba apie praktiką universitete, apie daddy issue, apie žmones, kurie mums buvo visiškai neįdomūs, nes niekaip nebuvo susiję su Raudonkepuraitės ir jos tėčio istorija. Jie visi buvo medžiotojai, šią akimirką tokie mums nereikalingi ir tokie neišvengiamai pasmerkti kada nors pasirodyti mudviejų capriccio tam, kad pareikštų, jog jame pavaizduota išgalvota architektūra prieštarauja logikai ir geometrijai.

Ir vis dėlto visus tuos žodžius reikėjo išsakyti, net jei buvo aišku, kad jie iš kitų, šią akimirką mums visiškai nerūpinčių tekstų.

– Turėtum labiau saugotis vilkų, – tariau kaži kuria proga saldžiu apgaviko balsu. – Jie naudojasi naiviomis raudonkepuraitėmis.

– Aš nebijau, – atsakė sužibusiom akim. – Dabar turiu tėtį.

– Viskas ne taip paprasta. Aarnės ir Tompsono kvalifikacijoje pasaka apie Raudonkepuraitę pažymėta AT 333 numeriu ir priskirta antgamtinių priešininkų kategorijai.

– Na ir?

– Jei iš tikrųjų būtų taip, tėtis galbūt ir padėtų. Bet tai kažkoks nesusipratimas, nes vilkas – kaip tik gamtiškas priešininkas.

– Gamtos vilkuose tėčiai įveikti negali?

– Vilkuose – gali, – atsakiau šypsodamasis.

Ir Raudonkepuraitė juokėsi, nes jai patiko, kai apie ją buvo kalbama šitaip: kaip apie mažą bejėgę mergaitę, kurią reikia globoti ir saugoti. O ir apskritai mėgo, kai apie ją buvo kalbama: Raudonkepuraitė žiūrėjo į save tarsi iš šono, lyg į kitą, menkai pažįstamą žmogų, todėl mėgo asmenybės testus, todėl kartais krėtė pribloškiančias kvailystes, nes darė visa tai tarsi ne sau, tarsi ne savomis rankomis. Ir dar ji vis laukė, kad kas nors iš šalies ją apibrėžtų ir įvardytų, paaiškintų, kas ji, kodėl ir kam, o paskui, sužinojusi naują savo pačios interpretaciją ir ją apsvarsčiusi, vėl eidavo į mišką ieškoti naujų interpretuotojų.

Galbūt tai mus ir pavertė šioms kelioms dienoms giminaičiais: ji mėgo neieškodama išėjimo klaidžioti po savo emocijų labirintą, o aš vis veržiausi į svetimus, kad tik nereikėtų vaikščioti po savąjį.

Kadras iš J. Letho filmo „Gyvenimas Danijoje“ (operatorė Vibeke Winding; 1972)
Kadras iš J. Letho filmo „Gyvenimas Danijoje“ (operatorė Vibeke Winding; 1972)

Vakarop įjungiau Emilio Kolio filmukus: vaikai mėgsta animaciją, be to, juk tėtis turi lavinti atžalą. Ir štai kuo rimčiausiai stebėjome tuos tuščiavidurius žmogiūkščius, metamorfozių virtinę ir fantazijos žaismą, nors abu puikiai žinojome, kad iš tiesų šio seanso paskirtis visai kita – reikia prisijaukinti vienam kito kūną. Kol kas jie sėdėdami greta lietėsi nejaukiai, tarsi naujas, dar nepranešiotas drabužis, bet žinojome, kad virš televizoriaus tiksintis išgalvotas miestas laiko duos mums mažai, kad niekada vienas kitam nebūsime tuo įprastu nudrengtu naminiu rūbu, tampančiu tarsi antra oda. Reikėjo skubėti.

Tuo metu ant jos megztinio pastebėjau skylutę. Ir tas nuogos odos lopinėlis, baltavęs pro šoninės siūlės ertmę, buvo lyg jaukus ir šiltas namukas pilko audinio dykynėje, o aš stovėjau prie jo durų pilamas kaltės ir gailesčio lietaus ir troškau užeiti. Raudonkepuraitė turbūt pabėgo iš namų paskubom ir slapta, – kitaip juk mama ir senelė, tos geros moterys, besiskiriančios viena nuo kitos tik užlopytų ar kitaip sunaikintų skylučių skaičiumi, būtų žūtbūt susiuvusios jos megztinį.

Ir galiausiai, kai vieną tų žmogiūkščių ekrane prarijo milžiniška žuvis, virš išgalvoto miesto tiksėjęs laikas sprogo ir pažiro ant mūsų daugybės skvarbių skeveldrų debesiu. Tos skeveldros smigo į mus, ir žinojom, kad ilgai jas dar rankiosim ir trauksim iš kūnų ir sąmonės ir kad bus nesvarbu, kokia seka jas išrikiuosim prisiminimų lentynose – jos vis tiek susidės į gražų, tegul ir tik mums suprantamą ornamentą.

...lyg apgraužta ėriuko skerdiena ant grindų tįsantys rūbai...

...jos randai, per kuriuos braukau pirštų galiukais, mėgaudamasis pojūčiu, kad po jais tarytum geriau jaučiasi jauno kraujo pulsavimas nei ten, kur oda sveika ir lygi...

...ji, su mano sėkla ant lūpų, žvelgianti tiesiai į akis rimtu suaugusiojo paltą užsivilkusio vaiko veidu...

...noras urgzti ir šiauštis, kai ji naiviu balsu klausia, kaip mes dabar gyvensim jai išvažiavus, juk kaskart, mums liečiantis, mumyse gaminasi prieraišumo fermentai...

...slidus lyg kraujas lubrikantas, paieškos, kur dar būtų galima prasmegti...

...juodos kojinės, kurių nenusimaudavo net eidama miegoti, nes bijojo sušalti...

...ji, išeinanti iš vonios, rodanti nuo mano pliaukšėjimų likusias žymes ir vaikiškai džiūgaujančiu balsu sakanti: „Žiūrėk, koks užpakaliukas paraudęs...“

...ji, pešiojanti mano nugaros apačioje želiančius plaukus, besistebinti, kad jų čia tiek daug, nors šiaip nesu itin plaukuotas, kad atrodo lyg trūktų šioje vietoje uodegos, ir aš, paskubom nusukantis kalbą į šalį...

Daugybė skeveldrų, įsmigusių pačiose netikėčiausiose vietose.

– Man atrodo, – tarė ji pirmąją naktį prieš užmiegant, nusisukusi ir iki pat smakro susisukusi į antklodę, – man atrodo, kad mes ir esame tie tuščiaviduriai, nuolat besikeičiantys žmogeliukai iš filmuko. Praryti milžiniškos žuvies, vadinamos gyvenimu, ir ėdami jos skrandžio sulčių, trokštantys išsivaduoti.

– Taip, nekokia alternatyva, – atsakiau šypsodamasis. – Arba būti išvemtiems, arba...

– Juk geriau būti išvemtiems? – paklausė viltingai.

– Žinoma, – atsakiau saldžiu apgaviko balsu, pavydėdamas, kad ji vis dar įžiūri skirtumą.

Man patiko ją guosti. O dar labiau patiko, kad atvirumo priepuoliai ją ištikdavo ne po mylėjimosi – po šito ji tiesiog aptingdavo ir imdavo prisiglaudusi snūduriuoti, lyg sotus ir nusidūkęs katinas, o ne apteršdavo viską praeities šmėklomis, griaunančiomis laiko ir erd­vės vienybę tą vienintelę akimirką, kai ši maloni. Stengdavausi neišsiduoti, kad jos atviravimai mane šokiruoja: tai buvo lyg langas į kitą pasaulį, neturintį nieko bendra su lentynose išrikiuotomis mano knygomis, kurios dabar buvo panašios į sutrikusių, ginklus sudėjusių ir pasiduodančių kareivių gretas. Klausiausi jos jausdamas kaltę, kad nebuvau šalia tomis akimirkomis, jausdamas kaltę už save ir už visus kitus tėčius.

Vaikščiojau po jos emocinius griuvėsius ir įtikinėjau, kad šį miestą galima atstatyti, kad vieną dieną jis klestės ir tarps, ir beveik nuoširdžiai tuo tikėjau, žinodamas, kad kai tai įvyks, kai Raudonkepuraitės venomis tekės ramus ir laimingas gyvenimas, kai ji užaugs ir taps gera moterimi, tokia kaip mama ir senelė, man bus neįdomi ir nereikalinga, o aš jai tapsiu viena tų jaunystės klaidų, kurios taip greitai pasimiršta verdant naujai Raudonkepuraitei skirtą manų košę.

– Dažnai jaučiu nerimą, – tarė ji kartą, kai sėdėdami vienas prieš kitą žaidėme kažkokį kvailą stalo žaidimą. – Kas yra vilkas?

Raudonkepuraitė mėgo štai taip – nei iš šio, nei iš to – užduoti kokį nors abst­raktų klausimą ar nuo kasdieninio plepėjimo staiga peršokti prie ko nors rimta. Iš pradžių tai trikdė, kaskart atrodė, tarsi būčiau pažadintas vidury nakties ir verčiamas deklamuoti Homero laivų sąrašą, bet netrukus pripratau prie šių šuolių ir jie man pradėjo patikti – juk smagu, kai vaikai smalsūs.

– Vilkas yra nežinomybė. Visi jaučia tą nerimą.

– Bet sakei, kad jis gamtiškas. Aš nebijau gamtos.

– Esmė ne pati gamta, o bendras pasaulio modelis. Ir tas modelis suprojektuotas taip, kad jaustum nerimą. Štai beveik visi žaidimai, netgi šitas, – mostelėjau ranka į margą, langelių ir rodyk­lių pripieštą lentą, gulinčią ant salo, – atspindi šį modelį. Pilka figūrėlė – aš, o raudona – tu. Šis kelias –­ mūsų gyvenimas. Jame būna pakilimų ir nuopuolių: gali staiga šoktelėti į viršūnę, bet gali ir lygiai taip pat staiga nukristi į patį dug­ną – priklauso nuo to, ant kokio langelio užlipsi. Viskas tarsi paprasta ir aišku: venk blogų langelių, stenkis užlipti ant gerųjų. Bet yra dar vienas žaidimo komponentas – kauliukas. Būtent jis lemia „laimę“ ir „nelaimę“. Ir kauliuko ant lentos stovinčios figūrėlės kontroliuoti negali. Jos jaučia kvailą nerimą.

– Kvailą?

– Kvailą. Nes net jeigu šitoks pasaulio modelis teisingas, jis vis tiek nieko nepaaiškina: akivaizdu, kad kauliuką metanti ranka taip pat neturi jokio poveikio skaičiui, kuris iškris. Tai atsitiktinumas. Nebent metantis kauliuką sukčiautų.

– Ar yra kokia nors išeitis?

– Taip, sumažinti savo ego iki tarakono dydžio ir jį priploti.

– Ir ką tai reikštų?

– Abejingumą tam, ar laimėsi, ar pralaimėsi.

Raudonkepuraitė priėmė šiuos žodžius entuziastingai, besišypsodama, lyg nepagydomas ligonis burtininkės užkalbėtą vandenį, kurį gersi, net jei žinai, kad nepadės. Pavydėjau jai šito naivumo ir jaunystės. To pojūčio, kad esi Kolumbas, žvelgiantis nuo savo „Santa Marijos“ denio į nepažįstamas ir neabejotinai kažką didelio ir reikšmingo žadančias tolumas, pojūčio, kuris po kelių dešimčių metų virs graudžiu nostalgijos sopuliu. Jaučiausi šalia jos senas ne dėl metų skirtumo, bet todėl, kad manyje nebebuvo Kolumbo, ir žinojau, jog visur jau prieš mane apsilankė vikingai, o pasaulio žemėlapis seniai sudarytas ir nebėra jame tamsių dėmių, kur galėčiau pasislėpti. Liko nebent ji, Raudonkepuraitė, vulkaninė sala, kuri prasmegs vandenyno gelmėse net nespėjus pažymėti koordinačių, o aš toliau plaukiosiu vienumoje po šias jūras tikėdamasis, kad iš jų vėl išnirs kas nors nauja.

Kartais apimdavo pojūtis, kad esu bendrininkas ir sugalvoju patogius alibi visiems jos gyvenimo klystkeliams, bet dariau tai noriai, nes tai buvo mažiausia, ką galėjau padaryti dėl savo Raudonkepuraitės. Štai gulint lovoje, glostant jos randus, sakau, kad kūnas – tai kančios ir malonumo šaltinis, ir jei kančios taurę vis tiek teks neišvengiamai išgerti, kodėl reikėtų drausti sau džiaugtis malonumais, – ir ji, visa nušvitusi, prisiglaudžia: būtent. Ir Raudonkepuraitė nesuprato šių alibi klastos ir ribotumo, nesuprato, kad kai perskaitytų knygų skaičius tampa keturženklis, gali atrasti pateisinimą bet kokiam savo ar kito poelgiui, lygiai kaip nesuprato, kad nuo šiol turės ant savo kūno naujų – tegul ir nematomų akiai – randų, ir kada nors, gal po dešimties metų, kai adys juodas savosios Raudonkepuraitės kojines, nusmelkta miglotų prisiminimų, netyčiom įsidurs pirštą, prisidės prie lūpų ištryškusį kraujo lašelį ir mąsliai užsižiūrės pro langą į mišką, trumpam prabudusi iš saldžios išganymo per motinystę ramybės.

Bet kol kas ji buvo čia ir kol kas jai atrodė, kad gyvenimas – kažkas panašaus į sunkų ir nemalonų darbą. Ir abu mes žinojome, ką reiškia prabusti ir suvokti, kad laukia dar viena beviltiška darbo diena, kai nėra jėgų lipti iš lovos ir norisi tiesiog vėl užmigti, o jei kūnas atsisako tai daryti, priversti jį vaistais, svaigalais ar kitu mėšlu. Ir abu troškome atostogų. Taip troškome, kad retkarčiais sąmoningai bandydavome išsirūpinti nedarbingumo lapelį. Braukiau pirštais per jos randą ant rankos – besirangantį virš venų, blyškų, panašų į vikšrą su tuzinu kojų – ir šypsojomės vienas kitam tarsi sąmokslininkai, džiaugdamiesi buvimu kartu, žinodami, kad bent keletui dienų apgausime darbdavį ir išsisuksime nuo gyvenimo.

Apie vilką daugiau nekalbėjome. Nebuvo reikalo, ji jautėsi greta manęs ramiai ir saugiai, ir tai taip glostė mano tėvišką savimeilę, kad kartais, klausydamasis jos vaikiško čiauškėjimo, beveik pasijusdavau kaltas, bet ta naivumo aura ir manoji kaltė išsisklaidydavo mylintis, nes tada jos veidas persimainydavo, tapdavo keistai rimtas, susikaupęs, net agresyvus, atrodydavo, ji bet kada gali įkąsti ar iki kraujo suleisti nagus į kūną.

– Tu tarsi iš dviejų priešingų dalių sudaryta korta, – tariau kažkurią dieną, eilinį kartą laimėjęs „Kvailį“, – su ja man labai sekėsi kortuoti. – Viršutinė dalis – šviesios spalvos dama, apatinė – tamsios.

– Tai blogai ar gerai? – paklausė džiugiai, matyt, pamaniusi, kad tai ją išskiria iš kitų raudonkepuraičių.

– Jei žaidi pagal taisykles – tada blogai.

– O mes žaidžiam pagal taisykles?

– Argi kitaip aš laimėčiau? – tariau šypsodamasis, žvilgsniu prikaustydamas jos akis ir tuo pat metu nemačiom padėdamas į muštų kortų kaladę keletą nereikalingų dviakių.
Ir ji vėl pralaimėjo.

Paskutinę naktį prieš miegą sukuždėjo, kad atsisveikinimui norėtų pamokamos pasakos. Apklosčiau, pakišau delną po jos veidu ir ėmiau sekti pasaką apie be galo gabų dainininką. Balsas jo buvo nuostabus, galingas, klausa tobula, netgi turėjo tai, kas vadinama scenine išvaizda. Vis dėlto jam klojosi prastai, mat jį kamavo, pavadinkime, rankų problema: paprastai sakant, būdamas scenoje nežinojo, ką su jomis daryti. Ar nuleistų prie šonų, ar gniaužtų jose kokį nors instrumentą, ar susikištų į kišenes – vis tiek jautėsi visišku idiotu ir, atrodė, niekas negirdi jo balso, tik žiūri į tuos vietos nerandančius mėsgalius. Galiausiai jis atsigulė ant geležinkelio bėgių, palaukė traukinio ir tas rankas nusipjovė.

– Ir kuo viskas baigėsi? – per miegus paklausė Raudonkepuraitė.

– Jis iškart suprato padaręs klaidą. Ir dar suprato, kokia kvailystė yra dainuoti kitiems.

– O vietos nerandantys mėsgaliai? Jie neataugo?

– Ne. Tai liūdna pasaka. Mėsgalius surijo vilkai.

Ji šyptelėjo, tvirčiau sugniaužė mano ranką ir užmigo.

O kitą dieną išvažiavo atgal pas mamą.

– Kodėl tavo tokios didelės akys, tėti? – paklausė prieš išbėgdama į kieme laukiantį taksi.

– Kad tave geriau matyčiau, – atsakiau saldžiu apgaviko balsu.

Užrakinęs duris atsisėdau ant sofos ir užsirūkiau. Virš išgalvoto miesto sprogęs laikas pamažu vėl ėmė rinktis į krūvą. Galvojau apie tą skylutę megztinyje. Greičiausiai mano pastarųjų dienų vienturtė grįš namo ir pasakys apie ją mamai ir senelei, o šios užsiūs. Tos geros moterys, besiskiriančios viena nuo kitos tik tūžmingos neapykantos man ir paniekos mano linijiniam laikui užtaisu.

Užgesinau cigaretę, persibraukiau letena per šeriais apaugusį snukį, tada pabrukęs uodegą žengiau prie laikrodžio-dekupažo ir nulaužiau rodykles. Nusviedžiau jas kažkur į Raudonkepuraitės kvapo dar pilną erdvę ir nuėjau į dušą, lydimas laikrodžio – be rodyklių, tačiau tebevaromo nugarėlėje įtaisyto elektros elemento – tiksėjimo, tokio panašaus į apie savo neviltį papasakoti bandančio nebylio mykimą.