Ugnė Žilytė. „Mea culpa“

„Kvėpavimas yra lėtas organizmo degimas. Vadinasi, gyvendami mes visą laiką po truputį degame. Kol sudegame. Ir virstame pelenais. Pelenas – į žemę, dūmas – į dangų. Mano naujausias pilkasis estampų ciklas – daugiausia ofortai, atspausti sluoksniais, labiau litografijos ar medžio raižinių spausdinimui įprastu būdu, – pasakoja apie keisčiausią žmogaus savybę –­ įsivaizdavimą, kad gyvenimas galėjo būti kitoks. Ir apie kaltę. Apie kaltės jausmą, kuris, sakoma, veda tik į susinaikinimą. Nes praeities juk nepakeisi. Todėl kartais man taip norisi viską sudeginti.

Pasitaiko, kad pavargęs nuo savo gyvenimo žmogus vieną dieną ima ir viską supleškina: savo drabužius, senus batus, daiktus, laiškus... Ugnis apvalo, ašaros – nuskaidrina sielą. Kaimynystėje gyvenusi dailininkė vieną vakarą surinko į krūvą visus savo paveikslus ir padegė. Daugiabutyje, savo kambaryje. Ir žuvo pati.

Kai naktį žaibas trenkė į kaimyno sodybą, iš pat ryto nulėkiau pažiūrėti. Linktelėjau su užuojauta senukui ir puoliau fotografuoti anglimi virtusią jo trobą. Vėliau užsimečiau eskizus. „Kaip gražu...“ – mano žavėjimosi suanglėjusiu gyvenimu padegėlis nesuprato.

Ką jau čia! Ugnis ne tik apvalo, bet ir sunaikina; verčiau užtrauksiu dūmą.“ (Ugnė Žilytė)

Ugnė Žilytė. „Mea culpa“, ofortas, 2017
Ugnė Žilytė. „Mea culpa“, ofortas, 2017

Loading

Vilniaus knygų mugė 2018

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai