Ugnė Žilytė. „Mea culpa“

„Kvėpavimas yra lėtas organizmo degimas. Vadinasi, gyvendami mes visą laiką po truputį degame. Kol sudegame. Ir virstame pelenais. Pelenas – į žemę, dūmas – į dangų. Mano naujausias pilkasis estampų ciklas – daugiausia ofortai, atspausti sluoksniais, labiau litografijos ar medžio raižinių spausdinimui įprastu būdu, – pasakoja apie keisčiausią žmogaus savybę –­ įsivaizdavimą, kad gyvenimas galėjo būti kitoks. Ir apie kaltę. Apie kaltės jausmą, kuris, sakoma, veda tik į susinaikinimą. Nes praeities juk nepakeisi. Todėl kartais man taip norisi viską sudeginti.

Pasitaiko, kad pavargęs nuo savo gyvenimo žmogus vieną dieną ima ir viską supleškina: savo drabužius, senus batus, daiktus, laiškus... Ugnis apvalo, ašaros – nuskaidrina sielą. Kaimynystėje gyvenusi dailininkė vieną vakarą surinko į krūvą visus savo paveikslus ir padegė. Daugiabutyje, savo kambaryje. Ir žuvo pati.

Kai naktį žaibas trenkė į kaimyno sodybą, iš pat ryto nulėkiau pažiūrėti. Linktelėjau su užuojauta senukui ir puoliau fotografuoti anglimi virtusią jo trobą. Vėliau užsimečiau eskizus. „Kaip gražu...“ – mano žavėjimosi suanglėjusiu gyvenimu padegėlis nesuprato.

Ką jau čia! Ugnis ne tik apvalo, bet ir sunaikina; verčiau užtrauksiu dūmą.“ (Ugnė Žilytė)

Ugnė Žilytė. „Mea culpa“, ofortas, 2017
Ugnė Žilytė. „Mea culpa“, ofortas, 2017

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai