Ryan Van Winkle: „Sumišimas padeda rašyti“

Su Ryanu Van Winkle’u, JAV užaugusiu ir Škotijoje gyvenančiu poetu, spontaniškai susitarėme susitikti prieš pat vidurnaktį. „Tai lyg mažytis Las Vegasas“, – juokdamasis apibūdino kičinį šviesų ir melodijų fontaną Vilniaus alėjoje Druskininkuose. Jis buvo vienas ryškiausių „Poetinio Druskininkų rudens“ svečių – iš tolo pastebimas, aukštas, guvus, daug juokėsi. Visad ne vienas, nors pokalbis vis kryps prie vienatvės temos. Iškart iš Druskininkų išvyko į Pakistaną, kur bando dramaturgo amplua.

Dviejų poezijos knygų autorius tekstus pristato inovatyviai. 2013 m. jo poetinį performansą „Raudona, kaip tada jautėsi mūsų kambarys“ palankiai įvertino „The Guardian“. Performanse R. Van Winkle’as kūrė intymią patirtį tik vienam klausytojui: pasikvietęs į 15 minučių trukmės sesiją uždarame kambaryje perskaitydavo kelis savo eilėraščius. Paskui tą patį kartodavo su kitu žmogumi. Kiekvienam pasiūlydavo arbatos su sausainiais arba vyšnių. Galiausiai pasišalindavo iš kambario ir vienumoje likę lankytojai galėjo pastebėti, jog erdvėje eksponuojami objektai buvo pasirodę girdėtuose tekstuose.

 

manipuliacija.lt nuotraukos
manipuliacija.lt nuotraukos

Cituoju tavo eilėraštį: „...ir niekad nevadina oro niūriu / ar melodramatišku.“ Gal ne itin prasminga pradėti pokalbį nuo oro, bet kaip tau patinka Druskininkų atmosfera?

Jauku! Lyg namie. Užaugau Naujojoje Anglijoje, Konektikuto valstijoje, kur medžiai taip pat meta lapus. Patys medžiai – irgi tokie patys. Pušys. Gyvendamas Škotijoje to nebeturiu. Ten nėra pušynų.

Nėra pušynų? Nesu buvęs Škotijoje, todėl tegaliu patikėti tuo, ką sakai.

Aš pats kartais nežinau, ar tikėti tuo, ką sakau. (Juokiamės.) Puiki pokalbio atspirtis: netikėk niekuo, netgi kai pasakosiu apie save.

Juk vienas iš poezijos kelių – klausinėti savęs, abejoti.

Anksčiau dirbau žurnalistu, tiesa, buvau siaubingai prastas. Mane žurnalistika slėgė, nes stigo jausmų: nejutau šalies, į kurią atvykstu, nejutau lankomo miesto, savo paties patyrimo. Kitą dieną po politinės demonstracijos ar šaunaus roko koncerto perskaityta naujiena apie tai atrodo plokščia, negyva. Todėl palinkau į poeziją – joje galiu būti atviras, nors nebūtinai tikras.

Esi sakęs: „Kai kurios mano dalys tarsi gyvena svetur.“ Ką tik festivalio organizatorei Rūtai Elijošaitytei pažadėjai į Druskininkus sugrįžti kiekvienais metais. Esi lankęsis Latvijoje. Kaip jautiesi šioje Europos pusėje?

Kelyje man patinka, nors nerašau kelioninių eilėraščių.

Rašai apie „meilę ir netektį“.

Taip, o keliavimas ar gyvenimas užsienyje atveria tam tikrą mano dalį, tampu jautresnis skirtumams ir sąveikoms, suaktyvėja nervų šaknelės. Nepatogumo ar lengvo sumišimo būsena padeda rašyti.

Mūsų literatūra pernelyg nenutolusi nuo žemdirbiškojo egzistencializmo. Ką pats prarandi nutoldamas nuo savo šak­nų?

Mano pirmoji knyga prasideda puikaus aplinkosaugininko Billo McKibbeno, parašiusio knygas „Gamtos pabaiga“ („The End of Nature“, 1989) ir „Prarastos informacijos amžius“ („The Age of Missing Information“, 1992), mintimi: nors turime priėjimą prie visko, negalime padaryti daugybės dalykų, kuriuos galėjo atlikti mūsų tėvai. Nežinome, kaip pataisyti automobilio varik­lį, nemokame pastatyti tvoros...

Arba išsigydyti ligų tradicinėmis žolelėmis...

Nė velnio neišmanau, kaip gydytis žolelėmis, išskyrus nebent marihuana. B. McKibbenas taip pat rašo, kad sėslus gyvenimas kaime pasiūlo begalę būdų, kaip patirti pasaulį nepaliekant namų. Kurių galų tuomet apleisti vietą, kurią pažįsti ir kuri pažįsta tave? Nors aš jau 20 metų nusėdęs Edinburge, ši idėja man neduoda ramybės. Turiu savo vietą, nors kai mirs tėvai, tikrai pajusiu kaltę, kad per mažai jiems skyriau dėmesio.

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-27_nr._3635__DSC0353.jpg

Mano mama gyvena tame pačiame mieste, bet vis tiek jai neskiriu pakankamai dėmesio...

O taip, bet kuriuo atveju jausiesi kaltas. Arba tėvai tave privers taip jaustis! (Juokiasi.)

Turbūt nesupratai, ką per laudaciją Jaunojo jotvingio premijos laureatui Vytautui Stankui sakė Mindaugas Nastaravičius, tad perfrazuosiu: žurnalistikos srityje abstraktus klausimas yra niekam tikęs, tačiau poezijoje neatsakomi klausimai – geriausi.

Susitikęs su mokiniais Jungtinėje Karalystėje visada pasiteirauju, kaip jie įsivaizduoja skirtumą tarp poezijos ir istorijos.

Kai kurie tavo eilėraščiai „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache – naratyviniai.

Mėgstu nepatikimą pasakotoją, kuris byloja per rūką. Gaila, jog beveik neberašau šiuo stiliumi. Kur jis dingo? Krizė, dievaži. Ko gero, man reikėjo personažo, kad nebijočiau pasakoti apie save... Žodžiu, apibūdindami skirtumus tarp poezijos ir istorijos vaikai visada sako: eilėraščiai rimuojasi. Na, ne visada. Eilėraščiai kaip dainos? Galbūt, galbūt. Ir tada iš mokinio Turkijoje išgirdau, kad eilėraštis yra koncentruota emocija arba akimirka, kuriai nebūtina pradžia ir pabaiga. Tai bent! Rašyti be pradžios ir pabaigos labai patogu tokiam tinginiui kaip aš, mat nesugebėčiau išlaikyti nuoseklaus balso, pavyzdžiui, kurdamas romaną.

Negaliu išmesti iš galvos Gretos Amb­razaitės eilutės, išgirstos per jaunųjų poetų skaitymus „Širdelėje“. Taip paprasta ir kartu taip taiklu: „...tarp dviejų minčių...“ Skaitydamas tavo tekstus jaučiuosi tarp dviejų minčių.

Tai juk haiku apibrėžimas! Žavu.

Gretos citata tinka ir bendrai „Poe­tinio Druskininkų rudens“ nuotaikai apibrėžti. Mane maloniai stebina, kad skaitymuose dalyvauja bent šimtas žmonių – ir visi klausosi. Pats dažnai dalyvauji poezijos festivaliuose, taigi kaip vertini komunikacinę literatūros funkciją?

Tokiuose festivaliuose jaučiuosi genties dalimi. Nors man būtina pabūti vienam. Ne vienišam, o vienam. Susikūręs tokias sąlygas bendrauju su savimi ir negalvoju apie auditoriją. Net mėgstu įsisvajoti, kad niekas neskaito mano tekstų, kad jie yra vien asmeninių versmių išraiška.

Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą susižavėjau eilėmis. Nuvykau į Menkių kyšulį, pusiasalį Masačusetse: paplūdimiai ir kopos, saulė ir alus. Buvau šešiolikos ar septyniolikos, netrukus visi baigsime mokyklą ir išsiskirsime, todėl šitoje laisvojoje zonoje jautėme atsisveikinimo įtampą ir laikinumą. Ten užsukau į knygyną ir įsigijau pirmą pasitaikiusią knygą: tai buvo Frederico Garcíos Lorcos.

Vietoj kito butelio viskio nusipirkai knygą? Bet juk alkoholio ir taip būtų nepardavę.

Svaigalų, patikėk, užteko. Buvom girti ir nusvilę saulėje. Tiesa, tuo metu jau domėjausi poezija, bet neturėjau orientyrų. Rimta problema, kai nežinai, ką išsirinkti: panašiai gali nutikti džiazo įrašų parduotuvėje – tau arba pasiseks įsigijus Milesą Davisą, arba prašausi nusipirkęs Kenny G. Taip man atsitiktinai į rankas pateko F. García Lorca. Ir kai visi miegojo, ėmiau skaityti, nors mielai būčiau leidęs laiką su simpatiška mergina.

Vadinasi, moterį iškeitei į knygą?

Kad ne! Iš tiesų net neturėjau tokios galimybės – su mergužėlėm man nesisekė. Užtat negalėdamas užmigti ir trokšdamas artumo perskaičiau:

Like a snake, my heart
has shed its skin
I hold it there in my hand,
full of honey and wounds.*

Tą akimirką patyriau eilėraštį taip, kaip niekada iki tol. Kas kartą rašydamas tarytum mėginu grįžti į aną akimirką, į tą kambarį su šalia knarkiančiais draugais ir spragsinčiu židiniu.

Aiškiai atskyrei vienišumo būseną nuo buvimo vienam. Kaip išvengi vienatvės, kai tiek keliauji, kai prieš penkerius metus sugriuvo santuoka?

Esu išgyvenęs stiprų liūdesį, ir gana ilgai. Tačiau savęs nebekaltinu, nenusimenu dėl to, kad kartais būnu liūdnas. Jeigu gali įeiti, vadinasi, įmanoma ir išeiti. Mes viską pasirenkame. Išgyvendamas skyrybas pasirinkau liūdesį ir savo skausmo laikiausi iki galo, tol, kol jį „perdirbau“. Iš tos patirties atsirado antroji knyga „Geroji tamsa“ („The Good Dark“, 2015).

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-27_nr._3635__DSC0550.jpg

Koks tavo knygų tiražas?

Nežinau, man nesako. Gal apie 500?

Įsivaizduok: anglakalbė rinka dešimtis kartų didesnė už mūsų, bet poezijos knygų tiražai tokie patys. Gal poezijos skaitytojų skaičius kiekvienoje šalyje toks pat?

Rinka – keista meno forma. Aš noriu būti skaitomas, bet auditorija tarsi nėra svarbiausia. Apskritai trūksta kritikos – recenzijų, apžvalgų. Iš daugybės žmonių esu girdėjęs, kad jie nežino gerų poezijos knygų, tačiau komentuoja bet kurį televizijos serialą ar kino filmą. Man atrodo, mes jų poreikių neišgirstame, nors jie domisi, laukia. Juk eilės skaitomos ir per vestuves ar laidotuves, ir teikiant diplomus.

Tačiau proginiai ir instagramų eilėraščiai – tai ne poezija. Užtat pats savo performansais kuri auditorijai platformą.

Taip, nors neretai tenka prisiversti skaityti kitų poeziją. Suprantama. Žmogau, pirma pasirūpink, kad būtum pavalgęs, kad vaikams nieko netrūktų, o poezija nėra fundamentalus poreikis. Leisk paklausti, ar žiūrėjai serialą „Bręstantis blogis“?

Truputį – nepatiko.

Tuomet pasakyk, kuris patiko.

„Juodasis veidrodis“ patiko.

Puikus pavyzdys. Puikiai žinau, kodėl paminėjai „Juodąjį veidrodį“. Štai užeini į patalpą, kurioje visi žmonės naršo telefonuose ir vienas su kitu nebendrauja – po velnių, juk tai tikras „Juodasis veidrodis“, ar ne? Dėl serialo vaizdinių mudu galime drauge suprasti pasaulį. Kitas pavyzdys: apie savo širdį kartais galvoju kaip apie gyvatę. Taip poezijos tekstai suteikia žodyną kalbėti apie save ir aplinką, leidžia artikuliuoti neišartikuliuojamą. Todėl ir skaitome eilėraščius. Eilėraštis gali pasiūlyti tokį kvapo apibūdinimą, kurį atsiminsi visą gyvenimą, ir kaskart ką nors užuodęs grįši į eilėraštį.

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-27_nr._3635__DSC0135.jpg

Ar poetas turi tautybę?

Be abejo, tautybė ir kultūra svarbios, bet dar svarbesni dalykai, esantys anapus šių kategorijų. Bendraujant su autoriais Irake, Libijoje, Sirijoje ar Pakistane, kur vyko dideli konfliktai, paaiškėja, kad visi turėjome netikusį vaikiną ar merginą, visi mylime savo motinas ir norime, kad mūsų vaikai užaugtų geresni nei mes patys.

Lietuvoje atrodo, kad visų reikšmingiausių poetų santykiai su tėvu buvo komp­likuoti.

Savo kūryboje aiškinuosi tą patį.

Apie tėvą ir tavo eilėraštis „Visi dabar visada kalba apie Jėzų“. Sužavėjo personažo perspektyva ir netiesioginis temos plėtojimas pasitelkiant tėvo paliktos ir vaikų pastebėtos mašinos vaizdinį. Paveiku. Ačiū.

Džiaugiuosi.

 

* Lyg gyvatė mano širdis
išsinėrė iš odos
laikiau ją ten savo rankoj
pilną medaus ir žaizdų.
(Pažodinis vertimas – M. G.)

 

Kalbėjosi Marijus Gailius

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai