...iš odžių apie gimtąją literatūrą...

Karolio Bingelio nuotrauka
Karolio Bingelio nuotrauka

Na, kiek galima apie tą patį... Be jokios abejonės, toks glebiai aikštingas oportunizmas kategoriškai nepriimtinas – ne tik galima, bet ir imperatyviai reikia, kai veržlaus ir vietomis isteriškai takaus gyvenimo sąlygomis dvasingumas patiria neregėtų iššūkių, todėl pašauktas taurinti žmoniją visapusiškai naujomis force majeure aplinkybėmis.
Jau nustatyta ir Stenfordo universiteto tyrėjų dr. Michalo Kosinskio bei Yiluno Wango žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“ rugsėjį viešai paskelbta, kad dirbtinis intelektas beveik neklysta iš fotografijų atpažindamas seksualinę orientaciją. Tyrime kompiuterinis algoritmas 81 proc. atvejų tiksliai atskyrė homoseksualius vyrus nuo heteroseksualių ir 74 proc. atvejų – lesbietes nuo heteroseksualių moterų. Žmonėms sekėsi regimai prasčiau – vyrų atveju pataikė 61 proc., moterų – 54 proc. Tyrimo medžiagos buvo apsčiai, mokslininkai pateikė 35 326 veidų rinkinį iš vieno Amerikos internetinio pažinčių puslapio.

Atrasta (labiau kompiuterio negu pi­liečių), kad abiejų lyčių homoseksualiems žmonėms būdinga heteroseksua­lams netipiška veidų išraiška bei plaukų priežiūros stilius. Homoseksualūs vyrai moteriškesni – kaukolė siauresnė (tikriausiai už standartinę? – A. S.), kakta aukštesnė, užtat trumpesnė nosis. Homoseksualių moterų atveju atitinkamai –­ žandikauliai stambesni, bet žemesnės kaktos. Kaip ir pridera, tyrimo rezultatas kelia klausimų dėl seksualinės orientacijos biologinės kilmės ir ar technologijų pasitelkimas identifikuojant veidus nesikėsina į asmenų privatumą.

Pagal Masačusetso technologijos instituto (kuriame XX a. intelektualinė ikona Noamas Chomsky gal dar kažkiek dėsto) mokslininko kosmologo Maxo Tegmarko interviu „IEEE Spectrum“ (rugsėjo 18 d.) pateiktą tikėtiną žmonių civilizacijos pabaigos scenarijų, didžiausią pavojų žmogui kels dirbtinis tobulas (be kliaudos, kaip nurodoma Senajame Testamente) intelektas. Knygoje „Life 3.0: Being Human in the Age of Artificial Intelligence“ („Gyvenimas 3.0: būti žmogumi dirbtinio intelekto amžiuje“)M. Tegmarkas argumentuoja, jog, kalbėdamas apie sąmonę, jis turįs galvoje subjektyvią patirtį – kad tas intelektas be kliaudos irgi gali jaustis visaip. Tyrimai galimą dirbtinio intelekto subjektyvumą paprastai ignoruoja ir neskiria sąmoningo bei nesąmoningo informacijos apdorojimo, nors tai būdinga negyvajai gamtai (dirbtiniam intelektui) taip pat kaip ir gyvajai (mums, žmonėms). Žmonijai vis dėlto dera susimąstyti apie savo ateitį – emancipuotas dirbtinis intelektas beveik neabejotinai įvairiais klausimais turės savo nuomonę.

Greta egzistencinių nepatogumų tai pavojinga ir estetinio dvasingumo nešėjams (Lietuvoje – beveik taisyklė – avatarams). Sakoma, dvasingas naratyvas įvietina, suvaldo bet kokį siužetą ar įvaizdį, abejotiną net vadinamųjų tradicinių vertybių požiūriu. Juk nesiliaujame žavėtis užuominomis į homoseksualumą Sapfo poezijoje, kaip apie poetę užsiminė dar III a. – šiam tekstui gana reikšminga detalė – filosofas bei klajojantis sofistas Maximas Tyrijus, santykiuose su draugėmis Sapfo buvo panaši į Sokratą – ji mylėjo moteris, filosofas mylėjo vyrus, ir abu mylėjo daugelį, mat buvo ištikimi grožiui. Net nelaimingas (vertinant iš vidurinės klasės perspektyvos) Senojo Testamento Jokūbo sūnus Onanas Juvenalio satyrose (ypač 6 ir 9 skyriuose) vertintas vis dėlto atlaidžiau (kaip pernelyg ūmiai į jaudinančias fantazijas puolantis jaunuolis) nei pasileidusios Romos moterys I–II amžiuje.

Ir „Public relations“ jau naujausiais laikais autoritetingai apibendrino, kad seksas parduoda viską. Tiesa, šiuo atveju esama grėsmės to paties Onano mitinį estetinį paveldą racionaliais argumentais redukuoti iki vien praktinio masturbavimosi aptarimo. Pasak „Medical Daily“, masturbacija saugo nuo vėžio (Harvardo universitete išsiaiškinta, kad bent 21 kartą per mėnesį seksu užsiimantys ar besimasturbuojantys vyresni nei 20 metų vyrai 19 proc. mažiau rizikuoja susirgti prostatos vėžiu), reguliarus seksas ir masturbacija stiprina dubens dugno raumenis, vaduoja nuo šlapimo nelaikymo, kaip reguliarios treniruotės padeda savo nuožiūra priartinti ir atitolinti orgazmą, stiprina imunitetą, mat tuo metu gaminasi nuotaiką gerinančios medžiagos dofaminas bei oksitocinas.

Vertinant iš dvasingumo (gal ir tikslintina – ypač poetinio) perspektyvos, ši aplinkybė, pavadinkime, kiek nepatogi. Šio teksto gamintojas andai turėjo naivumo dviejų literatūros (tėvyninių) autoritetų draugijoje tik užsiminti (pakako nuovokos formuluoti nuosaikiai), kad antropologų rekonstruoti Kristaus veido fragmentai nevisiškai (raktinis žodis) atitinka tai, ką atveria Turino drobulė, tradiciškai laikoma Jėzaus įkapėmis, ar plačiai žinomus atvaizdus iš meno ikonografijos, kur Jėzus – išvaizdus kilnaus veido vyras ilgais, tiesiais kaštoninės spalvos plaukais. Pavyzdžiui, toks: „Boscho Jėzus žvelgia romiu, užuojautos prašančiu, melancholišku žvilgsniu, o Saukos nutapytoje teismo scenoje atsiduriame akistatoje su rūstoku „pantokratišku“ Išganytoju (...). Flamandų dailininkas dieviškumą išreiškė tobulu žmogiškumu, o Saukos Jėzaus atvaizdas dvilypis – jis ir konkretus, atpažįstamas, ir sakralus“ (Asta Giniūnienė. „Tarp tik­ro ir apsimestinio šventumo?“, Kultūros barai, 2017, Nr. 4, p. 36).

Tėvyniniai autoritetai užuominos autoriui (su visu antropologų cechu) iškart reikliai nurodė, koks nusikalstamai paviršutiniškas toks galvojimas. Nusikalstamas –­ tai nusikalstamas. Vis dėlto jei vien iš kalbos... Antropologinės rekonstrukcijos specialisto Richardo Neave’o vadovaujama komanda, 2015-aisiais remdamasi teismo medicinos metodikomis, nuskenavo trijų maždaug prieš porą tūkstančių metų Galilėjoje gyvenusių semitų kaukoles, kurias anksčiau buvo radę Izraelio archeologai, ir, panaudoję kompiuterinę tomografiją, iš fragmentų atkūrė jų struktūrą bei apskaičiavo veido raumenų formą. Visus duomenis apibendrinę ir atsižvelgdami į Biblijos fragmentus tyrėjai sukūrė trimatį skaitmeninį Jėzaus veido atvaizdą, kuris pagal šį modelį buvo lipšniai platus ir įdegęs. Kaukolių analizė nepateikė duomenų, kokios spalvos buvo Jėzaus akys ar plaukai, taigi R. Neave’o komanda tyrinėjo iš įvairių archeologinių vietovių meno kūrinius, pagamintus prieš parašant Bibliją. Ir hipotetiškai apibendrino, kad akys buvusios tamsios, Išganytojas veikiausiai turėjo tamsius, trumpus, garbanotus plaukus ir vešlią barzdą – kaip daugelis to meto žydų, mat apaštalas Paulius yra nurodęs, kad vyrui gėda turėti ilgus plaukus.

Jėzus. Richardo Neave‘o rekonstrukcija
Jėzus. Richardo Neave‘o rekonstrukcija

Jėzus veikiausiai buvo apie 1,55 m ūgio ir svėrė apie 50 kg (tuometis standartas Galilėjoje) – Evangelijoje pagal Matą sakoma, kad Kristus priminė kitus savo mokinius. Tamsų įdegį ir raumenyną esą lėmusi aplinkybė, kad iki 30-ies jis dirbo lauke, nes buvo dailidė. Dera pažymėti, kad R. Neave’as nurodo tik atkūręs tipiško Galilėjoje prieš porą tūkstantmečių gyvenusio vyriškio port­retą, vis dėlto ekspertų bendruomenėje linkstama sutikti, jog šis „vidurkis“ gerokai arčiau tiesos nei kanoniniai Jėzaus atvaizdai. Naujajame Testamente Jėzaus išvaizda iki mirties neaprašyta, todėl nuo ankstyvosios krikščionybės bet kas galėjo vaizduoti Išganytoją savaip. Galų gale baigėsi tuo, kad įsitvirtino kilnių veido bruožų, kaštoninių, ilgų, bangomis ant pečių krentančių plaukų vyro įvaizdis.

Atidėkime į šalį vaizduotę, gandus, mat klaustina – ką daryti? Kaip elgtis lyrinės poezijos mūzai Polymnijai, kai į ją žvelgia kresnas, Galilėjos vėjų gerokai pagairintas lipšniai apvalaus veido vyrukas, o ne akių gelmė kilniai ištęstame veide? Atsistatydinti? Apsimesti, kad to šunsnukio R. Neave’o išvis nėra? Ką? Irgi mat antropologas atsirado...

Kita vertus, jei kančia ženklintas klasikinių bruožų veido, bangomis ant pečių nuvilnijančiais plaukais įvaizdis dirba... Viename „temos“ flange į mus reikliai kreipiasi Ralphas Emersonas: „Didieji yra tie, kurie pripažįsta, jog dvasingumas yra svarbiau nei bet kokia materijos apraiška, kad mintys valdo pasaulį.“ Gerokai mažiau (apdairiai) patetiški buvo solidžiai apmokamų biblinių vaizdų tiražuotojai bei meno dirbtuvių savininkai Lucas Cranachas ir sūnus, XV–XVI a. dirbę taip pat kaip sėkmingos jau XXI a. žvaigždės architektas Danielis Liebeskindas, fotografas Andreasas Gursky ar rašytoja J. K. Rowling, kurių biuruose redaktoriai pameistriai operatyviai tiražuoja savininkų prekės ženklą. Dvasingumas kaip „pagrindinė srovė“, konjunktūra, „business as usual“.

Žmogaus drama kai kada, o gal net dažnai, dviprasmiška, nes dilginančiai konkreti. Pasaulio pabaiga gali ištikti ir dėl banaliai buitiškos priežasties, pavyzdžiui, nuobodulio.

Taigi vien pro forma, tai dar neinformuotai mažumai, dvasios tinginiams –­ lietuvių lyrika vis tiek dvasingiausia pasaulyje.