Naomi Klein. „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą“. Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė ir Tomas Marcinkevičius. – V.: „Kitos knygos“, 2017.

b_200_297_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-27_nr._3635_tai-viska-keicia.jpg

Ši knyga nacionalinėje žiniasklaidoje (išskyrus LRT radiją) liko beveik nepastebėta, nors galėtų tapti bestseleriu (gal dar ne vėlu?). Jos poveikį palyginčiau su Karlo Marxo „Kapitalu“ arba Simone de Beauvoir „Antrąją lytimi“ – ribinė laikotarpio knyga. Susidaro įspūdis, kad jeigu mūsų šalyje ji nėra aktyviai skaitoma, vadinasi, Lietuvai nerūpi būti svarbių pokyčių dalimi. Tiesa, Knygų mugėje per „Tai viską keičia“ pristatymą susirinko daug žmonių nepaisant to, kad pats pristatymas ir skaipinis pokalbis su autore buvo neįkvepiantis, nuobodus ir, kas žino, ar dalies skaitytojų neatbaidė.

Tiesą sakant, mane atbaidė. Todėl pasiimti skaityti knygą prisiverčiau tik rudenį. O atsivertęs nebegalėjau padėti į šalį, net užmigti negalėjau. N. Klein metodiškai atskleidžia pagrindines sąlygas ir priežastis, dėl kurių eikvojame planetą ir aklai metamės į daugiabriaunę krizę: ekologinę, ekonominę, humanitarinę. Pasakojimas toks smulkmeniškas ir nuodugnus, kad hipnotizuoja, puslapis po puslapio junti, kaip knyga viską keičia. Keičia mąstymą. Keičia mane, vadinasi, keičia viską.

Žinoma, pasiryžti pusei tūkstančio analitinio teksto puslapių reikia rimto nusiteikimo ir bent laikinai užmigdyti išankstines nuostatas. Todėl sunkiai įsivaizduoju, kad N. Klein knygą galėtų adekvačiai perskaityti dešiniųjų pažiūrų politikai ir kiti veikėjai, nes autorės paradigma smogia į pačią konservatizmo šerdį. Štai kaip jaunųjų konservatorių aktyvistas Dovydas Skarolskis sureagavo į rugsėjo 5 d diskusiją feisbuke, mano asmeninėje sienoje: „Naomi Klein – tai, kas jau už bet kokių kritikos ribų man. Tiesiog neteisi pasaulėžiūra veda į neteisingas išvadas.“ Kaip matome, konservatorius nė neskaitęs nustato „neteisingą pasaulėžiūrą“. Manau, būtent tokia nuostata neatlaiko jokios kritikos – juk pasaulėžiūrą kiekvienas galime turėti individualią ir pagal savo pažiūras jungtis prie bendraminčių (konservatorių, paksistų, valstiečių etc.).

Šios knygos padedamas iš naujo įvertinau ir išsilavinusio konservatoriaus Manto Adomėno laikyseną, kai kalbinau radijo laidai 2013 m. rudenį: „Man katastrofistinės nuotaikos svetimos. Aš, kaip truputį senesnis žmogus, prisimenu 8 dešimtmečio panikas, kai buvo sakoma, kad žmogaus veikla lems visuotinį atšalimą ir amžinąją žiemą dėl užterštumo, kuris užstos saulės šviesą. Tai neįvyko“ („Žinių radijas“, 2013-11-17). Šiuo atveju vertėtų laikytis taisyklės, kad jeigu žmogus nusišneka, jo nebūtina cituoti. Tačiau cituoju M. Adomėną kaip iliustraciją, koks gali būti pavojingas valdžios siekiančių asmenų mąstymas. Knyga taip šokiruoja, kad kitą kartą vargu ar prisiversiu balsuoti už konservatorius, net jei šią partiją laikau padoriausia. Tiesiog ranka nekils. Tiesiog taip N. Klein knygą viską keičia.

Konservatizmas savaime nėra blogybė – tai viena pasaulėžiūrų, kurią kiek­vienas laisvas rinktis, be to, iki šiol ji viena pagrindinių ideologijų pasaulyje. Tačiau N. Klein atskleidžia dešiniojo mąstymo pavojų ekosistemoms. Tiesa, konservatoriai prieš planetą veikia ne iš piktos valios – daro tai iš papratimo. Juk konservatizmo kamienas – įprotis arba tradicija.

Viena netikėtų „šalutinių“ N. Klein skaitymo išvadų verčia perkainoti net Lietuvos nepriklausomybę. N. Klein paradigma suponuoja, kad savo žemę iš sovietų atgavome šiek tiek „į skolą“, t. y. visos Žemės sąskaita (!). Komentuodama įvykius po Berlyno sienos griūties autorė aiškina, jog „dešinieji ideologai Vašingtone pasinaudojo šiuo pasaulinio judėjimo momentu, kad sutriuškintų bet kokią politinę konkurenciją, ar tai būtų socializmas, ar keinsizmas, ar pamatinė ekologija“. Anot mąstytojos, tautinių valstybių atgimimas leido numalšinti „pačią idėją, kad galėtų būti perspektyvesnių būdų organizuoti visuomenę už nereguliuojamą kapitalizmą“ (p. 79).

Ko gero, nuo tokių insinuacijų jums šiaušiasi plaukai ir mintyse vadinate autorę demagoge ar net komuniste. Minutėlę. N. Klein nėra raudonoji – jos siūloma išeitis yra bendruomeniškumas. Apskritai ji nemato didelio skirtumo tarp totalitarinio socializmo ir kapitalizmo, nes abi sistemos linkusios į centralizaciją: „Ir vieni, ir kiti palaiko savo sistemas šiurkščiai plėsdamiesi, – ar per gamybą dėl gamybos, kaip buvo socialistinėje sovietų epochoje, ar per vartojimą dėl vartojimo, kaip yra kapitalistinėje vartotojų epochoje“ (p. 169). Tiesiog N. Klein metodiška analizė demaskuoja pasaulyje vyraujančios sistemos defektus, o tai nėra malonu – tolygu neišvaizdžiam asmeniui rėžti į akis, kad jo snukis kreivas.

Dalyvaudamas Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje 2015 m. pats nepatikliai stebėjausi protestuotojais, kurie, užuot palaikę valstybių susitarimą dėl klimato, savo plakatuose reikalavo keisti sistemą („System Change Not Climate Change“). O dar vyraujanti raudona spalva – vėliavos, šalikėliai... Žinant, kokia gili Prancūzijos komunistų istorija ir jų naivumas... Dabar suprantu, kad protestuojantys jaunuoliai buvo gal net labiau įsigilinę į klimato problemą nei dauguma derybininkų (bent jau labiau nei Lietuvos delegacijos galva, tuometis aplinkos „zadanijų“ ministras Kęstutis Trečiokas), – jie veikiausiai buvo skaitę „Tai viską keičia“, kuri originalo kalba pasirodė 2014 metais.

Kuo vadovaujasi N. Klein, teigdama, kad tokie ambicingi susitarimai, kaip pasiektasis Paryžiuje, neveiks praktikoje? Visų pirma tuo, jog susitarimą ketinama įgyvendinti nekeičiant pamatinių sąlygų – neoliberalios ekonomikos inercijos, rinkos diktato. Anksčiau buvau linkęs atsargiai pasitikėti tarptautinėmis korporacijomis – atrodė neįtikėtina, kad naftos koncernai galėtų piktybiškai kenkti planetai. Maniau, pelnas svarbu, bet planeta turbūt irgi rūpi. Klydau. Autorė pateikia užtektinai įrodymų, kaip tarptautinės korporacijos, pasidavusios šiurkščiai rinkos logikai, netgi savo strategijose numato jokia kaina nemažinti gavybos, vadinasi, yra pasiryžusios suniokoti planetą: „Bendrovė paaiškino, jog yra nusprendusi, kad griežta klimato politika „visai neįtikėtina“ (p. 145).

Autorė keliasdešimt puslapių skiria milijardieriaus Richardo Bransono žaliosioms iniciatyvoms apžvelgti ir iš pradžių net atrodo, kad jas palaiko. Tačiau sudeda akcentus taip, kad vos keliomis pastraipomis sutriuškinamas R. Bransono tuščias puikybės kiautas. Pateikdama kiekybišką verslininko projektų apžvalgą N. Klein demaskuoja jo veiklos skurdumą ir atskleidžia, kokios ribotos kapitalizmo galimybės nugalėti save patį: „Idėja, kad kapitalizmas, ir tik kapitalizmas, gali išgelbėti pasaulį nuo sukeltos krizės, jau nebėra abstrakti teorija; tai hipotezė, kuri buvo ne kartą patikrinta realybėje“ (p. 234). Buvo patikrinta ir, žinoma, nepasitvirtino.

Knygos šerdis – nuodugni korporacijų kritika. N. Klein paradigma leidžia iš naujo įvertinti Žygaičių (ir visos Lietuvos) pergalę, kai „Chevron“ buvo priversta susikrauti lagaminus ir nešdintis. Verta atsiminti, kad nacionalinė žiniasklaida aplinkosauginį laimėjimą pateikė kaip nesėkmę: „Kiek milijonų litų Lietuva prarado dėl pasitraukusio „Chevron“, belieka spėlioti“ („Lietuvos rytas“, 2013-10-12), o vietinius gyventojus išjuokė ir rimti politikos komentatoriai, ir humoro laidos.

N. Klein išvada gavybos kompanijų atžvilgiu negailestinga – naftininkams metas keliauti į nebūtį, nėra kito kelio. Skamba kaip utopinis kliedesys? Tačiau ji pateikia analogiją, kai kartą ekonomika sėkmingai atsikratė kitos žalingos ir tarytum žūtbūtinės ūkio šakos – vergų darbo. Rekviem gavybos pramonei N. Klein vaizdingai palygina su vergijos panaikinimu: „...didžiulei to meto valdančiajai klasei netekti juridinės teisės išnaudoti grandinėmis sukaustytus vyrus ir moteris reiškė didžiulį ekonominį smūgį – tokį didelį, kokį nūdien turėtų patirti rinkos žaidėjai – pradedant „Exxon“ ir baigiant Richardo Bransono bendrovėmis“ (p. 415).
Žaliajai politikai tai geras, stiprus argumentas, o dešinieji tokią analogiją, esu tikras, laikys patetiška, kvaila.

Ne vien ekonomikos analizė liudija knygos stiprybę, bet ir įdomios aplinkosaugos filosofijos įžvalgos, kurias autorė papildo mąstytojų, poetų mintimis. Ji supažindina su rečiau diskurse vartojamomis sąvokomis, tokiomis kaip „arogantiškas neišmanymas“ (p. 249), „išankstinis praradimas“ (p. 383) arba „solastalgija“ (p. 157) – pastaroji reiškia namų arba gimtinės ilgesį, „kurį išgyveni būdamas namie (gimtinėje)“.

Verta stabtelėti prie klimato kaitos sukeliamos būsenos, kurią N. Klein vadina išankstiniu praradimu. Turbūt ne vienas mūsų išgyvena išankstinį praradimą, tik nebūtinai jauseną įsisąmoniname. Dar studijuodamas pastebėjau, kad gruodis kelerius metus iš eilės švelnesnis nei anksčiau, vietoj šaltuko tvyro niūrūs debesys, neretai – rūkas, todėl mėnuo labiau primena lapkritį ar spalį, o ne žiemą. Veikiausiai visi jaučiame, jog maždaug nuo amžių sandūros pradėjo nykti metų laikai, tarsi Lietuvos žemė ir dangus ignoruotų rudenį ir pavasarį ‒ pojūtis koreliuoja su statistika, rodančia, kad šiame šimtmetyje kiekvienų metų vidutinė temperatūra aukštesnė nei praėjusiųjų. Anot N. Klein, šiems pokyčiams pastebėti „reikia tam tikros bend­rystės, kuri kyla iš nuodugnaus vietos pažinimo –­ ne tik kraštovaizdžio, bet ir jo gyvenimo, tvarumo“ (p. 152). Autorė klausia, kas šiais laikais dar gyvena taip sėsliai.

Išankstinio praradimo pojūtį paskatina vaizduotės galia. N. Klein tyrinėjo savo temą pasitelkdama ne vien tūkstančius dokumentų – ji daug keliavo ir bend­ravo. Autorės pastabos sudaro vertingą reportažinį klodą. Vienas įspūdingiausių skyrių – tryliktasis, kuriame ji aprašo, kaip su mokslininkais dalyvavo mailiaus tyrimo ekspedicijoje Meksikos įlankoje po liūdnai pagarsėjusios katast­rofos BP naftos platformoje. Pasirodo, braidydama po nafta užterštus pelkynus ir stebėdama pakrančių gyvūnijos padėtį, ji pati nešiojo gyvybę – buvo pastojusi. Tada persileido (ne pirmą kartą). Nutrūkusio nėštumo patirtis su tragiška vandens faunos padėtimi leido sukurti galingą alegoriją: užterštame vandenyje ji jautėsi taip, lyg visi būtų „panirę į vieną didelį daugybės rūšių persileidimą“ (p. 389). N. Klein rašo: „Tai, ką sužinodavau apie ekologinę krizę, nulemdavo mano reakcijas į savąją vaisingumo krizę; o tai, ką sužinodavau apie vaisingumą, paveikė mano požiūrį į ekologinę krizę“, ir išskiria gavybos pramonės pavojingumo esenciją – „ji įsikiša į pačią Žemės vaisingumo ciklo šerdį – pradedant dirvožemiu ir baigiant krituliais“ (p. 386). Jeigu skaitytojui bus sunku įveikti ekonominę apžvalgą, verta perskaityti bent šį skyrių apie vaisingumą.

Kokią išeitį siūlo N. Klein? Trumpai tariant, įveikti klimato krizę gali tik stip­ri pilietinė visuomenė ir aktyvios bend­ruomenės, o „smurtinės avangardinės revoliucijos į mūsų planą nėra įtrauktos“ (p. 412). Graži viltis, bet naivi, nes vyraujanti neoliberalizmo aplinka sudaro sąlygas individams jaustis sąlygiškai patogiai ir užmigdo budrumą. Labiausiai nuo klimato kaitos juk nukentės ne vertybinį pasaulio kursą diktuojanti Europa ir JAV, ir ne Lietuva ‒ ateityje labiausiai nukentės kiti. Be to: „Klimato kaitos iššūkis atima žadą, nes jis reikalauja iškart sulaužyti daugybę taisyklių“ (p. 419). Įdomu, kiek žmonių pasiryžtų tokiam išbandymui?