Nederėtų rašyti apie tai, prie ko esi prisidėjęs, tačiau Lietuvos choreografų atkurtų kūrinių koncertas „Baleto atmintis“, vykęs Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2017 m. spalio 18 d., – daugelio žmonių darbo rezultatas ir kaip baleto istorikas turėčiau pasirūpinti bent faktų išsaugojimu.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-27_nr._3635_baleto_atmintis.jpg

Ilgai dirbant Lietuvos kultūros tyrimų institute rinkta lietuviškojo baleto istorijos medžiaga šį kartą materializavosi ne straipsnio ar knygos, o koncerto pavidalu. Pritarę sumanymui Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai bei moksleiviai kūrybiškai ir su užsidegimu suformavo programą, kurioje atsispindi didžioji dalis XX a. lietuviško baleto istorijos ir kuri pagerbia į Lietuvos kultūros Raudonąją knygą įrašytiną choreografo specialybę. 2016 m. gruodį Šokio teatre, Vilniuje, vykęs renginys, Kaune pakartotas su keliais pakeitimas ir papildymais, dar sykį įtikino, kad darbuotasi ne veltui.

Koncertas skirtas šią vasarą anapilin iškeliavusios Aliodijos Ruzgaitės (1923–2017) atminimui –­­ pirmojo koncerto įrašą ji dar spėjo peržiūrėti ir pasigrožėti Baleto skyriaus pedagogų ir moksleivių darbu. Valstybės teatro scena jos pagerbimui itin tiko –­ A. Ruzgaitės knygoje „Prisiminimų blyksniai“ gražiausiai spindi jos vaikystės ir jaunystės Kaunas.

Pirmojo Lietuvos baleto trupės vadovo Pavelo Petrovo, pastačiusio L. Delibes’o „Kopeliją“ (1925-12-04), kūryba, Lietuvoje trukusi penketą metų, apčiuopiamų pavidalų neišsaugojo, užtat Nikolajaus Zverevo 1934-aisiais pastatyta „Kopelija“ ne kartą būdavo prisimenama, o keli jos fragmentai stebuklingai liko baleto artistų atmintyje. Tokia ir buvo Svanildos variacija – pirmasis baleto atminties blyksnis, sugrąžintas Leokadijos Šveikauskaitės-Dumšaitienės ir Rūtos Kudžmaitės-Daraškevičienės, pradėjęs ir pirmą (Vilniuje), ir antrą (Kaune) koncertus (šoko vienuoliktokė Gabrielė Ilčiukaitė; mokytoja Jolanta Vymerytė).

Pirmąjį koncertą įvertino Žilvinas Dautartas, jį recenzavęs „7 meno dienose“; antrasis buvo panašus ir kitoks, nes vyko istorinėje Valstybės teatro scenoje, kurios dabartinis šeimininkas –­ Kauno valstybinis muzikinis teatras, pritaręs sumanymui koncertą parodyti Kaune. Tarp šio projekto partnerių – ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, kuriame saugomos fotografijos bei scenovaizdžių eskizai tapo daugelio koncerte rodytų kūrinių fonu.

Kartu su LNOBT baleto trupe gastrolių į Kiniją išvyko baleto artistai Arnas Kunavičius ir Vilija Montrimaitė, todėl Vytauto Brazdylio atkurtą ir A. Kunavičiaus parengtą Jonio šokį su irklu iš Vytauto Grivicko ir Juliaus Juzeliūno baleto „Ant marių kranto“ išmoko ir aistringai pašoko LNOBT solistas Mantas Daraškevičius (beje, statant „Ant marių kranto“ solinius šokius, V. Grivickui talkino Vilniuje gimęs Asafas Mesereras, Majos Pliseckajos dėdė); Kaune nebuvo galima parodyti šiai scenai ypač tinkamos miniatiūros –­ Jurijaus Smorigino sukurto „Mano gyvenimo“, skirto balerinos Olgos Malėjinaitės atminimui, kurį pirmajame šoko V. Mont­rimaitė. Todėl koncertas pasipildė Juokdario šokiu iš Elegijaus Bukaičio „Gulbių ežero“ redakcijos, kuria veiklą baleto trupė pradėjo naujuose Nijolės Bučiūtės suprojektuotuose rūmuose 1974 m. lapkričio 9 d. (šoko dešimtokas Deividas Dulka; mokytojas Aleksandras Semionovas), bei spektaklių, sukurtų Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, fragmentais: J. Smorigino „Kruvinųjų vestuvių“ epizodą šoko klaipėdiečiai Aušra Krasauskaitė ir Mantas Černeckas, o Irenos Ribačiauskaitės pastatyto P. Čaikovskio „Spragtuko“ adagio – kauniečiai Auksė Mikalajūnaitė ir Aurimas Sibirskas (choreografiją atkūrė Aleksandras Jankauskas).

Vienas įdomiausių koncerto numerių – V. Brazdylio restauruotas Broniaus Kelbausko adagio iš Juozo Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ – taip pat įgavo naujų spalvų. Į profesinę kelionę Paryžiuje turėjo išvykti LNOBT solistė Olga Konošenko, tad adagio drauge su solistu Jeronimu Krivicku parengė ir šoko tryliktokė Dominyka Vosyliūtė (mokytoja Loreta Bartusevičiūtė-Norei­kienė). Pasikeitė ir Egidijaus Domeikos sukurtų „Metų laikų“ pagal G. Verdi muziką iš operos „Sicilijos mišparai“ atlikėjos – „Žiemą“ šoko tryliktokė Darija Seliukaitė ir dvyliktokės Kamilė Pilibaitytė bei Urtė Groblytė, pas de deux iš „Pavasario“ – dvyliktokai Ilja Chudalejevas ir Paula Krivickaitė (mokytojai Audronė Domeikienė ir Petras Skirmantas).

Dar vienas koncerto štrichas, taip pat labai tikęs Kaunui, – Kiros Daujotaitės pastatytas F. Chopino „Valsas“, kurį atkūrė Birutė Letukaitė, o šoko tryliktokė Miglė Čaplinskytė (mokytoja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė); „Valsas“ priminė dar 1939-aisiais Danutės Nasvytytės anuometėje Laikinojoje sostinėje numestą šiuolaikinio šokio sėklą.

Be to, koncerte parodyti Michailo Moisejevo (Igorio Morozovo „Daktaras Aiskauda“), Česlovo Žebrausko (choreografinė miniatiūra „Palangos Juzė“ pagal Miko Vaitkevičiaus muziką), Natalijos Topčevs­kajos-Šiekštelienės („Mano pirmasis pas de deux“ pagal W. A. Mozarto muziką), Alfredo Kond­ratavičiaus (Juliaus Juzeliūno „Terra Archegon“), V. Brazdylio (Antano Rekašiaus „Amžinai gyvi“), Anželikos Cholinos („Gulbė“ pagal C. Saint-Saënso muziką) kūrinių fragmentai. Koncertą režisavo V. Brazdylis, be minėtųjų, su moksleiviais dirbo pedagogai Gražina Dautartienė, Liudmila Grava, Jolanta Liaugminienė, Nelli Beredina, Aušra Gineitytė, Danielius Kiršys.

„Baleto atminties“ kūrinių sąrašą būtų galima papildyti. Pavyzdžiui, su choreografinės kūrybos pradžia Lietuvoje siejamos Olgos Švede-Dubeneckienės-Kalpokienės koncertuose rodytais šokiais. LTMK muziejuje saugomi pirmosios baleto pedagogės užrašai, kuriuose žodis po žodžio, sakinys po sakinio išdėstyti šokiai „Valsas“, „Senųjų laikų polka“, „Persės šokis“, „Žiga“, jos atlikti XX a. 3 dešimtmečio pradžios Kaune. Tegul sukurti ne jos, tačiau atspindi tą kontekstą, iš kurios kilo Lietuvos baleto meno tradicija. Jie gali būti įdomūs ne tik mūsų, bet ir kitų šalių šokio tyrinėtojams.