2017 m. spalis

Rigoletas – Antanas Sodeika
Rigoletas – Antanas Sodeika

 

Diena pilka. Šiek tiek lynoja. Vėsu.

Sulaukęs popiečio vėjelio, šokdinančio pageltusius lapus, skubu į Nacio­nalinę Martyno Mažvydo biblio­teką. Ketinu trumpai apžvelgęs A. J. Greimo jubiliejinę parodą dalyvauti G. Verdi „Rigoleto“ kino peržiūroje. Ją ves ir komentuos mano bičiulis, gydytojas Rimgaudas Kazakevičius –­ nepataisomas operos entuziastas dar nuo vaikystės ir tokių peržiūrų iniciatorius.

Darbo pabaiga, visi skuba pamiršti kasdienę rutiną. Transporto spūstys ardo mano planus. Vėluoju, tad einu tiesiai į bičiulio renginį, aplenkdamas Didįjį Semiotiką. Įsmukęs į garso technikos reikalams skirtą patalpą, regiu rūpestingai nusiteikusį Rimgaudą – jis šalia ekrano tvarko operos įrašų parodėlę.

Bibliotekos penkto aukšto salėje susirinko veik keturios dešimtys nerimaujančių muzikos mylėtojų. Dairausi. Akimis ieškau Edmundo Gedgaudo, originaliai mąstančio muzikos žinovo – būtų įdomu padiskutuoti. Deja, jo nematau, tik girdžiu patalpos kampe susigūžusių moterėlių gagenimą.

Šviesos gęsta. Prasideda vizualiai išraiškingo įrašo pradžia su „amerikoniško“ gyvenimo tempu ir triukšmu. Prabangus ir gausus išmonių 2013 m. Niujorko „Metropolitan“ pastatymas, be kompromisų atsisakęs klasikinės versijos. Las Vegaso kazino, audringo verslo sumaištis. Modernūs rūbai, sodrus, erotinius poreikius pabrėžiantis makiažas bei nuolat judančių turtuolių grupės – visa tai, kas reikalinga dabarties elitui, dosniai apmokančiam pramogų indust­rijos paslaugas.

Kaip žinia, garsusis teatras įpratęs surinkti visą pasaulyje ryškėjančių vokalo žiedų puokštę. Suprantama, ne kiekvienas vienodai gamtos apdovanotas. Žavėjo sodrus Rigoleto (Željko Lučićius) balsas, santūriai moduliuojantis tragiškas frazes. Tai ne vargšas kuprotas karaliaus dvaro juokdarys, bet kazino veikėjas, tenkinantis klientų poreikius. Serbų baritono aktoriniai sugebėjimai, meistriškas dainavimas, muzikali jausena scenoje kūrė nepamirštamą vaidmenį. Jo galingame šešėlyje sumenko partneriai: Hercogas (Piotras Beczała) buvo panašus ne į karalių dinastijos atstovą, bet į amerikietišką pleibojų, Džilda (Diana Damrau) tupinėjo tarsi kvaksinti vištelė. Būtų nuodėmė nutylėti jų vokalines galimybes ir nuoširdžias pastangas deramai atrodyti. Tie duomenys buvo verti žiūrovų ir statytojų (dirigentas – Michele Mariotti, režisierius – Michaelas Mayeris) mentaliteto.

Pripažindamas girdėto spektaklio puikų muzikinį atlikimą, regėtą išradingą sumanymą, prisimenu lietuviško „Rigoleto“ pastatymus, orientuotus į V. Hugo laikų tradiciją, taip pat Antano Sodeikos Juokdario vaidmenį... Mane kankina klausimas: kas gi nutiko šių dienų operoje? Manau, galiu pasiūlyti atsakymą: nieko ypatinga nenutiko – pasaulis rieda natūraliai nulemtu raidos taku.

Derėtų nepamiršti dviejų esminių faktų: pirma, spektaklių statytojai prarado sustyguoto kultūros paveldo harmonijos pojūtį, tai yra gebėjimą suvokti meno tęstinumo vertę. Antra, aš pats, kaip ir mano bendraamžiai, priklausau senajai kartai, klaidžiojančiai savos epochos vertybių pasaulyje. Šitos kartos šiandiena – tai išstumiamiems mielų prisiminimų miražas.