Goda Aksamitauskaitė. Skysto smėlio viražai

Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko paroda „Monologai“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki 2017 m. lapkričio 13 d.

manipuliacija.lt nuotraukos
manipuliacija.lt nuotraukos

Kokiame amžiuje mes gyvename? Taip, XXI a., bet dar? Informaciniame, Naujųjų medijų? Jau šilčiau. Apsidairykite po patalpą, kurioje esate. Kiek joje stiklinių objektų? Langai, elektros lemputės, vyno butelis, mobiliojo telefono ekranas, galbūt akiniai ar viena kita vaza – ir tai tik keli variantai. Žmonijos priešistorė sutartinai (tačiau nebūtinai objektyviai – nežinau, ar egzistuoja mažiau objektyvus mokslas nei istorija) skirstoma į Akmens, Žalvario ir Geležies amžius. Protaujančių būtybių progresas klasifikuojamas pagal tai, kaip išmoko, gebėjo naudotis gamtoje randamomis medžiagomis ir jas modifikuoti savais tikslais. Žmonijos progresas buvo klasifikuojamas per medžiagiškumą. Ilgainiui įvyko konceptualus posūkis ir savo istoriją ėmėme skirstyti pagal garą, industrializaciją, o dabar – ir informaciją. Tačiau juk galime gyventi keliuose amžiuose vienu metu! Ratas apsisuka ir atsiduriame dar vienos medžiagos – Stiklo – amžiuje. Stiklo, kurį sunku aiškiai apibrėžti; pagrindine, gal net vienintele charakterizuojančia savybe tampa takumas, amorfiškumas. Apie medį ar tą patį akmenį mąstome visiškai kitomis kategorijomis, tai yra savaiminė natūra, kurią kultūrinome savo reikmėms. Tam tikra prasme stik­las tėra medija, kuri pati yra žinutė.

Gyvenimas Stiklo ir Naujųjų medijų amžiuose neprieštarauja vienas kitam. Amorfiškumu stiklui prilygtų, bet prigimtimi skirtųsi nebent plastikas. Ši medžiaga gaunama iš smėlio, to paprasčiausio, nuklojusio mūsų pajūrį, skirtingomis proporcijomis įmaišant kitų natūraliai gaunamų komponentų ir šiek tiek keičiant savybes. Jis nepasiduoda tokiai įprastai skysčio-kietos medžiagos-dujų triadai. Tačiau galima maždaug sutarti, jog stiklas yra skystas smėlis. Tąsumas, vientisumas, pasyvumas, o kartu – ir pigumas, leidžia stik­lą panaudoti daugybei itin skirtingų tikslų ir objektų. Argi ne paradoksas – amorfiškumas gali įgyti kokią tik nori formą? Įpratome pasaulin žiūrėti per stik­lą, galbūt pats laikas akyliau pažvelgti į. O tai leis dar efektyviau žiūrėti per.

Perprasti šios medžiagos galimybes reikia daug laiko ir praktikos, tai stulbinantis – ne kitaip – amatas. Tai, kaip vėliau estetiškai ar konceptualiai sprendžiamos jos savybės, lemia, ar kalbėsime apie meninį stiklą. Rugsėjo 13 d. Arsenalo g. 3A buvo atidaryta menininkų Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo paroda „Monologai“. Čia jau nebe paradoksas, o gryna ironija, tai pastebėjo ir parodos apraše akcentavo Indrė: „...iš funkcionalaus stiklas kartais virsta ir moderniu, postmoderniu, ir net konceptualiu meno kūriniu. Galima drąsiai teigti, kad stiklo menui pagaliau reikėtų nuplėšti taikomojo meno etiketę. Labai simboliška, kad ši mūsų paroda, lyg savotiška provokacija, vyksta būtent Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Palikime žiūrovui spręsti...“ Iškart prisimenu šiųmetėje „ArtVilnius“ meno mugėje kilusią dilemą: menas ar nemenas, komercija ar nekomercija ta Kriukų instaliacija („4 dienos Marse“). Remigijus atsakė paprastai: „Instaliacija yra instaliacija, o išnešu objektą į dienos šviesą ir, prašau, – komercija.“ Tiesa, vėliau instaliacija mugėje žiūrovų buvo išrinkta kaip geriausia, autoriai –­ geriausiais menininkais, o instaliaciją pristačiusi Dusetų dailės galerija pateko į komisijos galerijų TOP 7.

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-27_nr._3635__DSC8416.jpg

Paroda „Monologai“ irgi instaliatyvi. Be to, fotogeniška. Užtemdytos atmosferinės salės užpildytos saikingai, nesijaučia, jog norėta jėga įtalpinti dar vieną kitą darbą. Vienoje – videodarbas, keliose kitose – kompleksinės instaliacijos, dar kitoje – daug paskirų, tačiau į visumą susiliejančių objektų. Čia užtrukau bene ilgiausiai dėl kiekybinių ir kokybinių aspektų. Kriukai išties įrodo savo technologinių eksperimentų potencialą. Kai kurie objektai pernelyg dekoratyviniai, juokavome, jog tiktų dovanoti už nuopelnus kokiame nors valstybės sektoriuje per pakazūchinę ceremoniją (sutapimas ar ne, dažniau tokie darbai įgiję gamtinius, kažin kodėl su lyrine poezija man susisiejusius pavadinimus, pvz., „Akivarai“, „Kerpė“), tačiau kiti užlaiko dėl spalvinių ar formalių sprendimų: primena matytus kosmoso vaizdus ar deginto medžio, grublėto akmens, besilydančio metalo paviršius. Išties, dauguma objektų prasmę įgyja asociatyviu principu. Stiklą galima paversti kuo tik norime ir būtent todėl menininkai pasirenka neversti jo niekuo konkrečiu; vizualinės paralelės su žmogumi ir jo gyvenimo būdu (veido, namukų pavidalu) tik kelios, inspiracijų šaltiniai pasirodo pavadinimuose, kurių galima ir neskaityti, tad rezultatas – gryna abstrakcija. Stiklo amorfiškumas neleidžia įsigalėti vienai asociatyvinei prasminei fiksacijai, sunku atsispirti jo nepalietus, nes, rodos, šiaip jau statiška forma netrukus persimainys ir nebebus tokia pati – užtenka pažiūrėti iš skirtingų kampų ir objektas atrodo visai kitoks. Akys ir objektų tekstūros bei faktūros pajutimas jomis neužtikrina nekintamumo. Mums, kaip empiriškai ir medžiagiškai pasaulį patiriančioms būtybėms, trūksta kitų juslių įtraukimo ir taktilinio esamos formos užfiksavimo. Lieti, poliruoti, šlifuoti ir t. t. Kriukų stiklo darbai masyvūs, sunkūs (šiuos stiklo parametrus žinome iš kasdienybės praktikų), bet kartu efemeriški.

Apsidairę po kambarį nepastebėjote vienos kitos stiklinės taurės? Menininkai jų susirenka 132 ir it kokį ready-made’ą sukabina ant valo aukštyn kojom („Brizas“). Iš viršaus pučia ventiliatorius ir kiekviena taurė, kiekviena paskira vertikali kinetinė ašis vėjo gūsiais virpinamu valu išjudinama į bend­rą garsinę ir vizualinę kalbą. Optiniai šviesos lūžio efektai, žinoma, ne Kriukų valioje, tačiau stebėdama taurių šešėlius ant žemės pamačiau, rodos, tokių pat amorfiškų ir jokios apčiuopiamos fizinės formos šiuo atveju neturinčių ląstelių dauginimąsi: centre – profazė, kai branduolys dar koncentruotas ir aiškus, šešėliams tolstant išryškėja chromosomos ir sunyksta aiškios membranos, toliausiai nuo šviesos šaltinio esančių taurių, į kurias spinduliai krenta smailesniu kampu, projekcijose ant žemės šviesos branduolys jau skilęs ir iš jo formuojasi branduolėliai. Viskas nuolat juda, skamba ir prieš lankytojo akis tai gimsta, tai vėl į pirminį būvį grįžta biologiniais principais besiremianti, bet kartu ir visai nefizinė medžiaga!

Turint omenyje menininkų dėmesį detalėms, pvz., apšvietimui, garsui, netgi tam tikrą ekspozicijos konstravimo pedantiškumą, galiu tik juoktis arba užjausti juos įsivaizduodama, kiek kančių ir kompromisų pareikalavo muziejaus erdvių pritaikymas šiai parodai: kyšo ilgiklių laidai, glamžosi negrabiai suklijuotos popierinės sienos. Negana to, parodoje, kurioje itin svarbus ir garsas, salių prižiūrėtojos barasi arba klausosi radijo. „Monologai“, deja, tiesiog per geri Taikomajam muziejui. Kita vertus, tam tikras eksponatų mistiškumas, abstraktumas ir efemeriškumas suteikia gerą atsvarą taip pat neabejotinos meistrystės reikalaujančiam, tačiau pritaikymu gan ribotam porcelianui ir gėlėtiems puodeliams kitoje muziejaus ekspozicijoje. Kriukai man leido įvertinti meninio stiklo neapčiuopiamumą ir galbūt pradėti gerbti jo galimybę tapti viskuo.

 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai