Goda Aksamitauskaitė. Vilniaus akademija

Paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2017 m. lapkričio 26 d.

Gedimino Savickio nuotrauka
Gedimino Savickio nuotrauka

Vilniaus akademija (nepainioti su Vilniaus dailės akademija) – oficialiai niekada neegzistavusi institucija. Net faktiškai tikslesnis jos atitikmuo – Vilniaus piešimo mokykla – žvelgiant iš teisinės pusės veikė ne visai legaliai. Vis dėlto būtent taip patys menininkai, pvz., Emmanuelis Mané-Katzas, Chaimas Soutine’as ar Michelis Kikoine’as, iš carinės Rusijos išvykę į Prancūziją ir ten sudarę L’École de Paris branduolį, vadino savo alma mater.

Nacionalinėje dailės galerijoje spalio 5 d. atidarytoje parodoje mėginama pristatyti beveik 5 dešimtmečius Vilniuje veikusią piešimo mokyklą 69-ių jos mokytojų ir mokinių darbais. Tiesa, manoma, jog mokinių iš viso galėjo būti apie 4 tūkst., tačiau dalis jų vėliau nesirinko meninio kelio, kitų darbai neišlikę, o ir apskritai dokumentacija nebuvo itin atsakingai vedama, taigi kai kurios pavardės turbūt prarastos amžiams. Apie istorinę parodą neišvengiamai reikia pakalbėti ir istoriškai. Po dviejų nesėkmingų sukilimų prieš caro valdžią, lietuvių socialinė, politinė ir kultūrinė padėtis akivaizdžiai prastėjo. Ir ne vien lietuvių: nenustebins tai, jog XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniuje apie 40 % gyventojų sudarė žydai, o 30 % ­– lenkai, tad caro sankcijos, taikomos visam Šiaurės Vakarų kraštui, lietė bene visus jo gyventojus, nepriklausomai nuo neretai gan takiai suvokiamos tautinės tapatybės. Tiesa, Laima Laučkaitė yra atkreipusi dėmesį į tai, kad imperijoje lietuviai, net lyginant su latviais, estais ar lenkais, vis dėlto buvo išskirtinai ujami, Rusijai atitekusi Lenkijos dalis bent išlaikė teritorinį vientisumą ir administracinį Lenkijos pavadinimą.

Intensyvus XIX a. vid. Šiaurės Vakarų krašto rusinimas negalėjo apsieiti be stačiatikybės. Ne kas kita, o kultūra, tradicijos ir papročiai (tarp kurių neretai patenka išpažįstama religija) išlaiko bendruomenės savastį, praradus teisinį valstybės egzistavimą. Dėl bendrų ritua­linių praktikų tauta įsteigia ir patvirtina save kaip vertybinį kolektyvą. Religijos istorijoje užfiksuota, kaip krikščionybė „perrašinėjo“ pagoniškas prasmes ir užpildė sau palankiu turiniu. Rusai šiame krašte ėmė statyti cerkves, tačiau tai brangus propagandinis malonumas, tad į cerkves imtos rekonstruoti jau esančios bažnyčios. Tik bėda – kas tapys ikonas? Bizantiškųjų ikonų tapymo tradicija Lietuvoje buvo svetima. Žinoma, galima atsivežti ideologijai lojalius kažkokius antraeilius ar trečiaeilius amatininkus iš Rusijos gilumos, tačiau to negana – disciplinavimu (tebūnie tai bent jau piešimo disciplina, ji ne taip akivaizdžiai atskleidžia, netgi maskuoja tikrąjį disciplinavimo užsakovą) reikia keisti vietinių mentalitetą. Geriausia nuo mažumės. Štai šioje vietoje priartėjame prie NDG parodos herojės – Vilniaus piešimo mokyklos.

Iškart po sukilimo – 1864 m. – valdžia pavedė Vilniuje įsteigti ikonų dirbtuvę, kuri nepasiteisino, po metų formuota piešimo mokykla, kuri dėl nežinomų priežasčių taip ir nepravėrė durų. 1866 m. į Vilnių atvyksta Ivanas Trutnevas – Rusijai ištikimas, tačiau savo, kaip meno profesionalo, darbui pasišventęs dailininkas. Ironiška, I. Trutnevo sudarytoje Piešimo mokyklos programoje nenumatyta nė viena ikonų tapybai skirta pamoka. Keli kuklesni dailininko peizažai ir pora portretų parodoje pasitinka ant šoninės, mokytojams skirtos sienos. Greta –­ piešimą, tapybą ir meno istoriją dėstęs mokinių numylėtinis Ivanas Rybakovas; abu šiuos autorius galima sutikti ir nuolatinėje NDG ekspozicijoje. Pastarasis mokyklos vadovu po I. Trutnevo mirties išbuvo ne visą mėnesį, jam koją galėjo pakišti palankumas Vakarams (kitaip nei I. Trutnevas, I. Rybakovas mokinius ruošė ir skatino studijas tęsti Paryžiuje, ne Sankt Peterburge), nors oficialus nušalinimas nuo vadovo pareigų buvo grindžiamas „pažangumo kritimu ir visišku disciplinos smukimu“.

Parodoje – per 300 mokinių kūrinių. Turint omenyje, kad net ne visos mokinių pavardės pasiekė mūsų dienas, nieko keista, jog studijų metais atliktų darbų – mažuma. Kiek jūsų iki dabar saugo dailės mokyklose atliktus akademinius piešinius? Maniškiai lyg ir guli susukti į ritinį kur nors pas mamą... Eksponatai, surinkti iš skirtingų institucijų ir kolekcijų, buvo sukurti skirtingu laikotarpiu ir paveikti nevienodo konteksto, tad parodoje – visiška eklektika. Pridėkime parodos architektų Justino Dūdėno ir Jurgio Dagelio tinklelių „smogą“ ir turime it pro tirštą rūką regimą, sunkiai užčiuopiamą, trapų, rodos, kažin ką nežinioje slepiantį, tai per paveikslus į mus žvelgiančių, tai „nusisukusių“ Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių labai uždelstą klasės susitikimą. Net jei tas klases skyrė keleri ar keliolika metų.

Muštis į krūtinę kumščiu ir tvirtinti, kad visi eksponuojami menininkai karjeros prasme atsidūrė ten, kur atsidūrė, ir išgarsėjo tik todėl, kad mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, būtų naivu, jei ne įžūlu. Viešumoje sklandantis kalbėjimo apie parodą tonas kartais tampa panegiriškas, o man taip ir norisi paklausti – negi tikrai manote, kad metus ar porą, o gal tik kelis mėnesius Vilniuje pasimokę vaikai susiformavo kaip menininkai, kokius juos žinome dabar? Tikrai? Primena dar toli gražu ne pražūtingą, bet įkyrų mūsišką įpratimą kiekvieną istorinį krustelėjimą ar praskiestą kraują žūtbūt tempti prie Lietuvos. Gerai, gerai, nebuvo jie visai vaikai: mokyklos Amatų skyrių buvo galima lankyti nuo 12 metų, Tapybos klasę – panašiai, žydai įprastai pradėdavo mokytis 14-os – kai oficialiai tampama vyru. Mano didžiam kairuoliškam džiaugsmui, į mokyklą buvo priimami ir berniukai, ir mergaitės (berniukai pamokas lankydavo nelyginėmis savaitės dienomis, mergaitės – lyginėmis, taigi nesusitikdavo), ir bajorų vaikai, ir paprasti miestiečiai. Procentas visada buvo antrųjų nenaudai.

Naudingas įrankis parodoje – žemėlapis, nurodantis, kokiomis kryptimis iš Vilniaus išsiskirstė eksponuojamų paveikslų autoriai. Akylesni pastebės: kai kurios pavardės prie skirtingų šalių kartojasi, tokiu atveju – žr. menininko biografiją. Beje, dėl biografijų. Sprendimas parodoje ir jai skirtame kataloge kiekvieną autorių pristatyti tik istorinius faktus išvardijančia pastraipa („x metais mokėsi ten, y metais nuvažiavo ten, z metais pamatė aną“) – išties nykus. Požiūris moksliškai formalus ir objektyvus. Istorinei parodai veikiausiai tinka, kita vertus, nepasiūlomas joks konceptualus pjūvis. Daugumos kūrėjų gyvenimai, galima nujausti net iš šaltų, neutraliai pateiktų faktų, buvo gana tragiški – jei ne dėl tautybės, tai dėl kitų priežasčių karai palietė bene kiekvieną, tačiau nesinori, kad išties kokybiškus darbus pristatanti paroda pirmiausia apeliuotų į jausmus.

Mano siūlymas – žinoti, ko į parodą „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“ einate. Pirmą kartą užteks patirti architektūros įspūdį, vaizdų gausą ir pasigrožėti. Prieš antrą apsilankymą nuspręsti, kas domina labiau: Vilniaus peizažai, L’École de Paris, koloristinė tapyba, akademinės kompozicijos ar kt., pagal tai koordinuoti informacijos rinkimą ir judėjimą erdvėje. Kiekvienas iš šių pageidavimų parodoje bus patenkintas. Galbūt taip net geriau – kuratorė pateikia istoriškai teisingą rinkinį, o naratyvą lankytojai kuria savarankiškai ir patys lieka atsakingi už jo kokybę. Mano favoritai: neoprimityvistinis Robertas Geninas, asmeniškas Benedikto Kubickio tėvo portretas, po Saulės sistemos planetas sapnuose keliaudavęs ir jas tapęs Jazepas Drazdovičius, giliu mėliu blizgantis Faibichas-Shraga Zarfinas bei sodri Mané-Katzo gėlių puokštė. Skulptūras apžiūrėti tikriausiai taip pat būtų įdomu, tačiau tumbos tokios žemos, kad reikia arba spoksoti į biustų pakaušius, arba ropoti aplink juos ant kelių. Gal bent taip esame priverčiami atiduoti pagarbą Vilniaus piešimo mokyklos auk­lėtiniams?

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai